Atsimenate iš žiemiško miško išbridusią, ilgą melsvą paltą vilkinčią Snieguolę? Ne šių laikų gražuolę su Kalėdų Senio apsiaustu. Kas ta mergina, kuriai vaikystėje eilėraščius deklamavome, vyrai paauglystėje apie ją fantazavo, o suaugę jau kone ėmė ir pamiršo?

Prieš dvidešimt metų retas Naujųjų Metų žiburėlis Lietuvoje buvo įsivaizduojamas be Senio Šalčio (vėliau tapusio Kalėdų Seneliu) ir jo palydovės Snieguolės. Nekalbame apie tą linksmą mergaitę vaikų darželiuose. Juk kartais baltoji Snieguolė virsdavo suaugusiųjų švenčių šelme, kuri flirtuodavo ir su Seneliu Šalčiu, ir su puotos dalyviais. Vis dėlto Lietuvai išsivadavus iš Sovietų politinio ir kultūrinio jungo Snieguolė šventėse ėmė nykti. Bet... vis dėlto ji dar gyva.

Snieguolė – ne tik Kalėdų senio pagalbininkė

Šiais laikais dažniausiai kalėdiniai arba naujametiniai įvairių įstaigų vakarėliai švenčiami gruodžio penktadieniais ir šeštadieniais. Visą vakarą svečius linksmina muzikos ir programos vedėjai, tačiau prieš išmušant dvyliktai valandai publikai pasirodo ir Kalėdų Senelis. Jam pagalbon, kaip ir anais laikais, stoja Snieguolė. Renginių organizavimo bendrovės „Renginių vizija“ direktorius Tomas Mauricas sakė, kad šiemet Snieguolė nebuvo užsakyta jokiai šventei, nors dar pernai kartais ji buvo kviečiama ir į vaikų, ir į suaugusiųjų kalėdines-naujametines šventes.

Daiva Žukauskaitė, bendrovės „Renginių klubas“ direktorė, pastebėjo, kad dažniausiai, Snieguolės egzistavimą vakarėlyje nulemia vakarėlio tema. Šventės sumanytojai neretai apsiriboja vienu personažu – Kalėdų Seneliu arba Snieguole, nors pastaraisiais metais suaugusiųjų vakarėliuose abu jie tampa vis mažiau populiarūs.

„Dabartinė Snieguolė nebūtinai yra rusiška viešnia iš žiemiško miško. Ji dabar vakarėliuose kitokį vaidmenį gali atlikti. Juk snieguolėmis pasiverčia ir vakaro šokėjos arba merginos, kurios pasitinka į puotą ateinančius svečius. Snieguolė dabar – ne tik Senelio padėjėja“, – aiškino D. Žukauskaitė.

T. Mauricas įsitikinęs, kad jeigu visą vakarą vestų tik Snieguolė ir Kalėdų senis, šventė būtų gana senamadiška.

Suaugusiems – erotizuoti įvaizdžiai?

T. Mauricas tikino, kad jų įmonės organizuojamuose vakarėliuose snieguolės nebūna erotizuojamos - jeigu personažui siuvamas kostiumas, tai jis turi tikti ir į vaikų darželį, ir į klubą. Todėl renkamasi, kad Snieguolė vilkėtų sijoną žemiau kelių, ilgus pūkuotus batus, baltas pirštines, blizgučius.

O D. Žukauskaitė sakė, kad šiais laikais Snieguolės suagusiųjų šventėse dažnai būna blondinės su trumpais sijonukais.

„Kai Snieguolė į šventę atvyksta kaip Kalėdų Senelio padėjėja suaugusiųjų šventėje ji tampa erotiška persona, kuri smagiai su visais bendrauja, flirtuoja, nenuleidžia nuo publikos akių“, - pasakojo pašnekovė.

Vilioja ne krūtine, o optimizmu

Renginių vedėja Laura pati yra ne kartą įkūnijusi Snieguolę. Mergina renginius dažniausiai veda įsijautusi į kokį nors personažą. Snieguolė jai yra miela. Tačiau ne labiau, nei kiti vaidmenys, kurių ji imasi kurdama žmonėms šventinę nuotaiką.

Laura įsitikinusi, kad šiuolaikinė lietuviškoji Snieguolė turi būti žaisminga, lengvai bendraujanti, kupina optimizmo – tikra vakarėlio pažiba. Ir tam visai nereikia „išsipūtusios krūtinės“.

„Žinoma, viskas ir nuo temos priklauso. Jeigu renginys vyksta kokiame nors klube, kuriame yra jaunimėlis, jam patinktų, kad Snieguolė vilkėtų ypač trumpą sijonėlį. Bet svarbiausia, kad eini vesti renginio, nešiesi su savimi mintį, o ne tik užpakalį kraipai, – šypsojosi Laura. –  Tad Snieguolei reikia daugiau nei trumpo sijonėlio.“

Snieguolės ištakos – XIX a.

Humanitarinių mokslų daktaras, rusų literatūros ir kultūros žinovas Pavelas Lavrinec nežinantiems atskleidė, iš kur atsirado gražuolė ilgakasė Snieguolė. Pasirodo, ji yra rusų personažas.

„Snieguolė, kaip rusiškų naujųjų metų šventės personažas atsirado palyginus neseniai – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai tik įsitvirtino naujametinis miestietiškas ritualas su egle, dovanomis ir Seniu Šalčiu.

Rusijoje kalėdinė, paskui naujametinė šventė su egle ir dovanomis yra miestietiška ir neturi gilių folklorinių šaknų. Ji taip pat susiformavo XIX a. antroje pusėje, paveikta vokiškosios tradicijos“, – aiškino specialistas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Senelis Šaltis turi vakarietiškų analogų – Šventasis Nikolajus, Santa Klausas, Tėvas Kalėda. O štai Snieguolė – grynai rusiškas personažas.

Sovietiniais laikais, dėl naujametinių atvirukų, animacinių filmų, naujametinių televizijos programų naujametinių švenčių scenarijų, Snieguolės įvaizdis įsiskverbė į žmonių samonę ir ji tapo neatsiejamu personažu nuo Naujųjų Metų šventės.

„Bet po Sovietų Sąjungos iširimo Ukrainoje ir Baltarusijoje, kitose kultūriškai ir istoriškai artimose šalyse, Snieguolės figūra palaipsniui nyksta. Žinoma ir Lietuvoje Snieguolė išeina į periferiją. Dabar ji dažniau pasirodo per naujuosius metus rusų šeimose, rusiškuose vaikų darželiuose ir mokyklose“, – su žaviu personažu neskubėjo atsisveikinti mokslininkas.

Tikroji Snieguolė žuvo meilės karštyje

Tyrinėtoja iš Sankt Peterburgo Jelena Dumečkina įtikinamai atkūrė, kaip susiformavo literatūrinio herojaus ir mitologinio personažo – Snieguolės – įvaizdžiai.

Snieguolės ištakos visų pirma įžvelgiamos rusiškose tautinėse pasakose. Taip pat Snieguolė minima Aleksandro Ostrovskio pjesėje „Snieguolė“ ir pagal ją sukurtoje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje.

Pasakoje neturėję vaikų senelis ir bobutė iš sniego nusilipdė mergaitę. Ji atgimė ir buvo jiems kaip dukra. Bet atėjo pavasaris, paskui vasara ir mergaitės draugės, kad ir kaip priešinosi senelis su bobute, vistiek nusivedė ją su savimi pasivaikščioti į mišką. Ten jos pradėjo šokinėti per laužą – Snieguolė pašoko ir ištirpo. Iš to matyti, kad Snieguolė neturi jokio ryšio nei su Seniu Šalčiu, nei su egle ar Naujaisiais Metais.

A. Ostrovskio ir N. Rimskio-Korsakovo Snieguolė – Šalčio ir Pavasario (rus. k. moteriškosios giminės žodis – aut. past.) dukra. Ji žūva ištirpdama nuo prabudusios meilės karščio.

Rimskio-Korsakovo opera pirmąkart pastatyta 1882 metais ir buvo labai populiari. Be to, XIX a. pabaigoje rusų poezijoje paveikus tautinėms pasakoms, A. Ostrovskio pjesei, N. Rimskio-Korsakovo operai vis dažniau atsirasdavo paslaptingos, nepagaunamos sniego deivės įvaizdis. Vaikų literatųroje, eilėraščiuose buvo apdainuojamas savo kilme folklorinis Snieguolės, nulipdytos iš sniego mergaitės, Šalčio ir Žiemos dukros, įvaizdis. Ji atsirasdavo iš žiemiško miško, kuris ir buvo jos gimtoji stichija.

Snieguolės įvaizdis įtvirtintas ne tik pastatytų A. Ostrovskio pjesės ir N. Rimskio-Korsakovo operos dekoracijomis ir kostiumais, bet ir dailininko Viktoro Vasnecovo paveikslu „Snieguolė“ (1899). Jame ji pavaizduota snaudžiančiame miške, vilkinti ilgą baltą paltą, papuoštą raštais, su kumštinėmis pirštinėmis ir kepurėle.

Taip Snieguolė tapo siejama su žiemiško miško, žiemos, eglių įvaizdžiais. XIX a. pabaigoje naujametinės šventės vaikams scenarijuose, eilėraščiuose ir dainose apie žiemą atsirado personifikuoti Šalčio, vėliau Senelio Šalčio, ir mergaitės arba merginos, vardu Snieguolės, kuri ilgainiui tapo senelio šalčio anūke, įvaizdžiai.

Jau iki 1917 m. revoliucijos atsirado Snieguolės lėlės. Jos buvo statomos po eglute arba ant jos kabinamos. O per naujametines šventes mergaitės persirengusios Snieguolės kostiumais deklamuodavo eiles arba dainuodavo daineles apie žiemą, eglutę, naujuosius metus ir panašiai.

Bet Senelio Šalčio partnerės, jo padėjėjos ir tarpininkės tarp vaikų ir Senelio Šalčio vaidmuo Snieguolei skirtas tik 1937 m. Sovietinėje Rusijoje. Taip įvyko po to, kai panaikinus Naujųjų Metų šventės šalia eglės kaip buržuazinės ir religinės atgyvenos draudimą, vėl buvo pradėtos rengti tokios šventės. Užfiksuota, kad pirmąkart Senis Šaltis ir Snieguolė kartu naujametinėje šventėje pasirodė 1937 m. Maskvos profsajungų rūmuose.

Nuo tada dėl vaikiškų švenčių scenarijų, eilių ir dainų, animacinių filmų įsitvirtino Snieguolės įvaizdis kaip Senio Šalčio anūkės, kuri kaip ir jis į šventę atvyksta iš žiemiško miško. Kitu metu ji tarsi neegzistuoja. 
Įdomu tai, kad vaikams nekyla klausimas, kieno gi ji dukra, jeigu Senelis Šaltis yra jos senelis, ir kas tada yra bobutė, kur ir kaip ji gyvena visą likusį metų laiką.

(Konsultavo Pavelas Lavrinec)