Spektaklio premjera: pajausk Prancūzijos dvelksmą

Frankofonijos mėnesiu vadinamas kovas visus, kalbančius prancūziškai ir neabejingus šiai kalbai, kviečia susitikti įvairiuose renginiuose. Vienas jų – Vilniuje gyvuojančio frankofonų teatro spektaklio premjera.

Lietuvos frankofonų klubo CLEF 2009-aisiais įkurtas teatras subūrė žmones, mylinčius ne tik prancūzų kalbą, bet ir sceną. Jų meilės rezultatas – jau trečias spektaklis „6 rue Chantereine“, kuris bus pristatytas kovo 24 d. Vilniaus kameriniame teatre. Kad jį galėtų žiūrėti ne tik prancūzakalbiai, bet ir šios kalbos nemokantys žiūrovai, spektaklis subtitruotas. O pamatyti jį galės ir kitų Lietuvos miestų publika.

CLEF teatro spektaklius režisuoja Paryžiuje gimusi Karolina Masiulytė–Paliulienė, rašytoja, aktorė, vertėja, žinomo Lietuvos knygnešio Juozo Masiulio anūkė ir aktyvi frankofonijos puoselėtoja. Su ja apie CLEF teatrą, prancūzų kultūrą ir kalbėjo „Vilniaus diena“.

– Papasakokite plačiau apie CLEF teatrą jo nepažįstančiam žmogui. Koks jis? Ką kuria? Kaip jūs jį atradote?

– Frankofoniško CLEF teatro idėja atsirado prieš ketverius metus – iniciatyvos ėmėsi tuometė CLEF prezidentė Gintarė Grambaitė. Kaip tik tuo metu į Lietuvą kaip muškietininkas paskui savo meilę lietuvę atvyko jaunas prancūzas puikus aktorius Timothée Poissonnet. Čia jis darbo neturėjo, todėl noriai pradėjo režisuoti pjesę „Madame Ka“, tačiau įpusėjus darbams turėjo grįžti į Prancūziją, ir reikėjo perimti jo darbus. Maniau, užsiimsiu aktoriais, nes gyvendama Prancūzijoje pati buvau aktorė. O išėjo taip, kad tapau režisiere, pjesė sėkmingai pavyko, pakeliavome su ja po Lietuvą. Vėliau pastatėme antrą spektaklį „Ça, c’est Paris!“ apie romantiško Paryžiaus kavinės gyvenimą.

– Apie ką pasakos naujasis spektaklis „6 rue Chantereine“?

– Spektaklio centre – įdomus, dinamiškas daugiabučio gyvenimas, gyventojų kasdienybė. Negaliu sakyti, kad scenarijų rašiau viena pati – tai buvo kolektyvinis darbas. Iš pradžių ketinome kurti spektaklį apie Napoleoną, bet pasilikome prie sau artimo žanro – komedijos. Ne todėl, kad negebėtume sukurti dramos, tragedijos, rimto spektaklio, bet pirmiausia norisi, jog žiūrovams būtų džiaugsmo ateiti pas mus. Man asmeniškai komedijos taip pat artimiausios – Prancūzijoje su trupe kurdavome etiudus, vaidybines situacijas, kurias improvizuodavome televizijoje, tad nebuvo sunku rašyti epizodus, kurie ir sugulė į pjesę. O joje paminėtas ir Napoleonas – pagal istoriją, bet ne istorinis personažas.

– Koks jūsų pačios aktorystės kelias?

– Mano aktorės karjera buvo gana trumpa – jai įpusėjus išvykau į Lietuvą. Buvau labai klasikinė aktorė ir po studijų, kaip dauguma mano kolegų, vaidinau klasikinėse pjesėse. Bet man tai netrukus nusibodo. Žinoma, buvo gera, gražu – ir vaidinti, ir bendrauti, klasikos tekstai fantastiški, bet norėjosi ko nors nauja, kilo noras artėti prie komedijos. Mano fiziniai duomenys klasikiniai ir komedijoms lyg nelabai tinkami, niekas nė nemanė, kad galiu jose vaidinti. Taigi pati ėmiau rašyti monospektaklius, vaidinti ir tai man atidarė televizijos duris. Kasdien prieš žinias mes, 25 žmonių trupė, kurdavome laidą, panašią į „Dviračio šou“, – humoristinę kasdienių įvykių apžvalgą, buvo ir politikos, bet daugiausia – gyvenimo situacijos. Programa sulaukė didelės sėkmės, žmonės ją mėgo, mus gatvėje atpažindavo. Laida buvo rodoma net septynerius metus. O paraleliai mano gyvenimas buvo labai rimtas, be juokų – lietuvybė, rūpestis dėl jos.

– Kodėl atsirado frankofoniškas teatras ir kuo jis gali būti įdomus Lietuvos žiūrovams?

– Teatras atviras visiems norintiems kurti. Prie jo prisijungusių žmonių tikslas – tobulėti, išmokti prancūzų kalbos. Kai kurie jų anksčiau nė žodžio nemokėjo, o dabar kuria vaidmenis, kuriems reikia daug teksto. Tai būdas pajusti kitokią prancūzų kalbą, ne tą kasdienę. Aktorių tikslas – ir įdomus laisvalaikis. O žiūrovams jis gali būti įdomus dėl to, kad suteikia galimybę pagauti Paryžiaus, Prancūzijos dvelksmą, suprasti jos humorą.

– Koks tas jūsų siūlomas Paryžiaus dvelksmas?

– Meilė, intrigos, gražios panelės, istorija, flirtas, džiaugsmas. Žinau, koks Paryžius patinka lietuviams, ir manau, kad jie jį tikrai atras CLEF teatro spektakliuose. Aišku, Paryžius keičiasi ir jis jau kitoks nei tas, kurį palikau, bet jo stilius, kad ir kavinėse, tebėra gyvas – padavėjai, garsonai, gali paklausti, kaip laikotės, prajuokinti ar pasijuokti iš savęs. Paryžiuje yra džiaugsmo, kurį ir norime perteikti žiūrovams.

– Kokie žmonės jungiasi į CLEF teatrą?

– Įvairūs. Yra trupės branduolys ir yra kintantys aktoriai. Turime nuostabią nuolatinę dainininkę, ji ir choreografiją kuria, visus mus uždega, o gyvenime yra juristė. Būryje yra tik vienas studentas, visi kiti dirba, eina rimtas pareigas, pavyzdžiui, teisės, ekonomikos, pramonės srityse. Man didžiausias džiaugsmas yra momentas, kai žmogus supranta, kas yra aktorystė, pajunta norą tobulėti. Pradėję repetuoti, visi būna nedrąsūs, kalba prastai, o ilgainiui atsiveria, išsiskleidžia.

– Skirtingų šalių ir humoras skirtingas. Nebūgštaujate, kad lietuviai prancūziškų juokų tiesiog nesupras?

– Iš tiesų lietuvių ir prancūzų humoras labai skirtingas. Apskritai manau, kad humoras yra paskutinis dalykas, kurį sunkiausia suprasti kita kalba. Neslėpsiu – labai bijau, kad žiūrovai jo nesupras. Tačiau bandau laviruoti, kad humoras būtų nevisiškai prancūziškas, bet suprantamas plačiau, atsižvelgiu į klasikinį humorą, universalias komiškas situacijas.

– O prancūzų ir lietuvių teatras taip pat labai skiriasi?

– Lietuvoje teatro lygis labai aukštas. Atsimenu, kaip atvykusi čia jau pirmą vasarą norėjau sukurti spektaklį, improvizuoti, maniau, greitai surasime aktorių, pastatysime. Bet... oi, ne – Lietuvoje jau kurdamas turi žinoti, kas bus scenografas, kas vaidins. Mano ekspromtai nepavykdavo. Taip pat supratau, kad lietuviams bet koks judesys teatre yra labai rimtas, spektaklį jie stato kaip paminklą. Prancūzams tai labiau spontaniškumas, improvizacija, kaip gėlių puokštė, šampanas. Žinoma, pažiūrėkime į lietuvių teatro vardus – Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, po jų net ir gėda pretenduoti į režisierius. Bet siūlyti taurę šampano, manau, galima.

– Įsivaizduojate CLEF teatrą po dešimties metų?

– Taip. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje daug kas kalbėjo prancūziškai, studijavo prancūzų kalbą, paskui – 15 metų nuosmukio: kalbos kursų mažėjo, mokyklose prancūzų kalba nyko, mokytojai nebežinojo, kur dėtis. Bet dabar prancūzų kalba grįžta į Lietuvą. Manau, be anglų kalbos, mokėti prancūziškai – tai gyventi įdomesnį gyvenimą. Jaučiu pagyvėjimą, didesnį žmonių susidomėjimą. Be to, atsirado prancūzų mokykla Vilniuje, kurią lanko apie 200 vaikų, ir ją baigę jie kalbės kaip prancūzai, be akcento. Taigi tokie faktai leidžia tikėti, kad CLEF teatras turės ateitį ir įdės indėlį į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Žinoma, reikėtų jį puoselėti dar labiau, pabandyti kurti ir klasikines pjeses.

– Dirbote Prancūzijos televizijoje. Ar sudomintų galimybė dirbti kuriame nors Lietuvos kanale?

– Kaip grįžti prie ankstesnių dalykų, svarstau dažnai. Sugrįžau prie komedijų. Vėl skaitau Oskaro Milašiaus eiles, dabar su aktore Ligita Kondrotaite. Vaidinti taip pat norėčiau, bet turint akcentą sudėtinga – matyt, emigrantę visad turėčiau vaidinti. Bet aš jau esu laiminga su CLEF teatro aktoriais, o esant mano amžiaus dirbti su jaunais žmonėmis yra dovana.

KAS? Spektaklio „6 rue Chantereine“ premjera.

KUR? Kameriniame teatre, Konstitucijos pr. 23.

KADA? Kovo 24 d. 17 val.

KIEK? 10–15 litų.