Už Vilniaus atspindžius literatūroje Šv. Kristoforo statulėlę atsiėmusi meno istorikė, rašytoja, romano „Silva Rerum“ autorė ir žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė prisipažino, kad jaučiasi taip, lyg būtų įvertinta mylinčio, bet griežto tėvo.

– Vadinasi, užplūdo dvilypės emocijos: begalinis džiaugsmas, kurį išreikšti derėtų su tam tikru santūrumu?

– Kai sužinojau apie „Kristoforą“ – ašara nuriedėjo. Buvau labai sujaudinta, nes tas apdovanojimas man tikras, nuo miesto bendruomenės, ir už darbą, į kurį įdėjau labai daug širdies. Kai pasižiūrėjau, jog lig tol Šv. Kristoforo statulėle už Vilnių literatūroje buvo apdovanotas tik profesorius Tomas Venclova, pasijutau dar labiau pagerbta...

– Knygos „Silva Rerum“ tapo bestseleriais. Dažnas pasakytų, kad sužadinote norą, kai kuriems gal net įkarštį domėtis miestu, kuriame gyvename, – istorine praeitimi, be kurios neįmanoma ateitis.

– Visada sakau, kad Vilnius yra man įgimtas – kaip DNR. Jis – stipriausiai jaučiama geografinė tapatybė. Jo grožis svaigina, dėl jo bėdų nuolat skauda. Kai ėmiausi rašyti romanus, tai tapo dar ir iššūkiu juose pavaizduoti tokį Vilnių, kokį matau ir jaučiu, pakalbėti apie jo dramatiškus istorinius, naikinimų ir atgimimų sluoksnius. Kai daugybė skaitytojų pradėjo sakyti, kad pamatė visiškai kitokį miestą, kad eidami gatvėmis prisimena romano personažus ar įvykius, pamaniau, kad turbūt pavyko miestą tekste atkurti apie jį pasakant šį tą naujo, bet tuo pat metu jis liko atpažįstamas. Kita vertus, mėgstu pajuokauti, kad, jei mus kas nors teleportuotų į XVII a., mus ištiktų šokas, nes daug kas būtų visiškai ne taip, kaip įsivaizduojame ar rekonstruojame – net ir mes, istorikai. Taip pat nekart girdėjau ir pageidavimą romanus kaip nors susieti su dabartine Vilniaus geografija, jo gatvėmis – taip gimė ekskursijų pagal „Silva Rerum“ idėja. Labai džiaugiuosi, kad jos tokios populiarios – net ir šaltuoju metų sezonu netrūksta norinčių. Vilniaus turizmo informacijos centras sakė, kad ekskursijos net gavo prizą kaip geriausias metų turistinis projektas.

– Ką manote apie Vilnių ir žmogų jame. Apie galimybę reikštis, inicijuoti, kurti ir prisidėti prie miesto vertės auginimo. Juk netrūksta, vadinkime, parazituojančių miestiečių, kurie laukia, kad miestas duotų... pramogų, saugumo, darbo, tačiau dėl jo nė piršto nepajudina.

– Vilnius po Antrojo pasaulinio karo buvo iš esmės kolonizuotas ir labai gaila, kad pokariniai atvykėliai ir jų palikuonys dažnai dar ir šiandien nesuvokia miesto kaip savo namų. Tas nelemtas nejaukiai besijaučiančio prašalaičio kompleksas vis gena „įrodyti savo tiesą“ mieste, o tie „įrodinėjimai“ dažnai palieka tragiškai nevykusius ar tiesiog naikinančius pėdsakus. Sovietai jau po karo sugriovė bemaž tiek pat, kiek vokiečiai per bombardavimus: neseniai išleistas puikus Jano ir Janušo Bulhakų archyvo albumas „Vilnius. 1944“ yra tiesiog sukrečianti knyga kiekvienam Vilniaus mylėtojui. Šiandieninės „rekonstrukcijos“ ir statybos senamiestyje irgi dažnai yra labai apgailėtini teritorijos žymėjimo pavyzdžiai – pakanka prisiminti liūdnai pagarsėjusius Valdovų rūmus, kurie iš esmės tėra neišprususio mužiko fantazija, mažai ką turinti bendra su tikrąja Vilniaus istorija. Tikras vilnietis būtų už tas lėšas sutvarkęs ir suremontavęs yrančius išlikusius vienuolynus ir rūmus.

Tačiau pagrindinė problema, trukdanti prisijaukinti Vilnių, sugyventi su juo, vis dėl to glūdi žmonių galvose. Pavyzdžiui, tiesiog patologinis Vilniaus daugiakultūrės patirties neigimas. Visada sakau, kad man nesuvokiama, kaip Vilniuje galima būti antisemitu – juk ne vienas pokario atvykėlis įsikraustė į ištuštėjusius, į getą ir į koncentracijos stovyklas išvežtų žydų namus senamiestyje. Ir po tokios tragedijos, gyvenant kažkada tiems žmonėms priklausiusiuose butuose, dar turėti sąžinės juos koneveikti ir skiesti pramanytas istorijas? Man šitai nesuvokiama... Kaip ir panieka lenkiškajai Vilniaus kultūrai, kaip pastangos viską užtempti ant dabar dirbtinai kuriamo propagandinės „lietuvybės“ kurpalio, nedaug teturinčio bendra su istorine tiesa...

Todėl pirmiausia, prieš pradedant reikštis, inicijuoti ir kurti miesto vertę, reikia suprasti, kokiame mieste gyveni. Ir pažinti jį. Ne tik gyventi Vilniuje, bet ir gyventi Vilniumi, su juo, galvojant apie tai, kokį jį paliksim savo vaikams. Ir apsispręsti – ar norim tęsti tą tikrąją Vilniaus dvasią ir tradiciją, ar norim tik gražaus kevalo... Bet, matote, jei nebus miesto istorijos ir tradicijos supratimo, tai ir iš to kevalo labai greitai nieko neliks, nes pusė bus nugriauta, o kita pusė – neatpažįstamai perstatyta.

– Laimė, atrodo, tas lūžis jau po truputį vyksta. Auga bene trečioji pokario kolonistų karta...

– Šie palikuonys visiškai teisingai save laiko tikraisiais vilniečiais, ir tarp jų justi tikras, nuoširdus noras įsigilinti į miesto istoriją, jo esmę: nes tai jau jų miestas su gyvąja jų šeimos atmintimi, su jų asmeniniu naratyvu. Manau, tai puiku. Neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje teko skaityti paskaitą Vilniaus istorijos tema – buvau nustebinta visiškos apgulties, dvi pilnutėlės salės. Tą patį vakarą Architektūros pokalbių fondas pristatė ir dar vieną dalyką – „Naujosios Vilniaus architektūros gidą“. Tai puikus, naudingas leidinys, supažindinantis su ne tokia sena istorija. Visa tai liudija labai teigiamus pokyčius ir teikia vilčių. Nesutinku su nuolat burbančiais, kad „šiandieninis jaunimas sumaterialėjęs, jiems niekas neįdomu, kultūra Lietuvoje miršta“. Tai nesąmonė. Pasižiūrėkite vien į tai, kiek virtualioje erdvėje yra įvairių tinklaraščių, forumų, kuriuose diskutuojama apie Vilniaus istoriją, dalijamasi archyvinėmis nuotraukomis, siekiama pažinti.

Viliuosi, kad atėję į paskaitą Vilniui neabejingi žmonės aktyviai dalyvaus svarstant ir ką tik pristatytą Sapiegų rūmų renovacijos projektą. Peržiūrėjau šio projekto pristatymo medžiagą, ir man kilo daugybė klausimų jo rengėjams. Manau, kad būtinai juos užduosiu – gal net jūsų laikraščio puslapiuose. Tą patį daryti – klausti, svarstyti, prašyti paaiškinti – skatinu ir visus miestiečius. Mes, vilniečiai, Sapiegų parke galime turėti nuostabų miesto pasididžiavimo objektą, bet gali išdygti ir antri „Valdovų rūmai“. Toks monstras gimė būtent dėl visuomenės abejingumo, dėl neskaidrumo, rengiant projektą, dėl miestiečių (ir, deja, kultūros profesionalų) vangumo reikalauti istoriškai tiksliausio varianto, užleidžiant kelią beprotiškoms fantazijoms ir nesibaigiančiam lėšų eikvojimui.

– Kuo vilnietis prie miesto klestėjimo gali prisidėti kasdienybėje?

– Nereikia didelių projektų, paraiškų, struktūrinių lėšų ir pan. Nepalikti šiukšlių, susitvarkyti savo kiemą, dailiai apželdinti balkoną, stengtis turėti darnią daugiabučio bendruomenę, kartu siekiančią sutvarkyti aplinką, pilietiškai atsakingai netoleruoti blogybių – tai maži, bet reikšmingi dalykai, iš kurių susidėlioja miesto gerovės mozaika. Ar veikiau grindinys. Mėgstu pajuokauti, kad Vilniaus merų kadencijos geriausiai atsispindi Gedimino prospekto grindinyje. Jis pradėtas kloti prie Artūro Zuoko, nuo Katedros. Pati mačiau, kaip prieš kelerius metus meras, šiokiadienio rytą, be kamerų, žurnalistų ir ne pokazūchai priklaupęs tikrino, kaip tas trinkeles darbininkai deda. Gal dėl to jos toje vietoje ir tebeguli lygiai ir kokybiškai, iki V.Kudirkos aikštės. Pereikite prospektu ir pažiūrėkite, kaip trinkelės sudėtos vėliau, prie Juozo Imbraso ir prie Viliaus Navicko, kokios duobės ir chaltūra ties Lukiškių aikšte ir Seimo link – gėda žiūrėti. Būtent tas šeimininkiškumo jausmas, nematomos, bet svarbios tvarkos palaikymas ne grandioziniais projektais ir pakeitimais, ne dėl pokazūchos, o kasdieniais, nuosekliais, esminiais veiksmais ir yra geriausia, ką miestietis gali padaryti dėl savo gimtojo miesto. Sėdėti ir reikalauti, kad miestas tau ką nors duotų – tai tas pat, lyg piktintis, kad mieste nežydi gėlės, kurių tu nė nepasėjai.