Jaunius Čemolonskas
***
ant šaltų marmurinių grindų
po grindim po žeme kur juoda
būti broliu trečiu
nepakviestu į puotą

o tu būtinai atvažiuok
atsivežk savo vystančią odą
ir šunims alkaniems atiduok
aš ne alkanas šiandien man bloga

***
iš mėnulio ne tu iškritai
o verki lyg iš medžio iškritęs
tušti tartum taurės girti vakarai
ne tavo akių ipritas

ne tavo sala kurioje paklydau
vienatve hieroglifų oda
iš mėnulio ne aš iškritau
aš išėjau iš sodo

***
kartus svaigulys kartu
rytas lyg juodas vynas
už plačiai užmerktų akių
vien nebuvimas

ar to užtenka
būsenos kai nesi
tavo kūnas tik krantas
žuvis vandeny

***
labai greiti traukiniai
jei papultum numiręs po ratais
pamatytum ko nematei
bet jaustumeis lyg nematęs

net labai greitų traukinių
gal tuščių netgi visiškai nieko
aš žinau bet kalbėt negaliu
tegul viskas kaip buvo lieka

***
lėtas vanduo galvoti
sutemti po tavo langais
valandos pyktis ligoti
karaliaus pavaldiniai

tamsybių pamėklės
užspringę giesmių giesme
blogas laikas nėra elektros
personaliniam pragare

***
manęs nematė bala
bet batai kas matė sakė
saulė kokia palaida
gyvate

nudirsiu tau odą
pasisiųsiu dryžuotus batus
sutra tu kama į lovą
į dangų kaip į svečius

***
nepaskambinai man iš singsingo
sakei atvažiuosi mylėsi
kartoka pojūčiai dingo
akis aptraukė pelėsiai

it kaulas gerklėj įstrigo
pro trakus važiavau namo
tik pyst obuolmušis mano smigo
šnibždėjau nuo

***
paskambinsiu parašysiu
ryškiai ryškiai
sukristalėjęs skystis
bažnyčioj zapyškis

nerėpa klevinė
panelė tamara
geria degtinę
kad suktųsi žemė

***
teliuskuoja taurėj mano grapa
oreige dainoj be žodžių
skandinsim pavargusį grafą
sausį tarp vasaros gruodžių

nebegrosiu negersiu miegosiu
tebaltins vergai fleitas
atsisėsk aš tau obuolį duosiu
bet nukirsiu rankas

***
šimtas metų tik šimtas metų
juoda žolė kietas ledas
šermukšnis raudonas ar matot
pažvelgus žalias

jokios išsvajotos vienatvės
šiurkščių kupiūrų meilės slidžios
šiapus durų ant vystančios kekšės
paskui duonos sriubos

nenulaikant linkstančio šaukšto
šviesios aliuminės galvos
kad nors bitė kokia įgeltų
vov vos

x x x
šalta lyg juodas alus
tavo balta ranka
tu ne žmogus
dargana

bet neužtenka
upės stryklė siaura
sekina kol išsenka
kraujo sausra

***
prie manęs kimba žuvys
didelės nėgės ir kuojos
baltas mano liežuvis
baltos kojos

vasara virš akropolio
skaisčios pilnaties cikados
nenusiskinsi lyg obuolio
badas

***
paskambinsiu nuėjęs pas dievą
brangioji nežadink manęs
kokios mėlynos pievos
kokie nelaimingi mes

***
švilpautojas vienišas rudens miške
pilnos saujos pripustytos uogų
o angele angele su angele
tarp kojų