Reklamos agentūros VRS rašytojas Rokas Eltermanas iš tikrųjų yra kino režisierius. Pernai jis baigė Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją ir už savo trumpametražį bakalauro darbą “Laisvas kritimas” buvo nominuotas gauti “Sidabrinę gervę”.

Roko grupės “Daddy’s dolls” vokalistas pats savo filmui kūrė muziką. Kadangi mama išvarė dirbti, dabar jis rašo reklamos agentūroje. Portalui 1diena.lt 24-erių metų vaikinas kalba apie savo kartos ryžto trūkumą, velnio įvaizdžius, darbą su “Dar pažiūrėsim” ir kaip sunku žmogui druską ant žaizdos pilti.

-Tavo dainose dažnai figūruoja viskis, velnias, moterys. Ar tu stengiesi palaikyti roko žvaigždės tradiciją?

-Man tai linksma, čia kičas yra. Daug kas kaltina klišėm tuos muzikantus, kurie nieko per daug naujo neieško. Aš gerbiu tradicijas, man jos patinka.

-Kažkada rokas buvo maištas, dabar tradicija?

-Kiek čia dabar tų maištaujančių? Aš turbūt neturiu prieš ką maištaut. Man labiau patinka linksmint žmones, bet pirmiausia save.

-Bet tu kičą atlieki labai rimtu veidu.

-Man tai čia krūčiau.

-Ar tu savo muziką vadini kiču dėl to, kad kažkas prikaišioja, jog čia vos ne klasikinis hardrokas?

-Bet tipo jo, iš dalies kiču vadinčiau ir dėl prikaišiojimo, tipo, lengviau nuo visų atsiribot, ė, jūs kičą grojat.  Na, jo, mes kičą grojam. O kitas dalykas, man tame daug gazo.

-Kaip išėjo, kad tu studijavai kino režisūrą, dar dabar studijuoji, o groji roko grupėj? Net albumą beveik įrašinėji.

-Čia labai sunkiai, kad kažkas studijuodamas režisūrą gali kažkur grot?

-Man labiau tikėtina, kad kažkas gali groti dirbdamas mokytoju arba statybininku, bet kai kuri filmus, įsivaizduoju, kūryba norisi viską aprėpt.

-Na, kaip čia pasakyt? Į režisūrą įstojau 12-oj klasėj Vilniaus Jėzuitų gimnazijos valgykloj išgirdęs kaip chebra iš paralelinių klasių valgydami blynus apie ją kalba, kad galima Lietuvoj studijuot. Aš Muzikos akademiją buvau girdėjęs, bet man tuo ir užsibaigė: pavadinimas “Muzikos akademija”. Sako, renkamas kursas, aš sakau, pabandysiu stot ir gavosi. Aš daugiau žinojau, kur nenoriu, man buvo niekur neįdomu, aš gal būčiau stojęs į muziką, bet mokytis klasikinę muziką man būtų buvę neįdomu, man tik groti patinka, bet tik tai, kas man pačiam patinka. Kitas dalykas, aš į muziką nebūčiau įstojęs.

-Ko tikėjais iš akademijos?

-Nieko nesitikėjau, nežinojau, ko tikėtis, galvojau, bandysim filmus filmuot, taip ir buvo. Bandėm ir bandom vis dar. Tikėjaus gal kiek daugiau tvarkos, bet tikėtis nieko nereikia, nes teorija yra šūdas, per tuos keturis metus gerai yra praktika, gali sėdėt, skaityt knygas, iš teorijos, mano nuomone, nieko gero nebus, aš jokių knygų neskaičiau, bet tave patalpina į tokią aplinką, kur iš vienos pusės kolegos garso režisieriai, iš kitos – operatoriai, vadyba ir taip toliau.

Mano didelė klaida buvo, kad reikia būti naglam, kad reikia lįsti į šikną kai tik gali, ir matai, kad yra kur įlįsti, tai visur lįsti, kad visur tave prisimintų.

-Gal įmanoma susipažint ir nelendant?

-Jo, gal, bet turbūt lengviau lendant. Aš nei pažinčių naujų mėgstu, nei bendraut su žmonėm.

-Ar sunku būti režisierium?

-Aš esu režisierius, dėl to, kad diplomą turiu. Jo, jaučiu. Apibendrinus, brangu daryt. Įmanoma turbūt turint gerų norų ir be pinigų išsisukt. Idėja svarbiausia, bet niekada nepamaišo pinigai, niekada nepamaišo geresnės sąlygos.

-Rašytoju VRS tapai, tyčia, kad būtum VRS, arčiau vaizdo?

-Man mama pernai, reikia eit tau darbo ieškot, nes šūdas, kiek tu čia gali, nes žinai, kiek tu toj magistratūroj – pasivaideni akademijoj per savaitę vieną ar du kartus ir viskas. Bambą išvertęs žiūrėdavau filmus namie ir šūdą maldavau. Bet kokį darbą, susirask, sako, pagal specialybę turbūt nerasi, bet kad kažką dirbt. Aš kokiu barmenu tai neisiu dirbt, aš žmonių bijau, man dzin, aš darbo nebijau, aišku, visada geriau dirbti, kas tau malonu, tiesiog žinau, kad jeigu man reiktų aptarnaut žmones, jie turbūt nelabai liktų patenkinti.

Buvo jau visai blogai, tikrindavau skelbimus. Buvau nuėjęs į LRT nuėjęs pas vyriausią režisierę, ji pasidžiaugė, kad jaunimas ieško darbo, antrąkart norėjau ten eit, bet man tą dieną paskambino iš „Freaky production house“ ir pakvietė į „Dar pažiūrėsim“. Nuvažiavau, padirbau nepilnus tris mėnesius scenaristu. Ten gerai buvo – vieną kartą per savaitę nuvažiuoji į bendrą susirinkimą, jie tau pasako kitos laidos tris parodijuojamas dalis, pasako, čia mums juokinga iš tos pusės, čia iš tos, ir paskui visą scenarijų ir dialogus pats sugalvoji. Po to išmetė mane iš ten, nes... Manau, kad nebebus kito sezono, jie seniai šnekėjo, kad reikia išeit pakeltom galvom, nes išsikvėpė. Ten buvo įdomu, bet toks darbas, kad sėdi su savim ir masturbuojies.

Po to vėl darbo ieškojau, buvau į TV3 nuėjęs, bet ten siūlė vadybininku būt ir būtų reikėję mest studijas. Tiesą pasakius, to darbo gal ir yra, nereikia mums taip verkti, kad čia visiškai neįmanoma darbo susirast, na, pagal specialybę gal nelabai įmanoma, bet kažkas arti to, kur šiek tiek šilta, tai įmanoma. Tiesiog reikia kartais ką nors paaukot.

O paskui per Dagnę Vildžiūnaitę, ji rūpinasi mano filmo siuntinėjimu per įvairias ministerijas, mes dokumentiniam filmui gavom babkių iš Kultūros rėmimo fondo, ar kaip jis ten vadinasi. Mums reikėjo dokumentiką filmuot, man ją žiūrėt patinka, bet pačiam daryt... Dokumentika vėlgi yra bendravimas su žmonėm ir pas mus, režisierius, yra dilema, kad tu žmogų išnaudoji, kad tau kažkas gero išeitų. Dažniausiai taip būna. Nori, kad jam skaudėtų, tyčia beri druską ant žaizdų: „Oi, čia bus geras kadras...“. Čia grubiai paėmus. Kur yra ta etika su pačiu savimi? Geras režisierius turbūt turėtų per daug nesijaudinti, kas kenkia jo personažui, svarbiausia gauti efektą. Čia geriausiu atveju. Pats norėčiau tokiu būt, bet neišeina.

Žodžiu, aš nemėgstu tos dokumentikos, bet reikia ją daryti, sugalvojau taip – filmuosiu save ir savo draugelį, savo buvusį geriausią draugą, aš jį taip apibūdinu, nuo mokyklos laikų mus sieja didinga praeitis, mano ir jo pirmas bučinys buvo vienas su kitu, žaidžiant butelį aštuntoj klasėj, bet viskas baigėsi gerai. Aš pasakiau, kad jeigu darau dokumentiką, aš nedarysiu su jokia kūrybine komanda, man jokių operatorių garsistų nereikia, aš nusipirkau minirekorderį, kuris garsą į SD korteles rašo, su savo kameryte, ir aš filmuoju, man niekas netrukdo, susitinku su juo bele kur, bele kaip, kinematografiškumo filme pas mane nerasit, viskas tokiu home video stilium.

Kažkaip praėjo ta paraiška akademijoj ir kažkaip Dagnė apsiėmė mūsų kelių rašyt paraiškas į Kultūros rėmimo fondą. Pyst, gavom mes tų pinigų. Man dabar tie pinigai, žinai, jie ne pas mane, vis tiek už juos atsakinga vadyba, bus skirta postprodukcijai, bet man pačiam filmavimui jų nereikia. Puiku, kad gavau tų pinigų, bet pirkt to ko reikia pragyvenimui pirkt negali. Bet gerai, kad jų yra, pasirodo, jų galima gaut.

Žodžiu, ir aš filmuoju, man visai gerai sekasi, bent atsiliepimai geri. Šitas panašus į mano diplominį vaidybinį „Laisvas kritimas“, tik šitas dokumentinis, apie mano metų kartą. Aš turiu daug draugų, tas, kurį pasirinkau filmuot, galbūt tiesiog geriausiai tą apibūdina, kurie svajoja kažką, apie kažką šneka, kuo norėtų būt, vienas norėtų būti chirurgu, kitas astronautu, kaip vaikystėj norėjo būt. Realiai jie tik šneka, jie, tai ir aš tame tarpe, jie tik šneka, šneka, šneka ir nieko nedaro. Sėdi, šūdą mala.

-Kaip nedaro? Tu turi grupę, turi darbą ir dar be savo kūrybinės veiklos turi magistro studijas.

-Man gal šiek tiek geriau. Bet kol tėvai jiems duos pinigų, tol jie sėdės ir šnekės. Aš nežinau, kodėl taip yra.

-Kaip nors vadini šitą kartą?

-Nežinau, aš filmą savo esu pavadinęs „Laiko švaistymas“.

-O dainų apie šitą kartą yra?

-Bus gal.

-Ar tau būna, kad žiūri į savo filmą ir galvoji, kad čia per daug panašumo į kažką kitą?

-Kaip Vėlyvis ir Tarantino? Ne. Aš žiūriu savo filmus ir galvoju, kaip gerai būtų, jeigu čia būtų daugiau panašumų su kažkuo geru.

-Tiesą sakant, jis man paliko labai ryškų įspūdį, nes neturėjo kažkokios pretenzijos laužt meną. Jis buvo nuoširdus, turiu pasakyt.

-Iš to nuoširdumo buvo neprisistengta. Didžiausia mano problema, kad po kurio laiko praeina gazas. Parašai scenarijų ir dar nepradėjęs filmuoti žinai, viską kitaip įsivaizduoji, kol nesusiduri su ta situacija, kad kur reikės filmuot, už kiek reikės filmuot. Iš pradžių, gal čia taip išeis padaryt, gal čia taip, o paskui eina eina laikas ir jeigu ta ugnelė gęsta gęsta, blogiausia, jeigu save pradedi prievartaut ir nori, kad kuo greičiau pasibaigtų viskas. Aš manau, kad jeigu statysiu filmus po kokių dvidešimt metų, labiau žinosiu, ką darau, ir būsiu labiau patenkintas.

Apskritai, apie savo filmus šnekėt padarytus pačiam – nesąmonė.

-Ar kritikai reikalingi?

-Taip, kur kitur dėtis norėjusiems būti režisieriais, bet netapusiais? Čia šiaip anekdotas. Reikalingi. Man tai jie reikalingi tik tam, kad man įdomu paskaityt, ką jie rašo. Pavyzdžiui, yra kritikas, su kuriuo tavo nuomonė sutampa – hmm! Man atrodo, kad jie daug žino, todėl, kai sutampa nuomonės, gali sau pliusiuką pasidėt.

-Dažnai būna, kad kritikai sistemizuoja, bando išvest kažką bendro, bet nesako, ką reikėtų daryt, kad padaryt geriau.

-Ar jie turėtų sakyt, ar jie turėtų įvardint, ką reikia padaryt geriau? Kritikai tam yra, kad sukritikuotų. Jie turbūt nežino, ką padaryt, kad būtų geriau.

-Pavyzdžiui, matai, kaip du vaikai ant to medžio bando surišti mazgą sūpynėms, bet riša blogai. Sakytum, blogai riši, rišk va taip, tai yra konstruktyvi kritika, o kritikai – hmm, kaip jie čia riša mazgą, aš mačiau, kad taip mazgą rišo 73-iais Pasvalio rajone vaikėzai.

-Kritikai, manau, nėra skirti tam, kad padėtų. Nežinau, kam jie skirti.

-Kaip išėjo, kad tavo baigiamajam filme susiliejo muzika ir kinas – pagrindinis veikėjas yra roko muzikantas, kuris atlieka ?

-Tokį scenarijų parašiau. O tokį scenarijų parašiau, nes iš pradžių bandžiau kažkokį meną daryt, tai būtų buvęs pilno metro filmo, aš nebūčiau parašęs jam scenarijaus. Tai buvo per sunku. Po to man sako, gal daryk kažką, ką bent kiek pažįsti. Ir aš galvoju, keturi metai baigiasi ir jeigu kažką nuolat pritempinėji per tuos ketverius metus, tai šūdas, reikia vieną kartą nuoširdžiu pabūt. Paėmiau, parašiau, surinkau kažkokių scenų, kurios man patiktų ir įdomios atrodytų, iš savo kažkokių draugų, aplinkinio gyvenimo ir sulipdžiau. Kai ką prigalvojau, bet pagrindą palikau realų. Reikėjo muzikos, tai duosiu aš kitam muziką daryti!.. Aš pats geriau žinojau, kokios man reikėjo. Aš tiesiog bandžiau, bandžiau...

-Tu ir kituose savo filmuose planuoji kurt muziką?

-Planuot aš nieko neplanuoju. Su kompozitorium niekad nesu dirbęs, kad aiškinčiau, kokios man muzikos reikėtų. Pirmą aš sugalvojau siužetą, paskui tą frazę „Aš nežinau, ko man reikia, bet aš žinau, ko man nereikia“ ir pagalvojau, kad tokia ir daina titulinė turi būti. Įgrojau garaže, pasikviečiau aktorius, įdainavo, ir viskas.

-Kada „Daddy‘s dolls“ albumas išeis?

-Nežinau. Išsikraustėm iš garažo, įsikraustėm į bunkerį, jis supelijo. Bet man nereikia to bunkerio, būgnai buvo įrašyti dar garaže, o visa kita aš namie įrašiau. Kažką reikia keisti, kažką naujo įnešti. Kažkada atsikratėm tų klavišinių, bet mes juos naudojom, kaip reikia gothic roke: pianinas koks nors ir vargonėliai.

-Grojot gotikinį roką?

-Aš dėl to grupę ir sukūriau, nes labai norėjau... Labai patinka boboms... Tokia naivi iliuzija buvo. Paskui pradėjom grot, kas visiems labiau priimtina buvo, nes pritempinėjom tą gotikinį roką.

-Kodėl nuolat atsiranda kalbų apie roko prisikėlimą?

-Nes jis buvo miręs, aš girdėjau. Iš manęs nekoks melomanas ar muzikos istorikas. Randu netyčia kokią nors grupę, kurios viena daina užkabina, parsisiunčiu albumą, pradeda patikt pati grupė, aš kažką pasiskaitau, bet kad domėčiaus muzikos istorija, negaliu pasakyt.

-Ar jus jau vadino roko viltim?

-Eik tu. Mes šiaip geriausia roko grupė Lietuvoj esam ir viskas. Patys taip pasideklaravom. Orlova yra viltis. Dabar gal naujau kažkas atsirado. Apibūdinčiau mus nebent kaip šešėlinę viltį. Kai už tikrosios vilties kažkas stovi užnugary.

-Vilties opozicija. Rokas – tamsioji pusė, neviltis ir Belzebubas.

-Nežinau kaip apibūdint – kai tu svajoji, kad tau kažkas pasiseks, bet tuo pačiu metu supranti, kad ne, turbūt, kad ne, bet iš tikrųjų vis tiek ta svajone gyveni. Visiškai prieštaringi dalykai – kad ir blaiviai mąstai, ir neblaiviai.

-Kartais neblaivus padarymas išeina į blaivumą... Kada jūsų artimiausias koncertas?

-Per festivalį „Roko naktys“, Zarasų saloj. Reikia repetuot, reikia kažką naujo daryti. Mus visus užkniso tas senas dainas groti. Pas mane apie 20 dainų nebaigtų kompe yra, bet man niekas nebepatinka, blemba.

-Su tokiu kiekiu galima labai rimtą repertuarą turėt.

-Bet jas reikia pabaigti, įtikinti visus, kad tai yra gera daina ir ją verta repetuoti.

-Įikint kitus – sudėtingas procesas? Tu vienas kuri?

-Nelabai. Kurdamas aš darau taip – parašau dainą, tada ją įrašau, tą patį vakarą duodu grupei paklausyt. Tą patį vakarą dažniausiai ir į majspeisą įdedu, tada nieko kito nelikdavo. Čia mes seniai taip darydavom, pastaruoju metu iš vis beveik nieko nedarom.

Mūsų keturi. Rinkau grupę, būgnininkas Danas ir gitaristas Rostislavas atsiliepė į skelbimą, jie nuo pat pradžių yra ir klavišai nesiskaito, o su bosistu kartu grojom metalo grupėj „Lack of brain“. Kai aš atėjau, jie dar pusantrų metų egzistavo, paskui išsiskyrėm. Per tuos pusantrų metų mes visada koncertuodavom turėdami tas šešias dainas. Bosistas Domas paskui dar grojo tokiuose „Saprophytes“.

-Kaip tu kuri? Matai kurdamas baltus arklius, žalius velnius ar iš dangaus nusileidžiantį ugnies fontaną?

-Nematau, jeigu pamatyčiau, gal kas nors gero išeitų. Atsisėdi su gitara ir pym pym, kažką maigai, susigalvoji melodiją mintyse ir ją ant gitaros užgroji. Jeigu tinkamoj vietoj užspaudi, paskui dar vienoj tinkamoj vietoj užspaudi. Kažkas gaunasi, kas tau faina, po to greitai įrašai ir žodžius paskutinėj vietoj galvoji – 15-30 minučių dainai. Įsijungi kokį „Alkoną“, pasižiūri, kas rimuojasi, paimi visiškai standartinę banalią temą, bendrą, jeigu reikėtų dainą į vieną sakinį sudėt. Nelaiminga meilė jaunystėje, tipo, tokia. Ir tiesiog kažkokių išsireiškimų privarai, tokių, kurie galbūt skaitant žodžius atrodytų pritempti, bet man tai jie patinka. Jeigu žodžiais nesu patenkintas, neįrašau aš tos dainas. Aš juos trumpai rašau, bet man jie turi pačiam patikt. Šypseną kelt ar kažką.

-Kaip baigėsi jūsų reikalai su revoliucijas muzikoje besiruošusiais kelt, keliolika grupių sukvietusiais, užuot įrašų firmą kūrusiais, koncertus organizavusiais „Vėjo malūnais“?

-Išsiskirstė jie, tuose koncertuose „Woo“ taip visos turėjusios grupės taip ir nepakoncertavo. Mums buvo geras pliusas, kad pagrojom „Mokytojų namų“ kieme, kur buvo daug žmonių, buvo daug tokių, kurie mums buvo ne į temą. Aš visada džiaugiuosi, kai publikoj pamatau tokius, kuriems sakyčiau „Blemba, ko tu į mūsų koncertą atėjai?“. Ir dar jeigu jiems patinka... Tada ir man kitoks požiūris nuo scenos būna, nuoširdžiai į viską reaguoji.

-Kadangi aš esu normalus žurnalistas, turiu ir normaliai paklaust: kokie yra tavo mėgiamiausi režisieriai?

-Aišku, Tarantino, nes man jo visi filmai yra labiec. Vienas dalykas, nes aš turbūt nieko net nesugalvočiau panašaus, kitas dalykas, kaip norėčiau, kad mano filmas toks būtų. Po to Roy‘us Anderssonas, „Dainos iš antro aukšto“.

-Kas tavo mėgstamiausias kritikas?

-Žinau Pipinytę ir Valiulį. Jie man abu dėstė. Valiulis lyg ir kino istoriją, Pipinytė kažką lyg ir tęsė.

-Ką veiksi susukęs dokumentinį?

-Vaidybinį darysiu baigiamajam. Buvom susigalvoję, kad gal reikėtų nevengt pilno metro. Baigsi magistrą, jeigu su magistru baigsis ir tavo kino gyvenimo, tai kažkaip lieva, tai trumpo metro pabandėm filmus per bakalaurą, tai galim pabandyt ir pilno.