Dizainerei Eglei Ugintaitei mūsų šalies vadovai jau seniai dėkoja už Lietuvos garsinimą, o ji pati žeriasi apdovanojimus – nuo Milano iki Tokijo. Japonai jos kūriniu – lazda su GPS navigatoriumi bei diagnostine įranga – jau džiaugiasi kasdieniame gyvenime. Mergina tikisi, kad jos darbai kada nors pasieks ir mus.

Kad ir koks banalus posakis „savame krašte pranašu nebūsi“, E.Ugintaitė jį puikiai iliustruoja – laimėjusi prestižinį informacinių technologijų bendrovės „Fujitsu“ bei elektroninio dizaino žurnalo „Designboom“ įsteigtą apdovanojimą ji netrukus sulaukė ir „Fujitsu“ pasiūlymo gaminti jos išradimą „The Aid“, padėsiantį tiek ligotiems žmonėms, tiek medikams.

Kas tai – aksesuaras neįgaliesiems, moderni lazda, kelionės vedlys, asmeninis gydytojas ar viskas kartu, klausiame pačios dizainerės, sutikusios papasakoti apie savo kelią į sėkmę.

– Dizaineris – tai išradėjas ar gražių daiktų kūrėjas?

– Manau, kad dizainas turėtų šiuos abu dalykus sujungti. Bet iš tiesų viskas priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo sau išsikeltos užduoties, na ir, žinoma, nuo ambicijų. Vienas iš dalykų, kodėl dizainas yra tokia įdomi profesija, – tai, kad jis apima didžiulį kūrybinį spektrą.

Vienas pavyzdžių: neseniai teko itin sėkmingai darbuotis su viena didžiule prancūzų bendrove. Kaip sužinojau vėliau, dėl darbo varžėsi keletas gana gerai žinomų ir nemenką patirtį, darbų bagažą sukaupusių prancūzų bei britų dizainerių. Aš įmonės dėmesį patraukiau pirmiausia kūrybos estetika, tačiau lemiamą tašką padėjo mano vizija ir filosofija.

Estetinė pusė yra dizaino dalis. Tačiau man – tik viena dalių. Daug įdomiau, kai tų dalių ne viena. Taip pat dizaine egzistuoja tam tikra atsakomybė, kuri neturėtų būti „pražiūrėta“.

Kalbant apie „The Aid“ atvejį – tai įvairialypis dalykas. Produkte naudojamos technologijos, kaip GPS navigatorius ar termometras, yra ne mano išradimas, tačiau jos yra dalis naujo, niekad prieš tai neegzistavusio produkto, kurio autorė esu aš.

„The Aid“ taip pat remiasi ir tam tikrais per amžius egzistavusiais sprendimais, bet iš esmės tai daiktas, kuris dar neturi bendrinio pavadinimo. Nes perkurti lazdą niekada nebuvo mano tikslas – produktas gimė iš tiesioginių pokalbių su galimais vartotojais ir situacijos analizės. Tai – personalinio mobilumo priemonė, kaip kad automobilis ar dviratis. Žinoma, ji visai kitokia, nes šiame skubėjimo amžiuje ji skirta judėti kaip tik lėtai, žingsnis po žingsnio, savo kojomis, atrasti ir pažinti savo aplinkai, užtikrinant saugią bei ramią kelionę.

Mano išradimas – ir tai, kaip produktas naudojamas, tai yra kartu su juo veikiantis „paslaugos dizainas“, kuris yra labai svarbi produkto dalis.

– Ar tiki, kad kada pamatysi savo išradimą realiai veikiantį ir prigijusį Lietuvoje?

– Žinoma, kodėl gi ne? Juk 1990-aisiais mintis, kad po gero dešimtmečio Lietuvoje nuo pirmoko iki pensininko kišenėje nešiosis mobilųjį telefoną (o neretas – dar ir galintį fotografuoti), atrodė mažų mažiausiai futuristinė, nereali. Dabar tai kasdienybė. Viskas priklauso nuo poreikio ir požiūrio. Jei jie bus palankūs – taip ir bus.

– Kaip į tave žiūri tavo dabartiniai kurso draugai, dėstytojai, ar pati jautiesi esanti autoritetas?

– Įvertinimas, pasiekimai – labai malonūs, tačiau stengiuosi visa tai palikti už mokyklos ribų. Mokykla, mano nuomone, yra ta vieta, kur reikia „baksnoti ten, kur skauda“, ir tobulinti silpnesnes vietas, o ne laukti aplodismentų. Iš dabartinių kursiokų jaučiu pagarbą ir draugiškumą, tačiau, ko gero, tai labiau susiję su mokyklos aktualijomis. Mano prioritetas – gerai padarytas, aukšto lygio darbas, kurio šaknis bandau kruopščiai laistyti, kad toliau mano karjeroje nepritrūktų vaisių.

– Bakalauro studijas baigei Lietuvoje, tačiau magistrantūrai pasirinkai Nyderlandus. Kodėl būtent ši šalis ir kokie skirtumai tarp studijų čia ir ten?

– Eindhoveno dizaino akademija iš kitų mokyklų išsiskiria savita struktūra, požiūriu. Taip pat Nyderlandai yra šalis, kurioje vyksta intensyvus veiksmas dizaino srityje, susitinka įvairios dizaino kryptys, kultūros, žmonės. Mano kurse mokosi 70 studentų iš įvairiausių pasaulio kampelių: nuo Prancūzijos, Italijos, Vokietijos iki Libano, Izraelio, Pietų Korėjos, Australijos. Šiuo metu mokykla išgyvena tam tikras reformas ir pokyčius, kuriuos geriau apžvelgti būtų galima praėjus šiek tiek laiko.

– Tavo tėvai nėra menininkai – kaip jie reagavo, kai pasirinkai meninę studijų kryptį?

– Nežinau, kartais atsigręžiant atgal atrodo, kad aš nesirinkau visai, – tai mane pasirinko profesija, viduje buvo kažkas, kas labai stipriai stūmė šios srities link. Tėvams iš pradžių galbūt buvo truputį keista, tačiau, manau, ilgainiui jie buvo jau šiek tiek apsipratę, nes turėjau šiokią tokią įvairių apdovanojimų iš vaikų piešinių konkursų ir t. t. kolekciją, taip pat stiprų, nors ir nepaaiškinimą potraukį sričiai, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, vadinosi dizainas. Todėl tiesiog susėdome, pasikalbėjome ir protingai susitarėme, kad tai bus mano proga pabandyti, bet jei nepavyks – neturėsiu jokių priekaištų tolesnei kločiai. Iki šiol esu labai dėkinga tėvams už suteiktas galimybes, palaikymą ir pagalbą.

– Prieš kurį laiką kalbinta tavo kurso draugė Jevgenija, taip pat sėkmingai pristatanti savo kūrybą užsienyje, prisipažino, kad imtis medicinos dizaino ją paskatino asmeninė sergančio senelio patirtis. Kokios patirtys inspiravo tave imtis būtent tokio projekto?

– Na, jei labai atvirai, pati pirmoji priežastis buvo iš dalies asmeninė. Šios krypties pasirinkimas buvo tarsi tyli dedikacija dviem labai svarbiems žmonėms – mamai, kuri yra gydytoja, ir močiutei. Kalbant apie inspiracijas apskritai – tai iš tiesų gali būti bet kas: gyvenimas, pokalbis, mintis, teorija, sapnas, spektaklis, paveikslas, filmas, objektas, problema. Dizaineris apskritai yra žmogus, kuris ieško problemų (šypsosi). Bet tam, kad išspręstų. Ar bent pabandytų, iškeltų aktualų klausimą.

– Ar prisimeni pirmas penkias minutes po žinios, kad prestižiniame dizaino konkurse laimėjai pirmą vietą?

– Lengvas šokas. Mintyse tyrinėjau scenarijus, kokiu būdu jie galėjo supainioti pavardę ar projektą.

– Ar turi svajonę?

– Taip. Tiesą sakant, visą būrelį svajonių. Viena didesnių – dirbti mylimą darbą ir būti naudingai. Idealiausia – Vilniuje, kuris (čia kita svajonė) būtų vienas dizaino ir kultūros centrų – nors ir ne dydžiu, bet kokybe ir naujais, šviežiais, įdomiais dalykais.

– Jei nebūtum tapusi dizainere, kokį kelią dar būtumei rinkusis?

– Et, sunku būtų iškeisti tokią įdomią specialybę, kurioje telpa tiek daug... Ko gero, tuomet būčiau režisiere. Arba filosofe.

– Minėjai, kas tave įkvepia, o dėl ko svyra rankos?

– Rankos nusileidžia susidūrus su įsišaknijusiu įsitikinimu, kad „na, nieko mes vis vien nepadarysim, ir net bandyt neverta“ ir „kam kurti, geriau nukopijuoti“. Taip pat nuo savęs ir kitų nevertinimo, nepagarbos, visa užgožiančio pavydo, įvairių, kartais tiesiog stulbinančios kvailybės formų.

– Kaip tapti geru dizaineriu?

– Mylėti tai, ką darai. Jausti atsakomybę už tai, ką darai. Tikėti tuo, ką darai.

– Ar esi perfekcionistė?

– Reikia prisipažinti – taip. Tai didžiulis variklis ir didžiulis stabdis tuo pačiu metu.

– Esi patriotė ir ketini atstovauti savo šaliai ar greičiau kosmopolitė, kuriai svarbiau kūrybai palanki vieta?

– Esu kosmopolitiška patriotė. Visur visuomet prisistatau ir esu pristatoma kaip lietuvių dizainerė, tačiau neužsidarau, neapsiriboju teritorijomis. Man svarbu, ką aš galiu duoti, kaip tai padaryti geriausiai ir ar yra kas nors, kas to laukia. Esu lietuvė, man mano tautybė yra svarbi ir brangi, tačiau pažiūros iš serijos „Lietuva – lietuviams“ man labai tolimos ir nesuvokiamos. Dėl paties patriotiškumo: man artimesnė didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose išsakyta pozicija, kad Lietuvos žemėje laukiami visi, kurie yra pasiryžę gerbti jos įstatymus ir kurti, stengtis dėl jos gerovės. Esu aukštaitės ir žemaičio dukra, tačiau manau, kad tikras lietuvis visų pirma apibrėžiamas ne kokiu „kraujo grynumu“ ir net ne užrašu pase ar teritorija. Pagal kraują aš – žmogus. Žmogus, kuris gyvena pasaulyje, o Lietuva yra ne paraleli visata, bet pasaulio dalis. Taigi, ir kuriu žmonėms. Žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje, Japonijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir t. t. Žodžiu, pasaulyje. Šiuo metu studijuoju Nyderlanduose, tačiau nesijaučiu kaip nors ypač atitrūkusi nuo Lietuvos. Juo labiau dabar, kai Europa – lyg vienas kiemas. Su savotiškais, unikaliais, įdomiais savo kampeliais, bet iš esmės – kaip vienas kiemas. Ir nuo Vilniaus mane skiria dvi valandos lėktuvu.

– Ką darei su laimėtais pinigais?

– Skyriau kitiems projektams vystyti ir jiems reikalingiems eksperimentams, prototipams, taip pat studijoms Eindhovene.

– Esi kukli ir darbšti, kaip reagavai į tave užgriuvusį dėmesį laimėjus, Lietuvos premjero apdovanojimus, svarią vietą dizaino pasiekimų parodoje?

– Teigiamai (šypsosi). Labai malonu, kai nuoširdus darbas įvertinamas. Džiugu jaustis reikalingam, pastebėtam. Be to, užgriuvusį dėmesį galima išnaudoti kaip progą pakalbėti apie svarbius, įdomius dalykus, na, pavyzdžiui, apie dizainą, kuris neretai ir visai nepelnytai primirštamas, ir kt.

– Savo gyvenimą šiuo metu sieji tik su dizainu ar esi iš tų žmonių, kurie stengiasi atskirti profesinę sferą nuo asmeninio gyvenimo? Kuo dar užsiimi be kūrybos?

– Būna, kad ribos tarp gyvenimo ir profesijos apsitrina, bet ne taip paprasta tiesiog uždaryti duris ir pamiršti. Sakoma, kad dizainas – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Tačiau gyvenimas vien dizainu neapsiriboja, nes, savo laimei ar nelaimei, esu smalsus žmogus, todėl dominančių sričių – ne viena. Gaila tik, kad laikas, deja, negailestingai ribotas.

– Ko palinkėtum būsimiems studentams?

– Nuoširdžiai gilintis į savo specialybę, atkakliai dirbti ir pasitikėti savo instinktais. Taip pat tikrumo. Mokytis iš geriausių, bet eiti savo keliu. Nes nei vienadieniai „receptai“, nei populiarios tendencijos, nei pažintys nėra tokie efektyvūs kaip žmogus, tvirtai einantis savo keliu, žinantis ir mylintis tai, ką daro. Jei tai, ką darai, – tikra, sėkmė anksčiau ar vėliau aplankys, galbūt net labai netikėtais ir neįtikimais būdais.