Ispanijoje du dešimtmečius gyvenanti dailininkė, žurnalisto Algimanto Čekuolio dukra Ieva Čekuolytė saitų su Lietuva nenutraukia. Tautiškumo židinį ji kursto Madride.

Už geriausią 2010 m. plokštelės dizainą "Grammy" nominuotos I.Čekuolytės gyvenime permainos nesibaigia.
Nors pagrindinis apdovanojimas atiteko Argentinos rokeriui, dalyvavimas renginyje nenuėjo veltui: I.Čekuolytė tapo pirma Akademijos (The Latin Recording Academy, National Academy of Recording Arts & Sciences, JAV) nare iš Lietuvos. Todėl nuo šiol "Latin Grammy" apdovanojimų užkulisius jau du dešimtmečius Ispanijoje gyvenanti moteris regės savo akimis.

Šiemet vyrui muzikantui 47-erių Julianui Sanzui, dar žinomam Erizonte vardu, I.Čekuolytės sukurtą plokštelės dizainą vertino autoritetinga Akademijos specialistų komisija. Jau kitąmet lietuvė bus viena jos narių.

"Turėjau garbės susipažinti su legendiniais kūrėjais ir atlikėjais, su tikrais milžinais, kurie priverčia jausti, dainuoti ir šokti šimtus milijonų klausytojų", – po iškilmingos apdovanojimų ceremonijos sakė I.Čekuolytė.

Reginyje, vykusiame lapkričio 11 d. Las Vegase, susibūrė tokios pasaulinio garso žvaigždės kaip Placido Domingo, Jennifer Lopez ir Marcas Anthony, Enrique Iglesias, Ricky Martinas ir daugelis kitų.

Nuo 2000-ųjų teikiamiems "Latin Grammy" apdovanojimams iki šiol nebuvo nominuotas nė vienas lietuvis. O jūs tapote dar ir Akademijos nare – didžiulė garbė.

Jei šis renginys nežadėtų patrauklių karjeros perspektyvų, vien dėl garbės tikrai nebūčiau suinteresuota jame dalyvauti – kam tas lakstymas, blaškymasis, įtampa? Tačiau žinojau, kad tai nuostabi galimybė susipažinti su įdomiais žmonėmis, praplėsti akiratį, užmegzti vertingų ryšių.

Kaip ir tikėjausi, po apdovanojimų ceremonijos atsirado įvairių pasiūlymų, keletas projektų. Tačiau jokių sutarčių dar nepasirašiau, rankomis nesukirsta, todėl nenoriu detalizuoti ir pasakoti pirma laiko. Tegaliu pasakyti, kad kalbuosi su keletu atlikėjų, ketinu apipavidalinti vieną kubietiško džiazo albumą.

Ką reiškia būti Akademijos nare? Juk tai ne šiaip titulas: turbūt yra ir įsipareigojimų?

Dabar kaip tik aiškinuosi, kokia atsakomybė man teko. Žinau, kad dirbsiu Akademijos komisijoje su geriausiais lotynų dizaineriais – savo srities profesionalais. Darbą pradėsiu maždaug po mėnesio. Dalyvausiu išrenkant "Latin Grammy" laureatus.

Akademija turi įvairias vaikų muzikinio lavinimo, rėmimo programas. Tačiau iš esmės visos veikia JAV, todėl tiesiogiai dalyvauti bus sudėtinga.

Kas jus nominavo "Grammy" apdovanojimams? Kiek konkurentų turėjote?

Kandidatūras teikia muzikos leidyklos. Pavyzdžiui, konkuravau su šios pramonės milžinui, kaip "Sony", dirbančiais dizaineriais. Leidykla, kuri delegavo mane, yra mažytė ir nepriklausoma, galima sakyti, vietinės reikšmės. O "Sony" apdovanojimas skiria ne tik išskirtinį dėmesį, bet ir pinigų. Todėl laimėti "Grammy" nykštukinėms leidybos įmonėms iš esmės neįmanoma.

Vadinasi, ir šiuose apdovanojimuose užkulisinių intrigų neišvengsi?

Tai – didžiulė mašina. Įsivaizduokite, į vieną premiją kandidatuoja 16–25 tūkst. žmonių. Šįkart dizaino kategorijoje, kurioje buvau ir aš, buvo apie 17 tūkst. kūrėjų. Iš jų speciali komisija išrenka penkis pretendentus gauti į premiją. Paskui už juos jau balsuoja visi Akademijos, aprėpiančios Pietų Ameriką, dalį Europos ir JAV, nariai. Šioje grandyje atsitinka taip, kad balsuojama ne už verčiausius, bet už garsiausius, žinomiausius. Tiesiog neįsigilinama, neanalizuojama. Pavyzdžiui, didelė tikimybė, kad laimės ne geresnis plokštelės dizaineris, bet tas, kuris dizainą kūrė pasaulinei žvaigždei.

Todėl gali būti nominuotas daugybę metų, tačiau tapsi laureatu tada, kai sukursi veidą garsenybei.

O jūs šįkart jautėte, kad Erizonte sukurtas plokštelės dizainas yra stiprus – vienas geriausių jūsų darbų?

Dizainas man labai patiko. Žinote, kas svarbiausia mano darbe? Kad pirmą kartą paėmus į rankas plokštelę, jos išorinis vaizdas suskambėtų ta pačia gaida, kuri skamba viduje. Kitaip tariant, išorė turi labai taikliai atspindėti muzikinį turinį. Kad viršelis nevestų klausytojo į apgaulę. Šiuo atveju mano apipavidalinimas šiuolaikiškai eksperimentinei muzikai labai tiko.

Žinia, kad teks skristi į Las Vegasą ir dalyvauti "Grammy" apdovanojimuose, turbūt buvo ne tik netikėta, bet ir trikdanti. Kiekviena moteris supanikuotų: "Dieve, ir ką gi aš apsirengsiu?"

Nesu muzikos atlikėja, todėl nepardavinėju savo išvaizdos, negyvenu iš įvaizdžio. Turiu darbą, šeimą – madai sekti tiesiog nelieka laiko. Tačiau žinojau, kad einant į bet kokį viešą renginį privalu gerai atrodyti. Teko pasistengti.

Nesikuklinkite. Juk nušluostėte nosį net toms damoms, kurios panašaus pobūdžio renginiuose lankosi labai dažnai. Mados ekspertai jūsų įvaizdį įtraukė į to vakaro gražiausių dešimtuką.

Tai – ne mano nuopelnas. Pasiruošti šiai ceremonijai padėjo draugai: Lietuvos dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė, nestandartiškai papuošė juvelyras Isidoras Hernandezas iš Madrido bei jauna dizainerė iš Vilniaus Barbora Adomonytė.

Nesu scenos žmogus, todėl be jų paramos, taip pat moralinės, nebūčiau galėjusi stoti prieš tokią fotografų minią. Pati savęs neatpažinau. Tie drabužiai buvo tarsi mano šarvai. Fotografai prašė pozuoti, aš tai ir dariau. Jiems patiko mano įvaizdis.

Gyvenate Madride. Ten turbūt šimtai įvairių mados namų, parduotuvių, dizainerių. O jūs pasirinkote lietuvius – kodėl?

Nes tame renginyje atstovavau ne tik sau kaip dailininkei, bet ir Lietuvai. Tai kas, kad gyvenu Ispanijoje. Tai nereiškia, kad Lietuva man nerūpi, kad nesidomiu, kas čia vyksta. Lietuvos kultūra yra manyje. Dirbu, kad Lietuvos kultūrą propaguočiau Ispanijoje, kiek mažiau ispaniškąją – Lietuvoje. Tiesiu kultūrinius tiltus. Pavyzdžiui, Francisko Goya parodos vaizdo filmukas, transliuotas per Lietuvos televiziją, yra mano sukurtas. Man labai skaudu, kai kvestionuojama, kad esu lietuvė. Tarsi būtų neįmanoma suvokti, kodėl gyvenu svetur. Tarsi toks mano sprendimas būtų smerktinas.

Matyt, tautiečiai jūsų viešnagę Madride, sutapusią su kruvinais 1991 m. sausio 13-osios įvykiais Vilniuje, laiko pabėgimu...

Į Madridą atvykau 1991 m. rudenį. Pasunkėjus situacijai Lietuvoje pradėjau intensyvų darbą su Ispanijos žiniasklaida, gyniau mūsų tautos interesus prieš Sovietų Sąjungą. Buvau dirbusi Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, spaudos centre.

Ispanijoje atsidūriau iš esmės viena. Dalyvavau televizijos debatuose, rašiau straipsnius spaudai, organizavau didžiulę demonstraciją Barselonoje – už tai net esu gavusi atitinkamą Lietuvos Vyriausybės pripažinimą.
Grįžti iki nepriklausomybės negalėjau, nes sovietinė ambasada išvarė mane lauk, kai atėjau prašyti išduoti naują pasą, nes senąjį pavogė gatvėje. Buvau priversta likti Ispanijoje.

Tada karštai įsimylėjote ir įsiliepsnoję jausmai pririšo prie Ispanijos ilgam?

Tačiau ryšys su Lietuva nenutrūko. Laikui bėgant įsteigiau ir vadovauju Ispanijos ir Lietuvos kultūros asociacijai. Lietuvių bendruomenė Ispanijoje dabar labai gausi, dirbu bendruomenės valdyboje, esu jai atstovavusi Seime.
Šią savaitę bendruomenė, Asociacija ir Lietuvos ambasada Ispanijoje paklojo pamatus pirmai Madrido lietuviškai mokyklėlei, kur vaikus mokysiu dailės.

Mano sūnūs, ketverių Maksas Ugnius ir aštuonerių Leo Domas, šneka trimis kalbomis: ispanų, lietuvių ir anglų.

Su Julianu Sanzu susituokėte prieš dešimtmetį. Teko girdėti, kad buvote sumanę atnaujinti santuokos įžadus Las Vegase, iškart po "Latin Grammy" apdovanojimų ceremonijos.

Bet to nepadarėme. Iš pradžių manėme, kad būtų linksma, tačiau nusprendėme, kad tai – ne mums, neatitinka mūsų dvasios. Per daug kičo. Pamatėme, jog Las Vegase tuokiasi tūkstančiai, ir supratome, kad stoti prieš kokį nors nepažįstamą dėdę ir taip prisiekinėti, kad mylime vienas kitą, būtų visiška nesąmonė.

Po pasaulį – nuo gimimo

I.Čekuolytė – Lietuvos pilietė, tačiau gimusi Kubos sostinėje Havanoje. 1966-aisiais pasaulį ji išvydo laivyno ligoninėje.

A.Čekuolis su šeima daug keliavo. 1975–1979 m. jie gyveno Portugalijoje – A.Čekuolis Lisabonoje vadovavo spaudos agentūros APN biurui. Būdama penkiolikos Ieva nuvyko pas tėvą į Madridą. Ten 1981–1986 m. jis dirbo APN biure.
Keliautojo ir žurnalisto duktė Vilniuje yra baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Vėliau pasirinko studijas Talino dailės universitete. Tačiau Ispanija lietuvę traukė lyg magnetas. Baigusi studijas Estijoje, Ieva susikrovė lagaminą ir dviem savaitėms susiruošė į Madridą aplankyti buvusio dailės dėstytojo. Per viešnagę įsimylėjo ispaną Julianą Sanzą. Pora augina du sūnus.

Madride Ieva televizijai kuria animacinius filmus, laikraščių, žurnalų ir knygų iliustracijas, apipavidalina muzikos atlikėjų plokšteles.