„Niujorko menininkai turi darbus, iš kurių gyvena, o menas kuriamas iš atliekamų pinigų – laisvalaikiu, naktimis. Tik toks menininkas iš tiesų yra laisvas“, – tikina daugiau kaip du dešimtmečius finansinėje JAV sostinėje gyvenantis fotomenininkas Arūnas Kulikauskas.

Paskutinį sovietmečio dešimtmetį Kaune veikusios neformalios jaunų fotografų grupės, vadintos „Plėšriųjų sekcija“, lyderis, nepriklausomybės priešaušriu emigravęs į JAV, atskleidžia planus grįžti gyventi į Lietuvą. „Dėl vaikų“, – prisipažįsta.

Anuomet nepripažintų jaunų menininkų kūryba, ilgus metus beveik nejudinama gulėjusi asmeniniuose archyvuose, šiais laikais vadinama avangardine ir drąsiai žengia į parodų sales. Metų pradžioje sostinėje ir Kaune surengtos penkis skirtingus menininkus – A.Kulikauską, Gintautą Stulgaitį (1959–2000), Visvaldą Dragūną (1955–2008), Giedrių Liagą (g. 1967) ir Saulių Paukštį (g. 1964) – vienijusios “Plėšriųjų sekcijos” parodos, dabar kelionės į knygynų lentynas laukia solidus albumas „Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis”.

„Tik nedarykite iš manęs kažkokio didžio menininko, nesureikšminkite“, – susitikus pokalbio, prašė šįkart trumpam į Kauną užsukęs A.Kulikauskas. Tai atspindi gyvenimiškąją jo poziciją: meninių ir komercinių fotografijų autorius, savanoriavęs Jono Meko įsteigtame viename didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio kino archyvų „Anthology Film Archives“, dažnai prisistatydavo tiesiog juodadarbiu. Pasak A.Kulikausko, net ir taip prisistatyti reikia be pozos.

Kūryboje 52 metų menininkas grįžta prie fotografijos šaknų: nemažai fotografuoja objektyvo neturinčiu ir daug kantrybės reikalaujančiu „pinhole“ fotoaparatu.

– Kuo jūsų suburta „Plėšriųjų sekcija“ skyrėsi nuo kitų tuomečių Kauno fotografų?
– Kitų grupių iš viso nebuvo, tačiau tuo metu, kai visi dar gyvenome ir fotografavome Kaune, apie tokį savo unikalumą nieko nežinojome. Tik kai Nacionalinė dailės galerija Vilniuje metų pradžioje pristatė mūsų parodą, sužinojau, kad mes sovietmečiu buvome vienintelė organizuota fotografų grupė Lietuvoje, išskyrus, žinoma, fotomenininkų sąjungą. Mes buvome jauni, mus jungė bendras tikslas.
Tai buvo sovietmetis ir viskas, kas neatitiko sovietinių standartų ir socialistinio realizmo, buvo laikoma antitarybiniu. Mums žinojimas, kad tai, ką fotografuojame, yra antitarybiška, suteikdavo ugnies. Buvau keletą kartų areštuotas – užkluptas fotografuojant ką nors netinkamo sovietiniam realizmui: tai elgetą, tai strateginį objektą – geležinkelio stotį. Areštuodavo, bet paskui paleisdavo. Tada neįvertinau, kad už tokią veiklą mane galėjo įkišti į beprotnamį.
Mes nebuvome labai plėšrūs – grupės pavadinimas kilo nuo to, kad rinkdavomės ir dirbdavome Kauno zoologijos sodo fotolaboratorijoje, įrengtoje šalia plėšrūnų narvų. Pirmasis plėšriaisiais mus pavadino V.Dragūnas. Tiesa, atėję į Fotomenininkų sąjungą, mes kibdavome į kulnus vyresniems, pripažintiems. Buvome jauni, drąsesni ir nelabai skaitėmės su tam tikrais nusistovėjusiais kanonais, standartais ir pas daugelį slypėjusia vidine cenzūra, kuri kuždėjo, kaip kurti, kad išgyventum, išliktum, kad neprisikabintų koks GLAVLIT-as ar dar kas nors. Juk būdavo – pamatydavo koks Aleksandras Macijauskas ar Romas Juškelis bažnyčią ar kryžių nuotraukoje ir neleisdavo jos eksponuoti. Mirties tema, laidotuvės, kaip neigiamų asociacijų turintis reiškinys, taip pat nebuvo pageidaujama sovietmečio fotografijoje. Savo fotografijas rodydavome draugų ratelyje, įžengėme į kino teatrų fojė. Kaip dailininkas (anuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute įgijau pramoninio dizaino specialybę), galėjau surengti parodą Kauno menininkų namuose. Vis dėlto pirmąją personalinę fotografijos parodą man buvo leista tik Marijampolėje, tuomečiame Kapsuke, surengti. Tik vėliau galėjau tai padaryti Kaune.
Mes, „plėšrieji“, netikome prie bendro tuomečio parodų konteksto. Mūsų kūrybos pasaulis buvo subjektyvesnis, bet nuoširdesnis. Tiesiogiai nebuvo nei teigiamas, nei neigiamas: jis reflektavo gyvenimą tokį, koks jis yra. Specialiai mes nieko negriežtinome, nedramatinome: ar gyvenimas buvo nuobodus, ar linksmesnis – tokį mes jį ir rodėme. Buvome nuoširdi jauna grupė, kuri nepasidavė lengvai suvaldoma. Tuo išsiskyrėme iš kitų. Vilniuje fotografai buvo daugiau įdomūs patys sau, atskirai, o man visada rūpėjo žmonių grupė. Ir dabar aš stengiuosi užmegzti ir palaikyti ryšį su tais jaunais žmonėmis, lietuviais, kurie man atrodo įdomūs.

– Vis dėlto lietuviai menininkai neatrodo linkę burtis į grupes, ypač dabar...
– Jei ateini su gera intencija ir vienyti draugiškumo, o ne vadovavimo principu – linkę jungtis. Štai praėjusią vasarą Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, turėjo vykti mano personalinė paroda, bet aš pagalvojau, kad užtenka man tų personalinių – padarysiu   parodą „Su draugais“ – pasikviečiau naujų veidų ir surengėme grupinę parodą. Kitais metais galvoju surengti parodą panašiu principu, pakvietęs dar keletą naujų žmonių. Noriu ištraukti tuos žmones į dienos šviesą, naudodamasis man atsiveriančiomis didesnėmis galimybėmis patekti į kai kurias parodų sales, galerijas. Vėliau jie galės eksponuoti kūrybą ir be manęs. Atrodo, kad aš pats nuo to jaunimo nedaug kuo skiriuosi: ieškau, stengiuosi neužsistovėti vietoj.

– Kas, jūsų akimis, yra tie verti dėmesio jauni žmonės Lietuvos fotografijoje?
– Iš viso būrio bene labiausiai išskirčiau Mindaugą Janušaitį, kuris labai gerai išmano senąsias technologijos, tęsia Gintauto Trimako tradicijas fotografijoje, ir Giedrių Petrauską. Tai labai nuoširdus, kalbant apie kūrybą, žmogus. Matau tam tikrų jo panašumų į save – aš irgi toks buvau.

– Menininkas kūryboje ir turi būti nuoširdus...
– Per tą nuoširdumą, atvirą charakterį, kai nefiltruotai reflektuoji realybę, gyventi būna sunkiau. O kai prieš fotografuodamas imi galvoti: dabar tą uždėsiu, o tą – nuimsiu, padarysiu taip ir taip, meninėje fotografijoje prasideda netikri dalykai. Kai pasaulį matai natūraliai, nieko per daug nesureikšmindamas, be angelų sparnų, be mistikos dūmų, viskas tarsi savaime išeina. Beje, kaip tik „pinhole“ labai padeda parodyti pasaulį tokį, koks jis yra, suteikia fotografijoms autentiškumo. Objektyvas įveda labai daug korekcijų. Fotografijoje „pinhole“ man užima ne paskutinę vietą, bet jokiu būdu ir ne pagrindinę. Naudoju visokiausias, kokias tik randu, polaroidines medžiagas, mėgstu visas technikas ir technologijas. Pats gaminu „polaroid pinhole“ fotoaparatus.

– Daugiau nei 20 metų gyvenate ir kuriate Niujorke. Ar įmanoma tokiame meno metropolyje prasimušti, pradėti gyventi iš kūrybos?
– Labai sunku, praktiškai neįmanoma. Iš kūrybos ten gyvena vienetai. Niujorko menininkai paprastai turi darbus, iš kurių gyvena, o menas kuriamas iš atliekamų pinigų – laisvalaikiu, naktimis. Tik toks menininkas iš tiesų yra laisvas.

– Vadinasi, menininkas dėl kūrybos turi nemažai paaukoti?
– Gyvenimas nuo pat gimimo yra auka. O paskui kiekvienas pasirenka, ko jam reikia tam, kad gyventų. Vienas nori skraidyti lėktuvu, kitas – eiti į mišką grybauti, trečiam, žiūrėk, reikia kurti. Tas, kas nori būti svarbus, garsiau rėkia, o kitam užtenka dirbti tyliai ir ramiai. Meno nereikia labai sureikšminti: tai yra tik vienas iš galimų pasirinkti gyvenimo būdų. Geras batsiuvys arba stalius Amerikoje yra lygiai taip pat gerai vertinamas kaip geras fotografas arba geras tapytojas. Ir gerai batus pasiuvęs batsiuvys jaučiasi taip pat išdidžiai kaip pasisekusį kūrinį sukūręs menininkas.

Taip ir turi būti, bet Lietuvoje, deja, taip nėra: čia šia prasme yra iškreiptų veidrodžių karalystė, nedaug kuo besiskirianti nuo tos, kurią palikau prieš 20 metų. Atvažiuoju į Lietuvą kasmet – šią vasarą čia praleidau du mėnesius. Dabar užsukau trumpam, o ateinančių metų vasarą planuoju sugrįžti nuolat gyventi su šeima, vaikais – vaikus noriu leisti į mokyklą Lietuvoje. Nežinau, kaip čia seksis, bet po 22 metų savanoriškos tremties jaučiuosi atsėdėjęs savo.

– Ketinate grįžti į gimtąjį Kauną ar trauksite į sostinę?
– Grįšiu į kaimą – Ukmergės rajone jau nusipirkau sodybą su troba, kluonu, tvartu. Šalia įsikūręs mano senas bičiulis menininkas Česlovas Lukenskas. Kažkas turėtų išeiti. Dar tiksliai nežinau, kuo versiuosi Lietuvoje, – greičiausiai tai bus susiję su fotografija. O gal auginsime avis – nežinau. Žinau tik, kad vaikus reikia paauginti Lietuvoje, kad ši šalis jiems neliktų suvenyrinė. Bus kitas atskaitos taškas gyvenime, nes laimė nėra turtuose. O vargo aš nebebijau.

Abu vaikai – septynerių Vincukas ir dvejų Uršulė – kalba lietuviškai, Vincukas rašo ir skaito abiem kalbomis. Niujorke esu įsikūręs gana gerai, turiu darbą, išlaikau šeimą. Gyvenu iš fotografijos, bet ne iš kūrybos: fotografuoju įvairius objektus, juvelyrikos darbus. Vincukas lanko gerą mokyklą, Uršulė laiką leidžia namuose su mama. Su žmona Oksana Judakova iš Lietuvos susipažinau Niujorke. Jos tėvas – altajietis, o mama – lietuvė. Žmona – dailininkė grafikė, raižo liną, fotografuoja.

Niujorke su šeima esame pusiau kaimą susikūrę: turime namelį, turime daržą, bet ten – ne Lietuva.

– Esate patriotas?
– Nenoriu savęs nei kelti į žvaigždes, nei pasirodyti esąs popierinis patriotas. Man tas sugrįžimo žingsnis šiuo metu atrodo labai natūralus.

– Kurį laiką dirbote J.Meko įkurtame kino archyve – „Anthology Film Archives“. Kaip ten atsidūrėte?
– Mane traukė J.Meko asmenybė, iš Lietuvos žinojau jį kaip poetą. Atvažiavau pas jį ir pradėjau dirbti archyve savanoriu. Dienomis dirbdavau darbą, už kurį buvo mokama, o vakarais važiuodavau dirbti į šį archyvą. Jame dirbau viskuo: vairuotoju (vienintelis iš tos kompanijos turėjau automobilį), santechniku, elektriku, dažytoju, fotografu, vėliau – dizaineriu. O vakarais su Jonu gerdavome vyną ir kalbėdavome apie gyvenimą. Taip 12 metų savanoriavau, su Jonu gerus aštuonerius metus kasdien matydavomės. Jonas buvo mano Mokytojas, padėjęs man suprasti daug dalykų. Su juo bendravau kaip su žmogumi, kepančiu bulvinius blynus ir geriančiu vyną, žmogumi, kuris vieną dieną gali pasakyti vienaip, kitą – kitaip, ir tai – natūralu. O tiems, kas J.Meką bando sudievinti, tokiais atvejais atrodo, kad jis pats sau prieštarauja. Bet juk tai yra gyvas žmogus, ir tokiam žmogui natūralu vieną kartą galvoti vienaip, kitą – kitaip. Iš Jono išmokau nebijoti keisti nuomonės. Archyve būrėsi tokie žmonės kaip dailininkas, fotografas ir videomenininkas Audrius Naujokaitis, Augis – dailininkas Eugenijus Varkulevičius, Dalius Naujokaitis ten grodavo būgnais. Tokia buvo mūsų šutvė, šiek tiek bohemiška aplinka.

Jonas visada patarė būti paprastu, normaliu piliečiu, kiek galima paprasčiau žiūrėti į pasaulį. Ir tada mano asmeninė svarba man pačiam nublanko, man pasidarė svarbiau tiesiog žmogiški santykiai su pasauliu, draugiškumas, žodžio laikymasis ir kiti paprasti dalykai. Po truputį pradėjau nebemeluoti sau ir aplinkai, pradėjo keistis mano draugai, pradėjau nebegerti. Gėrimas nebūtinai turi būti destruktyvus – jis gali būti ir kūrybiškas, bet man tiesiog pagailo laiko ir sveikatos. Pamačiau, kad, jei toliau gersiu, nebaigsiu daugybės man įdomių darbų. Man ir dabar atrodo, kad jei turėčiau du paralelinius gyvenimus, aš ir juos užpildyčiau prasmingu darbu.

– Esate minėjęs, kad J.Mekas jums ne kartą pasakojo apie savo bičiulį, avangardinio meninio judėjimo „Fluxus“ sumanytoją Jurgį Mačiūną. Kokį šio žmogaus portretą iš jo pasakojimų susidarėte?
– J.Mačiūnas ir „Fluxus“ priimamas komplikuočiau nei toks, koks jis buvo sumanytas. O pats Jurgis buvo labai autentiškas, nesureikšminantis savęs nei judėjimo. „Fluxus“ skatino nesureikšminti meno, iš ten atsirado tokie šūkiai kaip „Sudegink savo meną!“ O čia, Lietuvoje, jis kažkaip įšoko į reikšmingų meno judėjimų sritį. Žinoma, ir tai, kad J.Mačiūno kolekcija perkama už milijonus, neatitinka jo paties skelbtų idėjų. Bet, iš kitos pusės, kolekciją parduoda ne J.Mačiūnas, o privati galerija.

Reikėtų pagaliau leisti J.Mačiūnui ramiai numirti, palikti ramybėje, ir tada kas nors iš to išeitų. Gaivinti „Fluxus“ – tai tas pats, kas šiais laikais atgaivinti kokį viduramžių judėjimą ir stengtis padaryti jį gyvą ir aktualų šiandien. Nereikia. Kaip ir kiekvieno istorinio meno judėjimo, „Fluxus“ vieta dabar yra istorijos lentynoje. O menas turi judėti pirmyn – turi atspindėti nefiltruotą realybę.