Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose penktadienį atidaromos dvi klaipėdiečių tapytojų parodos: 17 val. – Irmos Leščinskaitės „Kūrybinės erdvės autonomiškumas II“ ir 18 val. – Vydo Pinkevičiaus (1949–2012) „Tapyba – gyvenimas“.

I.Leščinskaitės barokas

Anot tapytojos I.Leščinskaitės, šios jos parodos tikslas – įtraukti į šių dienų meno apyvartą dalį Lietuvoje kurto paveldo. Šiuolaikinė kultūros tradicija skiriasi nuo ankstesniosios tuo, kad yra reflektyvi. Ji grindžiama sąmoningu ir kryptingu ankstesnės kultūros paveldo interpretavimu. Toks paveldo perėmimo būdas vyrauja visose šiuolaikinės kultūros srityse, taip pat ir mene.

Daug metų atstovaudama abstrakčiosios tapybos krypčiai, šios parodos autorė vienu iš savo kūrybinio įkvėpimo šaltinių visuomet laikė baroko dailę. Anot jos, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas yra vienas iš dailės raidos kelio tarpsnių, vedusių moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Kaip žinoma, barokas yra ir ypatingas LDK kultūros ir meno evoliucijos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė. Turint omenyje baroko ir šiuolaikinio meno sąsajas, taip pat būtinybę įtraukti į šiandieninio meno apyvartą visą Lietuvoje kurto meno paveldą, ir radosi pagrindinis šio projekto sumanymas – abstrakčiosios tapybos priemonėmis mėginti aktualizuoti ir naujai įprasminti barokinės LDK tapybos paveldą, sukuriant šiuolaikiškų, tačiau šiuo paveldu besiremiančių paveikslų ciklą.

Šį I.Leščinskaitės darbų ciklą paskatino ir įkvėpė XVIII a. Lietuvos bažnyčių interjerų freskos, kuriose dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius derinius sudarančios architektūros bei gamtos motyvų detalės. Tapytojos naudojama videoprojekcija DVD formate animuoja markeriu grafiškai atliktus piešinius. Videoprojekcijoje tarsi atgyja piešinys-tatuiruotė. Piešiniai lyg kandeliabrai freskų fragmentuose videoprojekcija juda ant numatytos koloristinio paveikslo dalies, sudarydami gyvybingas piešinių fragmentų grupes. Paveikslo konstrukcija (koloristinė tapyba) savo  pasyvumu, stabilumu, sunkumu, gyliu yra priešprieša gyvybingai judantiems piešiniams.

I.Leščinskaitė (g. 1970 m. Alytuje) gyvena, dėstytojauja ir kuria Klaipėdoje. Parodose ji dalyvauja nuo 1990 m., yra surengusi daugiau nei 20 personalinių ekspozicijų, dalyvavusi daugybėje jungtinių meno projektų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

V.Pinkevičiaus retrospektyva

Prieš metus mirusio iškilaus Klaipėdos ir Lietuvos menininko, tapytojo ir pedagogo V.Pinkevičiaus kūrybos ekspozicija, pristatanti mažą šio kūrėjo išskirtinai gausios ir brandžios kūrybos dalį – tai pagarbus nusilenkimas ir padėka jam už gyvenimo atkaklią ir prasmingą ištikimybę pašaukimui, menininko misijai.

Šios parodos kuratoriaus tapytojo Juozo Vosyliaus žodžiais, ypatingo ryškumo ir turiningumo V.Pinkevičiaus kūryba tarsi paslėpė kūrėjo viešą gyvenimą, beveik nematomą ir negirdimą, skurdų ypatingų įvykių, garsių likimo viražų ar sensacijų. Ranka, 1968 m. Vilniaus dailės institute paėmusi pieštuką ir teptuką, laikė juos 43 metus, fiksuodama nesibaigiančią gausybę vaizdų, temų, išgyventų metų kaitoje atliepdama aistringą vidinį pašaukimą ir beveik nepalikdama dėmesio kasdienybei.

Žinoma, kad V.Pinkevičius gimė 1949-ųjų lapkričio 9 d. Šiaulių rajone Gruzdžių miestelyje, ten mokėsi, 1968 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą, kur studijavo freską pas prof. Sofiją Veiverytę. 1973 m. jį baigė ir atvyko į Klaipėdą. Su grafike Felicija Kačenauskaite sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Vido, vėliau tapusio puikiu vargonininku, pradėjo dirbti Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Ten dirbo iki mirties.

„Tai ir viskas. Viskas? Biografijos faktais – taip, bet... – trumpam susimąstė J.Vosylius ir tęsė: – Tie, kas buvo jo dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė – čia jo visas gyvenimas, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai. Čia jo galva, rankos ir širdis čia – tarp tūkstančių prasmingų, ryškių, spalvomis žėrinčių tapybos drobių, dešimčių tūkstančių meistriškų puikios plastikos ir gilaus turinio piešinių. Kūrinių, pripildžiusių beveik visą jo dirbtuvės erdvę ir tarytumei įelektrinusių orą. Iš čia išėjo bene pusšimtis personalinių kūrybos parodų, daug kūrinių pasiekė muziejus, galerijas, privačius namus ir ten gyvena savo tylų, prasmingą gyvenimą. Jų dalis bus pristatoma V.Pinkevičiaus retrospektyvinėje parodoje „Tapyba – gyvenimas“.

Abi parodos veiks iki balandžio 28 d.