Prieš porą dienų su dailininke Aušra Andziulyte Žaliakalnyje ieškojome Antano Samuolio obels. „Koks rūkas“ - stebėjosi Žaliakalnio išeivė. Šalnos pakąstos vynuogės, geltonais obuoliais apkibusi obelis, rūke paskendusi senamiesčio stogų panorama.

Šie vaizdai neprasprūdo pro dailininkės akis. Ar jų pėdsakai pateks į būsimas drobes? „Kol jie ten patenka, dar ilgai kristalizuojasi kažkur atmintyje“, - tvirtina A.Andziulytė. Ir priduria: „Dailininko akys dirba visą laiką.“

A.Samuolio, dailininko, su kitais grupės „Ars“ nariais tarpukariu padėjo pagrindus nacionalinei tapybos mokyklai, tapytos garsiosios obels Žaliakalnio šlaite ieškojome neatsitiktinai. Žaliakalnio motyvai ryškūs A.Andziulytės naujausiuose kūriniuose, eksponuojamuose parodoje „Užuominos.“ Tuo tarpu A.Samuolis buvo vienas tų autorių, kurių kūryba tapdavo atrama sovietmečiu kūrusiems Kauno dailininkams.

- Kas jums yra Žaliakalnis?

- Čia praleidau pirmuosius aštuonerius gyvenimo metus ir iš jų daug atsinešiau. Galbūt iš ten atsinešiau ir ypatingus sentimentus A.Samuoliui. Gyvenome Benediktinių gatvėje, netoli nuo Justino Vienožinskio statytos dailės mokyklos, virtusios Stepo Žuko technikumu (dabar tai - Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas - aut. past.). Šioje parodos dalyje yra nemažai darbų, susijusių su vaikystės prisiminimais, pastebėjimais. Žaliakalnis - tai senojo miesto dvasia. Man tai šlaitai, po kuriuos lakstyta, seni sodai, susivėlę agrastų krūmai, pirmosios, rūgščios jų uogos, seni, drevėti medžiai, pjaustomos jų šakos - gamta, buvusi visai šalia. Vėliau išsikėlėme į Partizanų gatvę. Bet baigusi Vilniaus dailės akademiją (VDA) vėl grįžau į šį rajoną - pradėjau dirbti tuometiniame S.Žuko technikume. Tos pačios vietos, gatvelės. Su mokiniais čia eidavome tapyti iš natūros. Prieš penkiolika metų ėmiau organizuoti A.Samuolio plenerą. Tame pačiame Žaliakalnyje, Vaisių gatvės 16-uoju numeriu pažymėtame name, gyveno A.Samuolis. Sovietmečiu, kai pasimesdavome, pasidarydavo neaišku, kokia tapyba turi būti, eidavome į M.K.Čiurlionio dailės galeriją, arsininkų ekspoziciją, žvelgdavome į A.Samuolio, kitas drobes. Ir viskas tapdavo aišku.

O grįžimas į Žaliakalnį vyksta nuolatos - praeinu ten keletą kartų metuose. Viename šlaitų tebeauga obelis. Tai nėra garsioji A.Samuolio tapyta obelis, bet auganti tame pačiame kieme, panaši į ją - šakos išgenėtos panašiai, kaip garsiajame A.Samuolio tapytame medyje. Tai - dar viena Žaliakalnio vieta, svarbi visiems Kauno dailininkams.

- Vadinasi, Žaliakalnis jūsų kūrybai turėjo didžiulę įtaką?

- Simboliškos temos - drevės, lizdai, šlaitai - atsineštos iš Žaliakalnio. Ir išsikėlę iš čia, su tėčiu į tą pusę eidavom pasivaikščioti. Pasakodavo, kur koks dailininkas gyveno. Čia matydavau ankstesnio, tarpukariu vykusio meninio gyvenimo pėdsakus. Be to, Žaliakalnis visada išsiskyrė ryškiom spalvom - beprotiškai ryški žalia, geltona. Tokių spalvų kitur nebuvo - visur vyravo labiau prislopintos. Vėliau išsišnekėję su kolegomis nusprendėme, kad greičiausiai šiame rajonėlyje namai, tvoros buvo dažomi išneštais spaustuviniais dažais - tie namai tiesiog švytėjo. Tėtis iš spaustuvės, kurioje dirbo, taip pat parsinešdavo dažų. Gerai atsimenu to dažo intensyvumą.

- Kodėl prieš penkiolika metų ėmėtės rengti A.Samuolio plenerus?

- Dėl kelių priežasčių. Norėjosi sukviesti dailininkus į Žaliakalnį - rajonėlį, kuris lyg ir ne miestas, bet ir ne kaimas. Sovietmečiu senuosiuose šio rajono namuose nieko neleisdavo keisti - tie namai po truputį trūnijo, tačiau viskas nuo tarpukario išliko beveik nepakitę. Prasidėjus nepriklausomybei, tie namai gana sparčiai ėmė keistis, prasidėjo griovimas ir ne visai skoningos naujos statybos. Prasidėjo šnekos, kad reiktų plenero, kuris įamžintų grupės „Ars“ tradiciją, prisimintų lietuviškosios tapybos mokyklos ištakas. Ėmėmės organizuoti tarptautinį renginį, nes norėjosi į savo darbus žvilgsnio iš šalies. Tapydavome iš natūros, eidavome į M.K.Čiurlionio muziejaus fondus, išvažiuodavome į Vilnių, jūros pusę.

- Kokia tikimybė, kad šiandien Žaliakalnyje matyti vaizdai išsilies jūsų drobėse?

- Ko gero dailininko akys dirba visą laiką. Kartais pieštuku pasižymi bendrą nuotaiką, spalvų sąskambį. Tačiau daug kas guli galvoj. Paprastai būna taip: kažkas ilgai guli atmintyje, paskui išsilieja drobėse. Dailininkų regimoji atmintis labai išlavinta - užtenka pasižymėti tai, ką matei, keliom linijom. Tai kitiem nieko nereikštų, o tu bendrą vaizdą jau turi, prisimeni. Toks mūsų gyvenimo būdas - dailininkai neturi darbo valandų.

- Priklausėte grupei „Keturios“, vienijusiai keturias dailininkes - jus, Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę, Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę ir Juditą Budriūnaitę. Kas vienijo?

- Mes visos panašiu laiku po studijų VDA grįžome į Kauną. Grupė atsirado iš bendravimo, noro pasižiūrėti iš skirtingų kampų į tuos pačius dalykus. Buvome viena pirmųjų menininkų grupių, įsikūrusių atkurtoje Lietuvoje. Tai buvo laikai, kai privačių galerijų ar kitų erdvių, kur galėtum eksponuotis, nebuvo. O į Paveikslų galeriją nelabai įsileisdavo. Pirma mūsų paroda vyko privačioje erdvėje - menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė, įsigijusi butą, pasiūlė eksponuotis jame. Parodas matydavo draugai. O kai parašėme paraišką parodai Paveikslų galerijoje, išgirdome ir tokių replikų: „Užsimanė mergaitės į galeriją. Ką jos sau galvoja?“ Bet parodą surengėm. Tai buvo didžiulė ekspozicija. Kiti sakė: čia - keturios personalinės parodos. Paskui mes jau ieškodavome bendrų temų, apsitardavome, ir tuomet mūsų parodos tapo iš tiesų panašios į grupines. Grupę palikau tam, kad išsaugočiau kūrybinę laisvę. Tačiau ir grupei iširus mes likome draugėmis.

- Dalyvauti „Užuominų“ projekte kvietėte eilinius miestiečius - parodoje jų drobės eksponuojamos šalia jūsų darbų. Kaip vertinate neprofesionalų kūrybą?

- Pavykę darbai. Prie jų truputį prisiliečiau - tik tiek, kad atsirastų visuma, kad darbas būtų paveikus. Projekto užmanymas toks ir buvo - kad jiems kuriant, šalia kabėtų mano darbai, kad jie galėtų į tuos darbus žvilgčioti, imtųsi tam tikrų temų. Temas jie interpretavo, pratęsė savaip, pagal tai, kas jiems įdomu, aktualu. Dalis projekto dalyvių sukurtų darbų eksponuojama čia, dalis nukeliavo į mano dirbtuvę, didelė dalis darbų liko neeksponuota. Čia atrinktos kelios darbų temos. Sudarant parodos ekspoziciją, norėjau, kad atsirastų tam tikra visuma. Dvejus metus buvau tiesiog pasijungusi šiam projektui - smegenyse nuolat kirbėjo klausimas, kas iš viso to išeis, kaip turės atrodyti galutinis variantas.

- Nežinau, ar galima kalbėti apie laisvalaikį nuo tapybos, bet vis dėlto - koks jis?

- Mėgstu muziką - rimtąją ir šiuolaikinę, džiazą. Laisvalaikis - tai ir draugai, kelionės. Paryžius, kuriame lankytasi ne kartą - mano miestas, čia tikrai būta ir nuolatos norisi sugrįžti. Nuvažiuoji, patikrini vietas, kur jau lankytasi - atrodo, niekas nepasikeitė, viskas gerai, tada eini kitais takais. Domina kultūra, praėjęs laikas. Teko būti Izraelyje, lankytis šventose, Biblijoje minimose, vietose. Gaila, kad daug tų vietų - Golgotos akmuo, Šventosios dvasios apsireiškimo Marijai vieta, kitos - užstatytos bažnyčiomis, nebelikę autentiško vaizdo. Stebina energetiškai stiprios vietos. Ko gero, kažką atiduodantys žmonės gauna energetinę jėgą atgal. Prie Raudų sienos Jeruzalėje, kur daug amžių žmonės meldžiasi, išsako savo troškimus, jaučiasi tokia trauka aukštyn - gal tik su skersvėju galėčiau palyginti. O vieta su akmens plokšte, kur Kristaus kūnas po mirties buvo tepamas aliejumi ir vyniojamas į drobulę, traukia gilyn. Atremi galvą į plokštę, ir laikas, atrodo, visiškai dingsta. Juk tiek amžių žmonės tose vietose su geromis intencijomis meldžiasi - žmonių energetikos ten įkrauta labai daug.

Iš A.Andziulytės biografijos:

Gimė 1961 m.spalio 24 d. Kaune.

1981-87 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, tapybos katedroje.

1990-2001 m. priklausė kauniečių dailininkių grupei „Keturios“.

Nuo 1992 m. dėsto A.Martinaičio dailės mokykloje.

2007-2009 m. vykdė projektą „Užuominos“. Trijuose miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje - kvietė tapyti neprofesionalus. Projekte dalyvavo apie pusantro šimto žmonių.

Kas? A.Andziulytės paroda „Užuominos“

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V.Putvinskio g. 64)

Kada? Paroda veiks iki gruodžio 6 d.