„Lietuvoje mano eilėraščiai vertinami, o iš filmų dažnai juokiamasi. Pripažinimo sulaukiu iš kitų kraštų”, – taip kalba lietuvių kūrėjas Jonas Mekas.

Niujorke gyvenantis avangardinio kino krikštatėvis J. Mekas 90 metų jubiliejų Kūčių dieną švęs su artimaisiais. Tai jam bus ir savotiškas atokvėpis po kelionių į parodų atidarymus Europoje, rašo lrytas.lt.

– Apie jūsų darbų įtaką kalba tokie žinomi režisieriai kaip Jimas Jarmuschas ar Martinas Scorsese. Nuolat prisimenama, kad ir Andy Warholą paskatinote kurti filmus. Kaip manote, kodėl svečiuose kraštuose vis dar esate populiaresnis nei gimtinėje?

– Lietuva, skirtingai nei Amerika ar Prancūzija, netiki mano kinu. Jei gimtinėje kur nors ir parodo mano filmus, tik todėl, kad nerodyti jau lyg ir nepadoru. Bet vis tiek iš jų juokiasi. Na, tegu juokiasi. Juoktis sveika.

Lietuviai iki šiol juokiasi ir iš Jurgio Mačiūno, nors visas pasaulis stebisi, kiek jis daug nuveikė, kokia didelė jo darbų įtaka to laiko menui. O Lietuvoje net Dailės akademijos profesūra iš jo juokiasi.

Su šiuolaikiniu menu Lietuvoje vis dar prasti reikalai.

Tiesa, jaunoji karta – kitas reikalas. Jaunimas atvažiuoja pas mane, mes pasikalbame. Jų galvos ir akys jau visai kitur. Jų rankose – Lietuvos ateitis.

– Ir jūs, ir jūsų brolis Adolfas esate nemažai filmavę lietuvių išeivijos gyvenimą, įamžinote svarbesnius įvykius. Ar išeiviai jūsų kūrybą suprato geriau nei pasilikusieji Lietuvoje?

– Sukūriau filmą „Ar buvo karas”, kurį galėjote matyti ir Lietuvoje. Turiu daug medžiagos apie lietuvių gyvenimą Amerikoje.

Tačiau 1953 metų pavasarį jau buvau pabėgęs nuo tos bendruomenės. Aš įklimpau į naujos kartos Amerikos meno žmonių poezijos, dailės ir kino bendruomenę. Ji man buvo įdomesnė.

Išeivijai mūsų idėjos buvo nesuprantamos.

Lietuviams Amerikoje tais laikais rūpėjo tik du dalykai – Lietuvos laisvė ir pinigai.

Kultūra jiems visai nerūpėjo, o mums su broliu reikėjo draugų, kurie domėjosi kinu ir poezija, o ne tik pinigais.

– Naujausią savo filmą pavadinote „Laimingo žmogaus gyvenimo kadrai”. Ar žvelgdamas į prabėgusius metus jaučiatės laimingas? Juk jūsų gyvenime buvo nemažai ir karčios patirties.

– Šis filmas – apie mano gyvenimą. Į jį sudėjau tas nufilmuotas savo gyvenimo detales, kurių nebuvau naudojęs kituose filmuose. Tai ir mano draugai, ir Niujorkas, ir mano šeimynėlė.

Iš tiesų laikau save labai laimingu žmogumi. Netgi ir dėl to, kad buvau per karą prievarta išmestas iš namų, kad perėjau per visus gyvenimo išbandymus, kad atsidūriau Niujorke, Brukline.

– Jūsų filmuose – Johnas Lenonas, Yoko Ono, Salvadoras Dali, daug kitų meno pasaulio įžymybių. Kaip su jais susipažindavote?

– Kai juos filmavau, ne visi buvo garsūs. Tai nutiko vėliau. Aš nieko neieškojau ir neieškau.

Dažniau sakau: „Palikit mane ramybėje.” (Juokiasi.) Bet kažkaip vienas kitą surandame. Gal mūsų energetiniai laukai turi ką nors bendra?

Todėl ir atrandame vienas kitą neieškodami.

– Kažkada minėjote, kad nesate stiprus žmogus, pasiduodate tėkmei. Tik ar tėkmės nešamam įmanoma tiek nuveikti?

– Taip ir yra. Pasiduodu gyvenimo tėkmei, plaukiu lyg upės srovės pagautas. Noriu būti atviras, neprieštarauti. Jei esi pernelyg tvirtų nuostatų, neleidi niekam, kas gali būti gera ir nauja, įeiti į save.

Visada ir sakau, kad esu silpnas. Nestatau sienų.

Štai sovietai turėjo savo sieną, dabar Izraelis turi sieną, netgi Amerika atsitvėrusi nuo Meksikos. Man tai nepatinka, aš griaunu tvoras ir sienas.