Pereiti į pagrindinį turinį

S.Parulskis: kūrybingas žmogus išsilaisvina iš baimių

2010-12-13 11:59
S.Parulskis: kūrybingas žmogus išsilaisvina iš baimių
S.Parulskis: kūrybingas žmogus išsilaisvina iš baimių / T.Raginos nuotr.

Ar galėtumėte išsižadėti kūrybos? Ką darote, kai dingsta įkvėpimas? Kokio tipo rašytoju save laikote? Šie ir panašūs skaitytojų klausimai skambėjo per susitikimą su Sigitu Parulskiu.

Išgirdęs kai kuriuos klausimus, rašytojas springo juoku ir garsiai svarstė, ar iš anksto klausimus raštu pateikę skaitytojai atėjo į susitikimą. "Jei pats būčiau prigalvojęs kvailų klausimų, būčiau sėdėjęs namie ir juokęsis galvodamas: na, dabar tegu tas rašytojas vargsta atsakinėdamas", – šypsojosi literatūriniu ciniku, tamsiosios gyvenimo pusės aprašinėtoju vadinamas S.Parulskis.

Neformalioje atmosferoje vykusio vakaro fragmentai – klausimai, užduoti S.Parulskio skaitytojų.

– Ar turėsime garbės artėjančioje Vilniaus knygų mugėje pamatyti naują jūsų knygą?

– Nežinau, ar jums bus daug garbės, bet knyga mugės proga turėtų pasirodyti. Ji sudaryta daugiausia iš internete skelbtų tekstų. Bus panašių istorijų, kaip "Sraigėje su beisbolo lazda", bus ir nepanašių. O knyga vadinsis "Prieš mirtį norisi švelnaus".

– Tai, ką rašysite, iš anksto apgalvojate, ar būna taip, kad mintis šauna staiga, ir bėgate užsirašyti?

– Klausiate, ar bėgu iš tualeto šaukdamas: "Idėja, idėja nepalik manęs!"? Žinoma, kad ne. Tiesa, spontaniškai gimstančias mintis galima užsirašyti nebūtinai sėdint prie darbo stalo. Jas pamėgau užsirašyti mobiliuoju telefonu, nes tai, ką užsirašau ranka, ne visada pats perskaitau. O mobiliuoju telefonu gali ir oro uoste laukdamas lėktuvo rašyti. Man patinka oro uostuose juntama atmosfera, kai esi likęs keistoje zonoje tarp namų ir svečių. Tuomet tikrai esi vienas pats su savimi.

– Per kiek laiko parašote romaną?

– Ne pagal grafiką rašau, tad nežinau. "Murmančios sienos" rašymas tęsėsi gal trejetą metų. Rašydamas romaną, ir pjesę, ir kitą knygą parašiau. Iš romanų nepragyvensi. Leidėjai nenori mokėti pinigų motyvuodami, kad lietuviška rinka maža. Visa laimė, kad Vyriausybė dar paremia knygų leidybą. Kol ši leidyba remiama, leidėjai dar pakenčia lietuvių autorius.

Trijų romanų per metus parašyti irgi negali. Todėl tenka užsidirbti rašant ką nors kita. Spaudai, teatrui arba verčiant. Taip ir išsiblaškai. O romano rašymas reikalauja tam tikros koncentracijos. Reikia bent keleto dienų ilgesniam gabalui užrašyti arba svarbiems struktūriniams elementams sudėlioti. Taip nebūna, kad valandą vieną tekstą parašytum, paskui imtumeisi kito, tada pakalbėtum telefonu, nueitum nusipirkti pieno ar pavedžiotum šunį. Beje, šunų vedžiojimas nuteikia įkvepiančiai. Vedžiodamas šunį esu sugalvojęs daug įdomių dalykų.

– Ar būna, kad įkvėpimas dingsta ir užklumpa baimė imtis tuščio popieriaus lapo?

– Būna.

– Ką tada darote?

– Geriu degtinę.

– Padeda?

– Ne.

– Tai kodėl geriat?

– Skanu. Jei nesirašo, darau ką nors kita. Kaip pianistui reikia lavinti pirštus, kad nepamirštų groti, taip ir rašytojui naudinga periodiškai ką nors daryti su kalba. Skaitau, verčiu, žiūriu televizorių. Šiaip jau įkvėpimas nėra visai antgamtiškas dalykas – jį galima išprovokuoti. Tikiu įkvėpimu. Rašantis žmogus turi tikėti, kad egzistuoja šis tas daugiau nei popieriaus lapas ir rašiklis. Kaip sakoma, reikia sėdėt ir ką nors išsėdėsi.

– Jūsų kūryboje galima rasti modernizmo, realizmo, romantizmo bei kitų -izmų griaučių. Pradedant buitiniais instinktais, baigiant psichologiniais, filosofiniais apmąstymais. Kokio tipo rašytoju save laikote?

– Man nerūpi apibrėžimai, nenoriu priklausyti jokiems -izmams. O jei mane kam nors priskirti labai svarbu – tegu tai sugalvoja literatūros kritikai. Tam jie ir yra.

– Ar nesuklysiu, jūsų kūrybos principą pavadindamas ledkalniu, kai iš tiesų viskas vyksta tada, kai išoriškai nieko nevyksta?

– Jei mano kūryba jums panaši į tokį ledkalnį, kuris nuskandino "Titaniką" – kodėl gi ne? Sakote, klausimas apie kūrybos daugiasluoksniškumą? Ledkalniai sudaryti iš dviejų sluoksnių: vienas – virš vandens, kitas – po juo. Du sluoksniai – gal to ir užtenka…

Skaitytojų yra visokių. Vieni nori paviršinio sluoksnio – siužeto, intrigos, kiti – intelektualesnių, sudėtingesnių dalykų. Kartais man priekaištaujama, esą rašau per lengvai. Aš džiaugiuosi, jei man lengvai pavyksta tuos du sluoksnius sulydyti į vieną visumą ir mano knygos skaitosi lengvai. Vadinasi, aš sugebu aiškiai dėstyti mintis. O jei kas be to paviršinio lengvumo mano knygose neįžvelgia nieko daugiau – tai yra jų problemos. Kai kurie rašytojai didžiuojasi, kad jų kalba labai sudėtinga. Tai nėra gerai. Jei nori perduoti žinią, turi būti suprantamas. Puiku, jei kūryba yra daugiasluoksnė, bet kalba turi būti aiški, suprantama. Paskaitykite Rytų poeziją – ten viskas taip paprastai parašyta, bet taip gilu.

– Ar romane "Doriforė" atskleistas vyro ir moters santykis atitinka jūsų asmeninį požiūrį į meilę, vyro ir moters santykius?

– Manau, kad po šiuo klausimu slypi kitas klausimas: ar taip buvo iš tiesų, ar visa tai, ką parašiau, – prasimanymas? Bet knyga yra savarankiškas organizmas, diktuojantis savo sąlygas, taisykles. Knygose savo biografijos nepasakoju. O kurdamas siužetus, personažus, naudojuosi ir savo asmenine patirtimi, žiniomis, gautomis iš savo ir kitų žmonių gyvenimo, svajonių ir sapnų. Paėmęs grožinės literatūros kūrinį, skaitytojas neturėtų sukti galvos dėl to, buvo taip ar ne. Juk kam tai rūpės po 50, 100 ar 1000 metų? Sakote, tada nebebus knygų? Nebus knygų – nebus ir problemų dėl jų.

– Kodėl beveik visuose savo kūriniuose įpinate nelietuviškų žodžių, posakių: nerandate, kaip išreikšti mintį lietuviškai, ar tai suteikia daugiau spalvų tekstui?

– Galbūt kai kurie veikėjai nori parodyti savo išsilavinimą, o gal jie snobai, besipuikuojantys tuo, kad žino vieną lotynišką žodį. "Trijose sekundėse dangaus" yra daug rusiškų keiksmažodžių. Bet taip buvo kalbama toje aplinkoje, kurios aspektus norėjau pavaizduoti, – sovietmečio kariuomenėje. Manau, kad man pavyko. Būtų juokinga, jei būčiau naudojęs Maironio kalbą.

– Ar tiesa, kad daugelyje eilėraščių kalbantysis "aš" esate jūs pats?

– Lyrikoje yra tokia tradicija kalbėti "aš" vardu. Kūryba – tai žaidimas, avantiūra. Nežiūrėkite taip rimtai į tai, kas parašyta. Kartais mintį nuvedi taip, kad užrašai ką nors sau pačiam visiškai netikėto. Todėl tai, kad rašau "aš" vardu, visiškai nieko nereiškia. Literatūroje naudojamas pirmas asmuo yra daug patrauklesnis nei visažinis trečiasis asmuo, kažkoks "jis" ar "ji". Rašant "aš" vardu sukuriamas dalyvavimo efektas, ir skaitytojui lengviau identifikuotis su tuo, kas kūrinyje vyksta.

– Ar galima teigti, kad kūriniuose jūs dažnai pats sau atsakote į rūpimus klausimus? Jei taip, kokiuose kūriniuose tai galima pastebėti?

– Dažniausiai bloga literatūra atsako į klausimus, o gera literatūra juos kelia. Aš norėčiau būti klausimus keliančių pusėje. Čia tikriausiai klausiama apie psichologinę pagalbą sau. Kūryba yra viena terapijos priemonių. Lietuviams derėtų daugiau užsiimti kūryba: rašyti, fotografuoti, tapyti. Kūrybingas žmogus išsilaisvina iš visokių baimių, prietarų, tabu.

– Henrikas Radauskas kūrė grožį grožiui, Franzas Kafka kalbėjo apie egzistencializmą, Antanas Vaičiulaitis – harmoniją, Jonas Biliūnas skleidė patriotiškumą. Ką savo kūryba siekiate atskleisti jūs?

– Nežinau, ar nužudyti katytę yra labai didelis patriotiškumas. Savo kūryba noriu kalbėti apie žmogaus tragikomiškumą šioje žemėje. Ne aš pirmas apie tai rašau, tik aš stengiuosi kalbėti šiuolaikinėm formom ir apie šiuolaikinį žmogų.

– Ar galėtumėte išsižadėti savo kūrybos?

– Nelygu, kiek už tai sumokėtų (juokiasi – red. past.). Juk sakoma, kad nenuperkamų dalykų nėra. Ir ką reiškia išsižadėti? Pasakyti, kad visa, ką parašiau, yra netiesa? Bet aš ir dabar galiu tai pasakyti. Jei kas labai nori, galiu pasakyti ir priešingai: kad viskas, ką parašiau, yra autobiografiška.

Turėkite sąmoningumo patys nuspręsti, ką sako knyga, o ne klausinėti rašytojų, kritikų. Maža, ką jie gali pasakyti. Jie tokie pat žmonės, įkalinti savo įpročių, išsilavinimo, kuris nebūtinai yra geras, grupuočių, kurios formuoja jų požiūrį. Spręskite patys. Gal knyga jums nepatinka dėl to, kad per mažai žinote apie tai, kas rašoma, ir tas kūrinys jums neatsiskleidžia? Tuomet galima padėti knygą į lentyną, pasimokyti dar trejetą metų universitetuose, kituose baruose, kavinėse ir sugrįžti prie tos knygos. Jei ir tada nepaaiškėja, kas norėta pasakyti, – gal autorius nekoks, nesugeba rašyti?

– Ar bent vieną savo kūrinį norėtumėte perrašyti?

– Visus norėčiau perrašyti, bet laiko neužtenka. Kodėl būtinai nuo mano kūrybos norite pradėti? Ir Homerą norėčiau perrašyti, ir Kristijoną Donelaitį, kurio kas antras žodis nelietuviškas. O Miguelio de Cervanteso "Don Kichotas" – pažiūrėkite, kokia ten eklektika, siaubas.

– Ar yra toks kito rašytojo kūrinys, kurį norėtumėte būti parašęs pats?

– Man labai patinka Jamesas Joyce'as. Jo "Menininko jaunų dienų portretas" man patinka netgi labiau už "Ulisą". Ši irgi gera knyga, bet ją labai dažnai tenka vartyti, kad perskaitytum nuorodas. O tų nuorodų – be galo daug, su visokiom mums nieko nesakančiom airiškom pavardėm. Patinka ir Johno Maxwello Coetzee, Nobelio premijos laureato iš Pietų Afrikos, kūryba. Jo knygas norėčiau būti parašęs visas.

– Esate rašęs, kad žmogui reikia visai nedaug: duonos, vandens ir truputėlio padorumo. Padorumas – kas tai? Tai individualu ar visuotina?

– Kartą vienam žurnalui turėjau parašyti, be kokių dešimties dalykų negalėčiau gyventi. Norėjau pasirodyti "krūtas", parašiau ir kažkokį brangų viskį, ir seksą paminėjau. Paskui galvoju: koks aš kvailas, kaip banaliai mąstau. Užtenka perskaityti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus apie Sibirą, kad suprastum, jog gyvybiškai svarbūs yra tik duona ir vanduo. O visa kita yra malonumai, be kurių galima išsiversti.

– Ką patartumėt jauniems rašytojams, rašantiems kiek kitokią prozą – filosofiškai kritišką, nesusijusią su siužetu?

– Rašykite, kaip norite, – kad ir sudėtingai. Bet paskui nesiskųskite, kad jūsų niekas neskaito. Labai gerai, kad žmogus daro, ką nori. Tik keista: kai padaro, nori, kad tai visiems patiktų.

– Ar rašymas – tai malonumas?

– Su rašymu – kaip ir su kitais gyvenimiškais malonumais: malonumas visada trumpesnis nei atgaila už jį ar kiti padariniai. Kai sugalvoji, ką rašyti, būna malonu, bet kai reikia parašyti – nelabai.

Iš biografijos:

* 1965 m. vasario 10 d. gimė Obeliuose, Rokiškio r.

* 1990 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.

* 2002 m. išleista S.Parulskio sudaryta "Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatija".

* 2004 m. tapo Nacionalinės premijos laureatu.

* Trumpų istorijų knyga "Sraigė su beisbolo lazda" pripažinta geriausia 2007 m. Lietuvos knyga suaugusiųjų kategorijoje.

* Dirbo spaudos leidinių "Aitvaras", "Literatūra ir menas", "Lietuvos aidas", "Lietuvos rytas", "Šiaurės Atėnai", "Veidas" redakcijose.

* Eilėraščių rinkinių "Iš ilgesio visa tai", "Mirusiųjų", "Mortui sepulti sint", "Marmurinis šuo", "Pagyvenusio vyro pagundos", "50 eilėraščių" (su Aidu Marčėnu), eilėraščių albumo "Dangaus durys dažytos"; esė rinkinių "Nuogi drabužiai", "Miegas ir kitos moterys", "Sraigė su beisbolo lazda"; romanų "Trys sekundės dangaus", "Doriforė", "Murmanti siena"; pjesių "Iš gyvenimo vėlių", "P. S. byla OK", "Nenoriu susipažinti", "Grožio karalius", "Nesibaigianti vienatvė dviem", "Keltininkas" ir kitų autorius.

* Parašė inscenizaciją pagal Michailo Bulgakovo romaną "Meistras ir Margarita", scenarijų "Barboros Radvilaitės testamentas".

* Iš rusų kalbos išvertė Danijilo Charmso, Josifo Brodskio, Marinos Cvetajevos, Osipo Mandelštamo, Boriso Akunino kūrinių, iš anglų – Conrado Aikeno, Philipo Larkino eilėraščių.

* S.Parulskis – daugiausia į užsienio kalbas verčiamas lietuvių rašytojas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų