Į festivalį atkeliaus dvi barokinės operos su lėlėmis

„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ svečiuojasi du ypatingo grožio barokiniai spektakliai, kuriuos uostamiesčio publika galės pamatyti antradienį.

Rytoj 18 val. uostamiesčio Koncertų salės scenoje bus parodytos Claudio Monteverdi'o (1567-1643) operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova” bei „Nedėkingųjų šokis”.

Prieš porą metų jos tapo vienu netikėčiausių ir įdomiausių meno įvykių Vilniuje. Operas pastatė išradinga kūrybinė komanda - režisierius Gintaras Varnas, dailininkė Julija Skuratova, muzikinės dalies vadovas Darius Stabinskas. Jie su operos solistais, aktoriais, konsortu „Brevis” sukūrė užburiantį reginį, kuriame ekspresyvioji C.Monteverdi'o muzika išradingai susiliejo su įvairiomis baroko formomis ir net lėlių teatru.

Pasak D.Stabinsko, projekte dalyvaujantys solistai Edita Bagdonaitė, Gintarė Skerytė, Viktoras Gerasimovas, Mindaugas Zimkus, Mindaugas Jankauskas, Nerijus Masevičius jau yra dainavę madrigalus. „Tai kiti reikalavimai balsui, kita išraiška. Čia ne romantinė opera, kur reikalingas galingas balsas“, - aiškino projekto muzikinės dalies vadovas.

„Tankredžio ir Klorindos dvikova“ publika pakeri lyrizmu ir viduramžiškai griežta forma. Joje vaizduojama, kaip krikščionių karžygys Tankredis prie Jeruzalės sienų susitinka paslaptingą priešininką. Jiedu, apsitaisę neperregimais šarvais, kaunasi; o kai priešininką Tankredis mirtinai sužeidžia, šis prašosi pakrikštijamas. Tada karžygys ir atpažįsta savo mylimąją Klorindą.

„Nedėkingųjų šokyje“ viską valdo barokinis šviesos ir šešėlių žaismas. Spektaklyje veikia Amūras, Venera, Plutonas, keturi pragaro šešėliai ir aštuonios šokančios nedėkingos, meilės išsižadėję sielos.

Sužavėti kritikai šiuos rafinuotos formos spektaklius pavadino „užburiančiu sapnu”, „lėlių ir žmonių dvikova”, „pritrenkiančiu pragaro sielų teatru”. Už juos G.Varnas ir J.Skuratova apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“.

G.Varno žodžiais, barokas yra labai įdomi epocha: „Tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis. Jis visada turi vertikalią dimensiją - dangus, žemė, pragaras. Bet baroko žmogus - pasiklydęs tarp realybės ir sapno, kamuojamas nenumaldomų aistrų, netekęs pusiausvyros, suvokiantis savo laikinumą ir slepiantis veidą po kauke. Dažnai nebeatskirsi, kur veidas, o kur - kaukė. Baroko esmė - teatrališka, jis piešia pasaulį kaip didelę teatro dekoraciją”.