Tarp Lietuvos ir Anglijos. Tarp atrankų į anglišką miuziklo sceną ir filmavimų televiziniame „Auksinio balso“ projekte. „Esu laisvas paukštis, grįžtantis ten, kur šeima, kur žmonės, kuriuos myliu“, – sako Vaidas Baumila save su šypsena pavadindamas valkata, mat atskleidžia realiai nė neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.

Savam krašte pranašu nebūsi

Šiandien save vadinantis klasikinio miuziklo tipo atlikėju V. Baumila magistro studijas  baigė Anglijoje, Gilfordo vaidybos mokykloje. Išvyko  ten būdamas jau kelerius metus žinomas Lietuvos muzikos pasaulyje. Beje, būtent dėl tos pačios televizijos, kurioje išgarsėjo, įsitikinęs pašnekovas, jam nepavyko patekti į Lietuvos muzikos ir teatro  akademiją – dainavimo teko mokytis kolegijoje.

„Buvau televizijos vaikas, o mūsų akademikai [...] nežiūri į „televizinius“ žmones. Jie daugiau tokius grynuolius gintarus nenušlifuotus ima. Buvo skaudu, kad į mane pasižiūrėjo kaip į „televizinį“, nes aš labai norėjau, noro buvo neišpasakytai daug. Dabar akademijai galiu pasakyti ačiū, kad manęs nepriėmė, nes turbūt nebūčiau sugalvojęs išvažiuoti“, – tikina atlikėjas.

Vakarietiška patirtis parodė – jokio darbo negausi, jei neturėsi agento. V. Baumilai atstovauja aktorių agentūra, kuri kaip vieną iš pirmųjų darbų dainininkui pasiūlė išvažiuoti į kruizą aštuoniems mėnesiams.

„Tiesą sakant, mano agentai nenorėjo, kad aš važiuočiau į kruizą. Jie norėjo, kad aš likčiau Londone, nes, kaip sako, naujokai turi suktis Londone. Jie turi eiti. Nesvarbu, kad nepapuoli, kad tau pasako „ne“ šimtą kartų. Bet tu turi būt matomas, tu turi dainuoti. Ir tik du mano sukimosi per atrankas mėnesiai praėjo, kai man iškart pasiūlė darbą kruiziniame laive“, – mena V. Baumila.

Prestižinio kruizinio laivo „Queen Elizabeth“ teatre lietuvis atlikėjas su keliais kitais dainininkais ir 19-os žmonių orkestru aštuonis mėnesius dainavo miuziklų, varjete programas. „Gera patirtis“, – įvertina jis. Kartu ir lengvas gyvenimas, prie kurio lengva priprasti. Ir vis dėl kasdienybė kruize, sako, išmokė pirmiausia disciplinos ir net stiliaus subtilybių.

„Išmokau keturis skirtingus būdus, kaip užsirišti kaklaraištį. Užsirišti peteliškės dar neišmokau, bet čia mano kitas tikslas: tikras vyras turi ne tik kaklaraištį, bet ir peteliškę mokėt užsirišt. Išmokau rengtis pagal įvairius apsirengimo reikalavimus. [...] Pastoviai reikėjo švarkus nešioti, kostiumus, batus ir pan. Atpratau nuo džinsų“, – prisipažįsta pašnekovas.

V. Baumila į kruizą plauktų ir dar kartą, tačiau ne ilgiau nei dviem trims mėnesiams. Tiesa, kitą pasiūlymą į kruizą gavo sugrįžęs vos po keturių dienų. Atsisakė: norisi pabūti su šeima, be to, pavasarį prasideda didžiosios atrankos į anglų miuziklus.

Ir atlikėjas keliaus į jas be menkiausio komplekso, kad yra atlikėjas iš mažos Rytų Europos šalies.

„Tiesą sakant, jiems yra labai įdomu, kas tu toks, iš kur ir kas ta Lietuva. [...] Va, pavyzdžiui, gavau pasiūlymų atrankose į serialus. Kadangi Anglijoje, ypač Londone, yra daug rytų europiečių, bet mažai aktorių iš Rytų Europos. [...] Ir man pasisekė, kad aš turiu rytų europietišką stotą, veidą ir plaukus, nes išvaizda lemia labai daug“, – tvirtina V. Baumila.

Nevengiantis išskirti ir neigiamų savo bruožų

Pramogų verslas – sunkus, ir jame nuolat turi pasitikėti savimi, sako jaunas dainininkas. Vis dėl to išsišokti ar įžūliai lipti per galvas jis nelinkęs ir besilaikąs taisyklės, kad paprastumas gelbsti visur. Ir visai paprastai bei atvirai įvardija savybes, už kurias pats sau parašytų minusą.

„Aš mėgstu daug ginčytis. Labai daug šneku, daug bambu. Kartais nemoku ginčytis argumentuotai. Aš mėgstu paerzinti žmones, su kuriais ginčijuosi: jie žino, kad aš žinau, kad esu neteisus, bet aš ginčo metu bandau įgelti žmogui. Reikia tų savybių atsisakyti, bet aš jau po truputį raminuosi. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, su manim ginčytis buvo neįmanoma. [...] Tad tikrai turiu tokią savybę blogą, kad daug ginčijuosi“, – neslepia pašnekovas.

Asmeninio gyvenimo V. Baumila neafišuoja, o paklaustas apie žiniasklaidoje garsiai nuskambėjusias jo brolio, taip pat atlikėjo Donato Baumilos, skyrybas, kitų, sako, neturintis teisės teisti.

„Tikiu, kad kiekvienas žmogus gyvenime kažkur nuklysta. Nėra šventų žmonių gyvenime, nėra – visi kažką padaro blogo, kažkur nuklysta“, – svarsto jis.

„Lai kas tavo lovoj ar kambary vyksta lieka už kokios nors širmos, nes ir taip jau daug šneka apie lovas ir antrus galus pas mus. Tikrai nebandau būti teisingas, nes aš nesu geras vaikas – niekada toks nebuvau, aš irgi nuodėmių visokių esu pridaręs, bet kadangi tai lieka už durų, niekas apie tai nežino ir niekada nesužinos“, – priduria V. Baumila.

Mažoje valstybėje – dideli žmonės

Į viešumą V. Baumila pateko dalyvaudamas muzikiniame realybės šou. Vaikinui tuomet buvo vos aštuoniolika, anksti paragavo Lietuvos įžymybės duonos ir įvairių jausmų.

„Teko greitai pakilti ir nusileisti. Ir suprasti, ką reiškia paragauti trumputės šlovės. Supratau, kad jei nori visą laiką būti viršuje, reikia labai sunkiai dirbti. Aš kažkaip pasiryžau dirbti, nes mačiau, kas vyksta su atlikėjais, kurie pasidavė tai 15-ai minučių šlovės, kurie pirko namus, mašinas. [...] Galėjau tai turėti, bet man reikėjo baigti ir mokyklą, ir universitetas prasidėjo. Mano tėvai kažkaip visą laiką į šonkaulius mušė, kad siekčiau ko nors“, – kalba V. Baumila.

Maža šalis, bet dideli žmonės. Pasak dainininko, Lietuvoje netrūksta gerų atlikėjų, tereikia jiems pasitikėti savimi.

„Mano patarimas žmonėms, kurie nori prasiskverbti į užsienį: išmokite naudotis internetu. Yra „Youtube“, „Facebook“, „My space“ – reikia įkelti ten savo vaizdo klipus, reklamuoti juos įkyriai, siųsti agentams. Tikrai, patikėkit, susirasit. Įmanoma, įmanoma į užsienį prasiskverbti – jau dabar atėjo tokie laikai, kai gali išvažiuoti į užsienį ir padaryti ką nors gero“, – pabrėžia dainininkas V. Baumila.

Tikintis ne talentu, o darbu

Mano svajonės niekada nebuvo mažos – nesikuklina Vaidas, tačiau tvirtina dainuojantis ne dėl populiarumo ir ne dėl pinigų. Ir net ne dėlto, kad talentingas – priešingai, apie talentą atlikėjas turi savo tvirtą nuomonę.

„Aš netikiu talentu. Tikiu darbu ir įdirbiu. Netikiu, kad esu talentingas, netikiu, kad žmonės turi talentą. Žmonės turi kažkokių gebėjimų ar genetiškai perduodamų gebėjimų. Manau, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti tų gebėjimų, jei dirbs“, – savo nuomonę tvirtai reiškia V. Baumila.

Jis priduria tikintis, jog kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Esą kiekvienas žmogus iš didelių darbų nusikala savo likimą.