„Lietuvoje lankiausi kartą, bet labai seniai, tad galima sakyti, kad atvyksiu čia pirmą kartą, - prisipažįsta “Šimtmečio baletuose„ šoksianti primabalerina Julija Machalina. – Bet apie jūsų šalį galiu tarti tik pačius gražiausius žodžius. Taip jau susiklostė, kad jūsų tautiečiai mane supa visą gyvenimą, pradedant mokykla, darbu teatre - su Andriumi Liepa apkeliavome beveik visą pasaulį. O dabar dar ir Povilas...“

J.Machalina turi omenyje čiuožėję Povilą Vanagą, su kuriuo balerina susibičiuliavo šią žiemą dalyvaudama Rusijos šokių projekte. Žiūrovų simpatijų prizą pelniusi pora negaili vienas kitam gražių žodžių, o Lietuvą, išduoda viena garsiausių Rusijos balerinų, ji pamilo būtent savo partnerio dėka.

- Kaip suprantu, primabalerina ir čiuožėjas rado bendrą kalbą ne tik ant šokių parketo?

- Tikrai turite nuostabų savo šalies ambasadorių. (Šypsosi.) Juo likau taip sužavėta, kad per Povilą avansu pamilau jūsų šalį ir jus visus. Su šokių partneriu man iš tiesų pasisekė. Tačiau manau, kad su Povilu kiekvienam nebūtų sudėtinga rasti bendrą kalbą.

- Duodama interviu, apie jį visada labai šiltai atsiliepdavote. Sakykite, ar Margarita Drobiazko nepavyduliavo tokiai gražiai moteriai kaip jūs?

- Pirmiausia pati Margarita yra tikra gražuolė. (Šypsosi.) Tačiau kai vyksta intensyvus kūrybinis procesas, pavydui vietos tikrai nelieka. Margarita visada mums labai padėdavo per repeticijas, duodavo naudingų patarimų. O jei su ja prasilenkdavome, Povilas man kaskart perduodavo jos siunčiamus linkėjimus. Moteris buvo mūsų angelas sargas. Ji labai geras, nuoširdus žmogus su pačiomis šviesiausiomis mintimis.

- Galbūt pasibaigus projektui draugausite šeimomis?

- Tiesą sakant, šeimomis taip ir nespėjome susidraugauti dėl laiko stokos. Tiek per projektą, tiek jam pasibaigus turėjau labai daug pasirodymų ir darbo teatre. Povilas taip pat. Todėl drauge susibėgti su šeimomis kol kas nebuvo kada. Bet mano moteriška nuojauta kužda, kad šokių projektas tikrai buvo ne paskutinis mūsų kūrybinis bendradarbiavimas.

- Pasibaigus šokių projektui turbūt jau tvirtai galite pasakyti, ar baletas, ar sportiniai šokiai pelnė didesnę jūsų meilę?

- Mes šokome ne tik sportinius šokius. Dažnai juokauju, kad mudu su Povilu projekte atlikdavome čiuožimo numerius, tik be pačiūžų. (Juokiasi.) Išradome naują šokio stilių - mane dažnai apimdavo jausmas, kad aš ne šoku, bet čiuožiu parketu. Iš tiesų šis projektas davė labai daug tiek man, tiek Povilui – kaip savo srities profesionalams ir kaip asmenybėms.

- O jūs mokate čiuožti pačiūžomis?

- Aš niekada gyvenime nebuvau jų apsiavusi! Nors vaikystėje dažnai slidinėdavau, mokykloje net užimdavau pirmas vietas. Bet, atvirai pasakysiu, čiuožti pačiūžomis man baisu. Todėl nuostabią ledo sceną mieliau užleidžiu profesionalams. Nors ir jie dažnai krinta. Tad, įsivaizduokite, kas gali nutikti, jei ledu čiuožtų tokia mėgėja kaip aš! Tai labai pavojingas užsiėmimas, neišdrįsčiau taip rizikuoti nei savimi, nei savo partneriu. Nors, žinote, Povilas mane taip dažnai nešiodavo ant rankų, kad gal ir išdrįsčiau. (Juokiasi.)

- Muzikantai turi savo talismanus – muzikos instrumentus, sportininkai – batelius ar marškinėlius. Galbūt turite sėkmę nešančius puantus?

- Kai kurie kostiumai man iš tiesų neša sėkmę. O puantai greitai dėvisi. Kaip ir pasagos žirgams. Todėl ilgai išlaikyti šokti tinkančių puantų neįmanoma. Jei tavo puantai atrodo puikiai, vadinasi, neturi darbo. Yra tokių spektaklių, kai per vakarą pakeičiu kelias poras puantų. Prieš numerius, kur reikia sušokti lengvais žingsniais ir nekaukšėti grindiniu, apsiaunu lengvą apavą. Tačiau jis netinka, sakykime, kitame veiksme, kur reikia tvirto ir kieto puanto pagrindo, kad padas nesulūžtų. Todėl visada turiu atsarginių puantų porą. Juk visko gali nutikti - automobiliai genda, o ką kalbėti apie medžiaginius daiktus.

- Turite svajonių vaidmenį?

- Jau seniai noriu įgyvendinti svajonę pastatyti spektaklį. Ir, beje, galvoju vieną iš vaidmenų pasiūlyti Povilui. Nors jis to dar nežino. (Juokiasi.)

- Kuo jums ypatingi „Šimtmečio baletai“?

- Pirmiausia Sergejaus Diagilevo „Šimtmečio baletai“ buvo tikra revoliucija baleto pasaulyje. Jo darbai prilygo plaukimui prieš srovę. Tai nebuvo lengvas kelias. Puikiai tai suprantu, nes man taip pat teko eiti revoliuciniu keliu. Karjeros pradžioje sulaukiau daug kritikos, kad kėliau koją per aukštai, dariau per didelius žingsnius, šokau pernelyg emocingai. Kitokia baleto technika ir plastika buvo prilyginta revoliucijai, nusistovėjusių normų laužymui. Tačiau man tai buvo savaime suprantama. Jau kai augau, mačiau, kad keičiasi ne tik judesys, bet ir visas baletas. Nebijojau permainų ir laikiausi savo įsitikinimų. Po dvidešimties metų visas baletas pradėjo žengti paskui mane. Dabar jau sunku įsivaizduoti baleriną be plačių žingsnių, stipraus apsisukimo ar aukštai nekilnojančią kojų...

- Iš tiesų turite viską, ko reikia tikrai baleto žvaigždei: puikius fizinius duomenis, ilgas kojas, nuostabų kūną, kerinčią šypseną. Neatleisiu sau, jei nepaklausiu jūsų ilgametės jaunystės paslapties...

- Jaunystė – sielos atspindys. (Juokiasi.) Ją išsaugoti būna labai paprasta, jei tavo siela švari. Kiekviename iš mūsų gyvena mažas vaikas. Jis niekur nedingsta, nors augame, bręstame, senstame. Tad reikia neteršti savo minčių, būti ištikimam šeimai, teigiamai žiūrėti į žmonių santykius, meilę, pasaulį. Tada ir jaunystė žydės.