sulaukėjo graudus raudos aidas

beglobė viltis išklydo svetur

nežinia kodėl niūrios šios gaidos

kai į netektį virsta ką leido sukurt

nepažintas pasaulis vėl atstumia

tik netyla svajonių sudužus aistra

kas žinos ir ar verta peikt atmintį

jei apsvaigus nuo gėlo vandens ji ne ta

gyvename

kopiam parodijų laiptais

ir

kaunames dėl išlikimo

gyvename

stveriam sau geidžiamus daiktus

užmiršę

gal sielos likimą

nors blaškantis laikas prabėga

dažnai jo esmės nesuprantam

ir keliam ir einam ir skubam be miego

pabaigti dėl ko čia gyventa.

o kas gi esam mes

tiktai keisti vaiduokliai Laiko skersvėjuos

taip norisi nuplaut žymes

kuriom Lemtis grubiai paženklinus

basi ir alkani

ar sotūs visko pertekę

kalti bei nekalti

nuolat save apverkiame

bet gal nesmerk po to

kai mes iš čia išeisime

balsu prabils akmuo

ir šauks beteisio teisėmis

su kokiu žodžiu reikia atsargiausiai

„draugas“; „pasitikėjimas“

kokį žodį reikia garsiausiais

„Dievo valia“; „meilė“; „žydėjimas“

ir apsigaunam ir apgaudinėjam

nemariai sielai visad neramu

klastos juk bei tiesos mes grūdus sėjam

artėdami prie Amžinų Namų

kodėl taip lemta klaidžioti bei klysti

dėl ko į prasmę kelias kaip ant ašmenų

težydi visada dora išstumkim veidmainystę

ir melą bei suktybes vykim iš širdžių

po slenksčiu bus dažnai žarijų duobės

beieškančius žvaigždė sėkmės lydės

net jei suirtų griūtų realusis stogas

Svajonių Rūmai niekad nebyrės

prisimatuoju ilgesį

per didelis

prisiderinti stengiuosi nuomonę

spalva ne ta

ir jau visai

drąsos pritrūkstu

bandyti dar ką nors

gal

tik viltis

visais požiūriais tinka

palaiminki mane vienatvei

tik užmiršimui nepasmerk

kada tyla nustoja degti

prieš ateitį neužsimerkt

palaiminki mane dar skrydžiui

manas mintis žodžius jausmus

nesumažės jie savo dydžiu

bei netikruose nepražus

palaiminki mane laukimui

ir amžinam ir laikinam

ką žino žemės piligrimai

leisk tą pajusti gal ir man