Naujausią savo esė rinktinę „Privati teritorija“ (2009, Apostrofa) penktadienį klaipėdiečiams pristatys rašytojas Rolandas Rastauskas.

Giedra Radvilavičiūtė: Naujoji R.Rastausko (g. 1954) esė rinktinė gali būti laikoma natūralia premijomis įvertinto ir skaitytojų pamėgto „Kito pasaulio“ (2004) tąsa. Ir čia - kultūros skilties formatas iš pirmo žvilgsnio „svetimoje“ teritorijoje (tada „Lietuvos ryte“, dabar - „Verslo klasėje“). Ir čia „eurolietuvio“ stebėtojo akyse besiformuojanti tikrovė (šįsyk naujųjų medijų gerokai praplėsta) reflektuojama per vidinių potyrių prizmę. Ir čia autorius daug dėmesio skiria kelionių aprašymams, tęsdamas vieną sėkmingiausių travelogų pastarojo meto lietuvių raštijoje. Ir čia - nepakartojamas, iš vienos frazės atpažįstamas RoRa stilius. Ir čia „... fikcija lipdoma metaforomis, šalutinių žodžių reikšmių aktualizavimu, netikėtomis minties sandūromis, tik didmeistriams pasiekiamais asociacijų šuoliais, net sakinių ritmika“. Rašytojas vienoje esė sako: „Draugo automobilis - tai klausykla ant ratų“. Rolando Rastausko tekstai - tai sakykla po viršeliu. Skirdamas daug dėmesio būtajam laikui ir prakeliautai erdvei, autorius savo tekstuose labai individualius potyrius ir išgyvenimus priartina prie kiekvieno skaitytojo patirties užmušdamas banalybę sąmojumi, grakščiais ritmingais sakiniais, kartais akiplėšiška įtaiga, su aistra ir kartu - su distancija, ironija, humoru. Tai daro jį šiuolaikišką, atpažįstamą, magišką.

Rolandas Rastauskas: Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas - tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas - visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija.

Kažkas kelionių aistrą yra pavadinęs mėginimu pabėgti nuo mirties. Ponia M. ateina su dalgiu į tamstos namelius, o šeimininko nėra namie. Pūkuotuko trobelė tuščia. Tik fotošopinė mėnesiena nušviečia sodybos apybraižas. Likimas pasibeldžia tamstai į duris, o durų nėra kam atidaryti. „Ponas išvykęs“, - unisonu atsako tarnai, baldai, grindys, paveikslai ant sienų. Nežinoma kryptimi, sako jų (tarnų, veidrodžių, portretų) baikščiai gudrios akys. Ponas keliauja. Taigi. Kur dėti dalgį?

Leonidas Donskis: Intymumo ir distancijos dermė, lygiai kaip ir privatumo ir vienišumo dialektika, RoRa eseistikoje yra neabejotinai pati įtikinamiausia visoje lietuvių eseistikos ir publicistikos sferoje.

Gintaras Beresnevičius: Rastauskas ir būtų bene pirmasis lietuviškas „žemyninis“ eseistas. Esė raidai jis pasiūlė rašyti... esė. Jo stilius nepamėgdžiojamas, tad epigonų neatsirado, bet žanro galimybę Rastauskas pademonstravo bene pirmasis.

Knygos sutiktuvės Klaipėdoje - penktadienį 17.30 val. Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. Dalyvaus autorius, Giedrė Kadžiulytė, Gitana Gugevičiūtė, vakarą ves rašytojas Juozas Šikšnelis.