Penktadienį 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodinėse erdvėse bus pristatyta pirmoji projekto „Pažadas. Pirma triuko dalis“ paroda / epizodas „Būdamas kambaryje girdžiu fontaną“. Parodos autorius yra jaunas Lietuvos menininkas Andrius Svilys (g. 1992), šiuo metu gyvenantis ir studijuojantis Londone.
Parodos kuratorė – Neringa Bumblienė.
Pažadas. Pirma triuko dalis
„Apie triuką galima galvoti kaip apie kažką apgaulinga. Bet tuomet, kaip yra su šiuolaikiniu fokusininku, apgaulė taip pat reikalauja kruopštaus gamtos pamėgdžiojimo. Pagalvok apie lėktuvo sparną. Pagalvok apie mėlyną plunksną, kuri leidžia strėlei skrieti tiesiai. Taigi apie fokusą reikėtų mąstyti kaip apie kažką moksliško ir realaus, talpinančio savyje kruopštų daiktų supratimą ir manipuliaciją jais, apimant žmogaus kūną santykyje su tais daiktais. Bet fokusas slysta, jis gundo, meilikauja („Ei, kunigaikštiene!“), jis žino ir mėgaujasi šuoliu už daiktų daiktiškumo“ (Michael Taussig*).
Keturių su puse metrų ilgio, dviejų su puse metrų pločio ir tokio pat aukščio gipso kartono boksas, stovintis pirmame KKKC parodinių erdvių aukšte, yra patalpa patalpoje. Erdvė, izoliuota nuo vidinės pastato dalies yra lyg sala. Ji dreifuoja sąsajose ir atskirtyse, panašumuose ir skirtumuose. Gal kartais kaip laivas... Taip pat, kaip ir laivas, ji stimuliuoja vaizduotę.
Fiziškai šis boksas yra jungtinės prancūzų ir lietuvių menininkų parodos „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, kuri praėjusį rudenį buvo eksponuojama KKKC Parodų rūmuose, liekana. Meno kritikas Nicolla Bouriaud tekste, publikuotame šios parodos kataloge**, rašydamas apie „prestižo“ sąvoką pastebėjo, kad ji kilo iš iliuzionistų žodyno ir yra viena iš trijų sudedamųjų fokuso dalių, tiksliau – jo kulminacija. Ji seka po pažado – kai iš pirmo žvilgsnio įprastiniai objektai yra pristatomi tam tikroje situacijoje, ir po paties triuko, kuris transformuoja konvencionalią situaciją į nepaprastą momentą.
Negalvokime apie magiją pažodžiui. Galvokime apie daiktus, apie istorijas, kurias tie daiktai pasakoja, kaip jie jas pasakoja, ir jų (tų daiktų, istorijų ir pasakojimo būdų) santykius (su subjektais), jų dinamiką. Apie situaciją, kuri tėkmėje, pasikartojime geba sukurti pretekstą trūkiui ar skirtumui.
Iš minėtos parodos likęs boksas, būdamas paskutinės triuko stadijos dalis, čia per fokusą atsigręžia į jo užuomazgą – pažadą. Dabar jis yra priežastis kitam projektui. Projektui, kuris yra ištįsęs laike sezonui, tarsi TV serialas.
„A – surasti... trūkstamą... nuorodą“ – viename iš paskutinių britų TV serialo „Kalinys“ epizodų kreida lentoje užrašo Numeris Du.
Instaliacija – kaip detektyvas
Andrius: Gert Jonke pseudoautobiografiniame pasakojime iš romano „The System of Vienna“ mane sudomino skulptūros, kurios nori. Mąstau apie tarp daiktų besirezgančius santykius... Kaip skulptūros išreikštų potraukį viena kitai?
Neringa: Geismas. Ir tolimų kraštų vaismedžių geismas.
Andrius: Vieninteliai to sodo liudininkai yra skulptūriniai fragmentai ir medžiagos, būdingos tam regionui, tačiau ne iš to regiono ir ne iš to sodo – tik primenantys tas vietas.
Neringa: Žvelgdama į sodą aš pastebiu krūtį (šis žodis taip keistai skamba vienaskaitoje) iš skaidraus plastiko, apaugintą netikra bronza... Prisimenu rekvizitą.
Andrius: Pasak „Vikipedijos“, rekvizitu laikomi tie scenografijos elementai, kuriais manipuliuoja aktorius, t.y. liečia ar laiko rankomis.
Neringa: Instaliacija – kaip scenografija ar žaidimas?..
Andrius: O ką galvoji apie meną kaip detektyvą?
Paroda vyks iki gegužės 26 d. Projekto organizatoriai – KKKC, „The Purple Swamphen“, rėmėjai – Kultūros ministerija, Prancūzų institutas Lietuvoje.
* Michael Taussig, „The Stories Things Tell And Why They Tell Them“, e-flux journal#36, 07/2012, www.e-flux.com.
** „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, parodos katalogas (Klaipėda, KKKC, 2012).
Naujausi komentarai