Penktadienį ir šeštadienį Klaipėdos menininkų „Mokykloje“ baltą ekraną išvynios jau šeštą kartą vyksiantis videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“. Kaip jau įprasta, kino programą lydės muzikinių grupių pasirodymai ir eksperimentiniai audiovizualiniai projektai.

Uostamiestį pasiekia veik visų kino festivalių programos (tiesa, gerokai apkarpytos), bet jie yra tik svečiai, o „Dezintegracija“ yra vietinė, ji gimė ir augo Klaipėdoje. Bet čia tik patriotinė smulkmena. Šis festivalis iš visų kitų baltojo ekrano švenčių išsiskiria drąsiu braižu, avangardine dvasia, gera absurdo humoro doze, socialine bei politine kritika bei dėmesiu viskam, kas lieka paraštėse (nuo tikros meilės tėvynei iki psichodelikos ir t.t.). Rengėjai – bene labiausiai intriguojanti Klaipėdos kūrėjų bendruomenė – „MeKuSa“ (Meno Kūrėjų Sąjunga) ir jos lyderis fotomenininkas Darius Vaičekauskas. Jie nieko nepaisydami eina mažai pramintu taku: demonstruojami videomeno ir kino projektai gali nustebinti netipine fabula, raiškos priemonėmis, iš pirmo žvilgsnio lyg nereikšmingomis temomis. Tokiu atveju prie klišių įpratusi sąmonė kartais gali gerokai sutrikti. Bet tai, „Dezintegracijos XIV“ rengėjų nuomone, yra sveikas dušas. Jis gyvybiškai reikalingas nuo pernelyg ilgo plūduriavimo nuspėjamo kino bei monotoniškos kasdienybės voniose aptirpusiai dvasiai.

Festivalio šūkiu neatsitiktinai tapo žymaus savęs pažinimo pionieriaus Aldous Huxley citata: „Daugumos žmonių gyvenimai blogiausiu atveju teikia tiek daug skausmo, o geriausiu - yra tokie monotoniški, skurdūs bei riboti, kad postūmis pabėgti, ilgesys išeiti iš savęs bent kelioms akimirkoms visada buvo vienas pagrindinių sielos troškimų“. Išsprūsti iš konvencionalumo gniaužtų – toks buvo vienas iš svarbiausių „Dezintegracijos“ siekių nuo pat gimimo.

Šiemet festivalio pirmosios dienos programoje – monumentalus Karolio Jankaus projektas, kino poema „Tylioji Lietuvos revoliucija“. Tai apie 70 epizodų, kuriuose, maišant įvairius žanrus, ryškėja gana niūrus Lietuvos dabarties vaizdas. Kas yra Lietuva? Kiek ji svarbi lietuviams? Keblūs klausimai, nenugludinti atsakymai. Vizualinę vakaro dalį pratęs Arma / Aram Anam psichodelikos projektas ir etnopsichodelinio pankroko grupė „Rumunija“.

Antrąją dieną programą pradės pirmą kartą Vakarų Lietuvoje demonstruojamas didelio susidomėjimo sulaukęs Dainos Pupkevičiūtės filmas „Trys dienos“. „Tai muzikinė kelio dokumentika apie „kultinės“ statusą lietuvių metalo muzikos scenoje įgavusią anykštėnų grupę „Dissimulation“. Tai ne tiek filmas apie grupę, o filmas, gimęs drauge su grupe“, – taip poetiškai filmą apibūdino pati D.Pupkevičiūtė. Po šio filmo bus demonstruojami avangardiniai Andriaus Vyšniausko videodienoraščiai bei Evaldo Janso filmas „Laisvė kurti“. Muzikinėje dalyje elektrorokenrolą lies „Verslo rizikos rezervas“, o jį pakeis audiovizualinis svečių iš Latvijos „Kodek“ projektas.

„Dezintegracijos“ numeracija nuo pat festivalio gimimo buvo nesuvaldoma. Šiemet ji visai atsitiktinai užkodavo Vakarų civilizacijai pragaištingą XIV amžių. Viduramžiais vykusi pasaulio pabaiga. Kartu naujojo Renesanso pasaulio pradžia. Rengėjai puse lūpų prasitaria apie „Dezintegracijos“ mirtį ir tuoj pat vilioja atgimimu. Belieka nepraleisti progos būti įvykių epicentre.

Festivalio „Dezintegracija XIV“ renginiai vyks lapkričio 23 d. nuo 17 val., lapkričio 24 d. – nuo 18 val. Klaipėdos menininkų „Mokykloje“. Įėjimas – laisvas.