Lietaus

takučio

kvapą gaudydama

ir čiupinėdama

lašus lyg rožinio karoliukus

praeina diena,

pasiėmusi

darbo iščiulptą kūną.

Sunertos rankos

maldai

ar savasties sulaikymui...

nebepaklausi savęs,

nes ant stiklo

lašeliai Morzės abėcėle

stuksena įprastą

sapno pranešimą.

***

Pirštų galiukais

Išbučiavau

Šio ryto aušrą ir

tavo veidą.

Kavos puodelio kvėpavimas

ant stalo

baido snaudulį,

rytinio laikraščio

antraščių

raidės tipena

pro mieguistą žvilgsnį.

Minutė tylos,

pasisupusi ant

užuolaidos nėrinių

nuplasnoja

į bundančios gatvės triukšmą.

-------------------------------

sveikinu dieną...

***

Kojom basom

ir išteptais veidais

ant pirkios

slenksčio

saulę ganom.

Vėjuotos pasakos

skvernais

nušluojam trupinius

nuo stalo.

Sudiržusi

dosni ranka

ištiesia

duonos riekią sočią –

manęs tenai

seniai nėra

tik bilda prieangy ąsočiai...

***

Voratinklis

užlopė kampą

ir piktai

spokso į

nuvytusios gėlės

kvėpavimą vazoje.

Niekas neužeis

tik ryto saulės

spindulio pėdutės

prabėgs

dulkėto stalo kaktoje.

***

Šuns lojimą

mėnuo ant rago supuoja,

pirkios langas

nurimęs, šviesos akį užmerkia,

vėjo šurmulys po sena obelim,

susisupęs į gruodžio skrandą

ilgesingai žvelgia į rytų pusę

lyg norėdamas iš žemės dubens

saulės kūną greičiau išsemti.

Tik šiluma alsuojantis tavo sapnas

viso to nemato

ir niekuo nesirūpina.