Vokalistė Evelina Sašenko, savaitgalį Žemaitkiemio dvare pristačiusi muzikinę premjerą „Visas tas kabaretas“, tikina: muzikoje nereikia bijoti rizikos.

Merginos netrikdo teiginiai, kad ji – per jauna dainuoti sudėtingo likimo prancūzės Edithos Piaf dainas. Kaip ir gąsdinimai, kad kabareto žanre gali nuslysti pačiu paviršiumi. Ji svajoja dainuoti miuzikle. Galbūt – užsienyje. Ir pradeda juokaudama vardyti, kokius žingsnius jau žengė šios svajonės link. Konkretesnių kūrybinių planų neišduoda – dar kas įgyvendins anksčiau už ją. Apie asmeninį gyvenimą nelabai noriai kalbanti mergina prisipažįsta, kad širdies draugo šiuo metu nėra. Galbūt dėl to, kad meilės reikalams tiesiog nelieka laiko: Evelina prisipažįsta esanti darboholikė. Artėjančio 23-iojo gimtadienio proga ji linki sau ne meilės, o sėkmės. Ir daug juokiasi.

– Paskambinau pusę vienuolikos ryto, vos pabudai. Mėgsti ilgiau pamiegoti?
– Esu naktinis žmogus. Ilgai negaliu užmigti, o paskui ir pabusti. Naktimis dažnai groju pianinu, skaitau.

– Gyveni su sesėmis, tėvais. Namiškiai nebando anksčiau nuvaryti tavęs į lovą, kad netrukdytum jų poilsio?
– Namiškiai jau priprato. Gyvenam nemažam name – gal nelabai ir girdi. Mes visą gyvenimą garsiai grojam, ir niekam tai netrukdo. Namiškiai – sesės Aneta ir Monika, tėvai – labai tolerantiški, be to, mes visi dainuojam.

– Kada supratai, kad nori būti dainininke?
– Dainos, muzika visada buvo mano aplinkoje. Dainuoju nuo trejų, ir su šeima nemažai koncertuodavom. „Dainų dainelėje“ teko ne kartą dalyvauti ir tarp laureatų pabūti. Negalvojau, ar tai yra kažkoks ypatingas noras dainuoti – visa šeima lipdavom į sceną. Joje gerai jausdavausi, patiko dainuoti. Paprastai taip giliai nekapstai – nori būti dalininke ar ne? Vėliau, kai atėjo metas apsispręsti, ką daryti, suvokiau, kad net neįsivaizduoju savęs, darančios kažką kita.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoji džiazo vokalą. Mama matematikė nebandė įtikinti, kad pasirinktum praktiškesnę profesiją?
– Kai reikėjo rinktis, kur stoti, mama surašė visą sąrašą specialybių ir aukštųjų mokyklų, kuriose jas galėčiau įgyti. Išvažiavau su sąrašu į Vilnių, ir pirmu pasirinkimu įrašiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ten ir įstojau. Mama nebandė atkalbėti – ji tiesiog nutylėjo. Sakė: čia tavo kelias, pati turi pasirinkti. Nesigailiu, kad taip pasirinkau. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai yra mano kelias. Tenka bendrauti su visokių specialybių žmonėmis. Kartais, kai jie papasakoja apie savo darbą, pagalvoju: o, įdomu, gal ir aš galėčiau tai daryti. Bet – ne dabar. O mokykloj man įvairūs mokslai sekėsi, ir matematika. Buvau stropi.

– Esi pavyzdinga studentė?
– Na, taip. Už mokslą nemoku, dar ir stipendiją gaunu.

– Kodėl pasirinkai džiazo vokalą?
– Buvau labai nusistačiusi prieš klasiką, o daugiau nebuvo iš ko rinktis – arba džiazas, arba klasika. Visą laiką svajojau būti dainuojančia aktore. Tačiau miuziklų dainininkų, kuriems būtinas artistiškumas, pas mus niekas neruošia. Pasirinkau džiazą, nors tuo metu nebuvau didelė džiazo mylėtoja, nelabai ir įsivaizdavau, kokia tai muzika. Paskui man vis labiau ėmė patikti ir džiazas, ir klasika. Galvoju ir klasikoje save išbandyti.

– Kokių muzikos įrašų dažniausiai klausaisi namie?
– Dažniausiai skamba operos. Mėgstu Maria Callas, Anną Netrebko. Klausausi ir džiazo, pop džiazo. Labai patinka džiazo atlikėjai Bobbie McFerrinas, Diana Reeves, Diana Krall.

– Pop muzika tavo namuose skamba?
– Ne. Neturiu per daug laiko, jei klausausi muzikos, tai ko nors gražaus ir kokybiško. Pasidariau labai kritiška, negaliu klausytis blogos muzikos. Ji mane tiesiog nervina. Tada pradedu galvoti, kodėl ji patinka tiek daug žmonių.

– O kai kurios Eurovizijos atrankos, kurioje šiemet dalyvavai, dalyvių dainos nenervino?
– Ten nebuvo laiko gilintis į kitų dainas. Viena ausimi jas girdėjau, bet nenagrinėjau. Paprastai dainininkai, klausydami muzikos, nagrinėja: kas, kaip ir kodėl joje yra, kodėl ne kitaip. Ten tai daryti nebuvo laiko. Galvojau apie save. Pirmą kartą tokiame konkurse dalyvavau ir labai stresavau, norėjosi, kad viskas būtų labai gerai.
Bendrai Lietuvoje daug pigios muzikos skamba. Tačiau paskutiniu metu, gal čia „Triumfo arka“ paveikė, žmonės ėmė labiau domėtis klasika, brangesne muzika. Televizijos, žiniasklaidos įtaka – didžiulė. Kas pirmu numeriu eina žiniasklaidos priemonėse, tuo žmonės labiausia domisi. Bet aš tikiuosi, kad ateityje vis daugiau žmonių atsirinks, kas yra tikrai gera muzika.

– Lietuvos žmonės tave atrado irgi tik tada, kai pasirodei per televiziją...
– Taip, nors iki tol nemažai dainavau. Ir ne klubuose, restoranuose, o koncertų salėse, kur apsilankydavo daug žmonių. Bet visuomenė manimi susidomėjo tik po televizinių projektų, po lietuviško Eurovizijos konkurso.

– Daina „For this I'll pray”, su kuria iškopei į lietuviškojo Eurovizijos konkurso finalą, tau artima ar ne?
– (Juokiasi). Turėčiau atsakyti taip. Tai dainai turėčiau už daug ką padėkoti.

– Dainos tekstas kalba apie tai, kad meilė išgelbės pasaulį...
– Nežinau, ar meilė išgelbės pasaulį. Tik žinau, kad reikia mylėti šalia esantį artimą žmogų. Ir gerbti. Dainos žodžius, pagal mano pasufleruotas mintis, parašė Andrius Kairys. Tema – meilė – labai atitiko šiemetinę Eurovizijos temą. Tiesiog visi dainavo apie tą patį, tik skirtingai. Jaučiau, kad dabar reikia dainuoti apie meilę.

– Tai, kad pasiekei lietuviškojo Eurovizijos konkurso finalą, bet netapai jo laimėtoja, vertini kaip pasiekimą ar pralaimėjimą?
– Kaip pasiekimą. Iš pradžių į tą konkursą žiūrėjau labai skeptiškai. Nesitikėjau papulti į finalą. Muzikoje nesiruošiu į tą pusę eiti – konkurse dalyvavau draugų pastūmėta. Kai patekau į finalą, supratau, kad reikia žaisti toliau. O čia – trečia vieta. Ir komisijos vertinimai buvo geri.

– Kas tu – profesionali dainininkė ar dar tik siekianti šio statuso?
– Tobulybei nėra ribų, bet po metų jau turėsiu popierių, liudijantį įgytą muzikinį išsilavinimą. Galėsiu vadinti save profesionale (juokiasi). Tiesą sakant, manau, kad profesionalais tampama tada, kai pasiekiamas aukštas lygis, kai pagrojama ar padainuojama su pasaulinio lygio profesionalais ir jie tave įvertina.

– Įdomiausi muzikiniai projektai, kuriuose teko dalyvauti?
– Ne tiek daug tų muzikinių projektų ir buvo... Neseniai koncertavau su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Ten tikrai dirbau su profesionalais, dainavau Leonardo Bernsteino „Mišias.“ Ten susirenka profesionalai, gauni partitūras ir turi išmokti sunkią partiją. Man įdomu ten, kur tenka daug mokytis, atrasti kažką nauja, stengtis. Neseniai Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje dainavau Fredericą Chopiną džiazo stiliumi, projekte „Chopin Jazz Inn.“ Skambėjo visiškai naujos F.Chopino muzikos aranžuotės. Aš į šį projektą įdėjau labai daug darbo, bet tai yra įdomu. Sekmadienį Žemaitkiemio dvare skambėjo „Visas tas kabaretas“, taip pat labai įdomus projektas. Tai dainos iš miuziklų „Kabaretas“, „Mulen Ružas“, „Čikaga.“ Kabaretas – ne tik dainavimas. Bus ir teatro, šokio, vaidybos. Skambės gera, linksma muzika, bus ir juokingų detalių. Ir muzikantai padainuos, ir aš pašoksiu. Esu kabareto dievaitės Lizos Minelli gerbėja.

– Bet juk kabaretas – tai toks stilius, kad, jei nesudainuosi ir nesuvaidinsi taip, kad stogas kilnotųsi, nuslysi saldžiu paviršiumi...
– Aš laikausi tokios pozicijos: reikia bandyti, rizikuoti, nes jei nebandysi, nesužinosi, ar tik paviršium slysti, ar neri į dugną. Pavyks ar nepavyks, bus įdomu ar ne – kauniečiai turės galimybę įvertinti. Žemaitkiemyje vyks šios programos premjera, iki šiol yra skambėjusios tik jos dalys. Prie šio projekto daug dirbu, dainuoju ir kalu tekstus. Čia kaip tyčia teksto labai daug, o aš labai blogai įsimenu tekstus. Juos visą mėnesį mokiausi. Tai bus pirmas mano apsilankymas Žemaitkiemio dvare. Pernai Pažaislio muzikos festivalyje E.Piaf dainas atlikau Zyplių dvare.

– Teko girdėti atsiliepimų: jauna lakštutė Evelina Sašenko neįtikina, atlikdama E.Piaf, sudėtingo likimo moters, turėjusios daug skausmingos patirties, dainas. Kaip į tai reaguoji?
– Jei tai komentaras iš interneto, jų neskaitau. Sakiau ir sakysiu: dainuodama tas dainas, aš nenoriu perteikti E.Piaf likimo. Aš jos dainas perdainuoju, jas interpretuodama savaip. Tai mane ir skiria nuo E.Piaf. Man – 22-eji, aš dar jauna, negaliu dainuoti taip, kaip dainavo subrendusi moteris, turėdama tokią gyvenimišką patirtį, nelaimingų meilių istorijas. Man to dar neteko patirti.

– Ar nesulauki netiesioginių priekaištų, kad atlikdama E.Piaf dainas, kabareto stiliaus muziką vaikaisi populiarumo? Esą, kodėl ne klasika?
– Kaip studijuojanti džiazo vokalą, turėčiau dainuoti džiazą. Padainuoju ir klasikos. Renkuosi tai, kas man patinka ir tinka. Galima sakyti, kad vaikiausi populiarumo, kai nuėjau į Eurovizijos konkursą. Bet atlikdama Piaf dainas… Platesnis visuomenės ratas manimi susidomėjo tik po to, kai pasirodžiau televizijoje. Nors ketverius metus iki tol dainavau garsiosios prancūzės dainas.

– Dalyvavai ir televiziniame klasikos projekte „Triumfo arka.“ Džiazo vokalo studentei nebuvo sudėtinga atlikti operines arijas?
– Operines arijas dainuoti buvo sudėtinga, bet gavau labai gerų profesoriaus Vladimiro Prudnikovo pamokų ir patirties – iki tol nebuvau dainavusi klasikos. Tai buvo ir vokalo, ir psichologinės pamokos.

– Ką atsakai žmonėms, kurie tvirtina, kad jiems labiausiai patinka Eugenijus Ostapenko, Yva, Radži ir panašiai?
– Kad niekas man apie tokias muzikines simpatijas nėra prisipažinęs – gal nedrįsta (juokiasi). Nenorėčiau diskutuoti šia tema. Man tiktai kyla klausimas: ar tiems žurnalistams, kuriems tenka imti interviu iš tokių įžymybių, iš tiesų įdomu?

– Kokius kūrinius svajoji atlikti?
– Svajoju sudalyvauti kokiame nors miuzikle. Ir geriau būtų užsienyje (juokiasi).

– Žingsnius žengi ta linkme?
– Taip. Parengiau kabareto stiliaus programą, galima sakyti, jau tris miuziklus įveikiau. Dar „Kates“ reikėtų išmokti, ir būsiu pasiruošusi, galėsiu važiuoti į užsienį ir visus apstulbinti (juokiasi).

– Tolimesni tavo gyvenimo planai?
– Ką reikės veikti baigus mokslus – sudėtingas klausimas. Apie tai galvoju kiekvieną dieną, ir neturiu atsakymo. Yra keletas variantų: arba tolesnės studijos – tai būtų lengviausias kelias – arba kurti savo terpę, kurioje būtų galima dirbti.

– Kokia ta terpė būtų?
– Negaliu sakyti, dar kas nors nukopijuos ir įgyvendins anksčiau nei aš. Tiesiog negali visą gyvenimą vien perdainuoti kažkieno kito dainų – reikia sukurti kažką savo.

– Sašenko pavardė liudija nelietuvišką kilmę. Koks kraujas teka tavo gyslomis?
– Aš – lenkė, kaip ir abu mano tėvai. Namuose bendraujam lenkiškai.

– Bet puikiai kalbi lietuviškai…
– Daugelis mano draugų – lietuviai. Be to, juk gyvenu Lietuvoje.

– Kas yra svarbiausi žmonės tavo gyvenime?
– Šeima – tėvai, seserys.

– Širdies draugas šalia tavęs yra?
– Nėra. Esu darboholikė, meilėms nelieka laiko.

– „Tiek daug žmonių sako gyvenantys tik dėl šios dienos. Aš netikiu tuo.“ Tai – tik tavo eurovizinės dainos žodžiai, ar ir tavo gyvenimiška pozicija?
– Taip, nes visą laiką planuoju, galvoju, kaip bus – gyvenu į ateitį.

– Turi savo gyvenimo kredo?
– Tai vienos E.Piaf dainos žodžiai: „Ne, nesigailiu nieko.“

– Kaip leidi laisvalaikį?
– Jo nelabai turiu. Jei atsiranda, jį leidžiu namuose arba keliaudama. Namie mėgstu sodinti gėles, raustis sode. Einu į koncertus, teatrą, mėgstu pakeliauti, aplankyti užsienio šalis, tik tai darau nedažnai. Nors ir Lietuvoje yra labai gražių vietų. Neseniai aplankiau Medvėgalio kalną – dievuliau, kaip gražu! Net nesitikėju, kad Lietuvoje yra tokių kampelių.

– Neseniai tau suėjo 23-eji. Koks būtų palinkėjimas sau gimtadienio proga?
– Evelina, sustok ir mažiau dirbk. Šiaip visko turiu. Gal dar sėkmės tolesniame gyvenime sau palinkėčiau…

Iš E.Sašenko biografijos:

Gimė 1987 liepos 26 d.

Gyvena Trakų rajone, Rūdiškėse.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje studijuoja džiazo vokalą.

Šešis kartus konkurso „Dainų dainelė“ laureatė.

2006 m. su Palium Zdanavičium (fortepijonas) parengė muzikinę programą „Meilės istorijos pagal Edith Piaf“, su ja koncertavo visoje Lietuvoje.

2009 m. su Dmitrijum Golovanovu (fortepijonas), Donatu Bagursku (kontrabosas)
Gediminu Augustaičiu (mušamieji) parengė programą „Chopin Jazz Inn.“

2009 m. dalyvavo televizijos projekte „Triumfo arka.“

2010 m. Lietuvos atrankos į „Eurovizijos“ konkursą finale užėmė trečią vietą.

2010 m. su P.Zdanavičiaus kvartetu parengė programą „Visas tas kabaretas.“

Daugybės vaikų ir jaunimo konkursų laureatė, koncertavusi įvairiose Europos šalyse. Atlieka įvairių stilių muziką, dainuoja anglų, lietuvių, lenkų, prancūzų, lotynų kalbomis.