Fotomenininko Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Klaipėdos metamorfozės“ uostamiesčio Baroti galerija pradėjo jubiliejinius 760-uosius Klaipėdos metus.

Retro dvasios

Parodoje autorius pateikia dvi dešimtis 1974–1994 m. užfiksuotų uosto, miesto, jo žmonių, senosios Klaipėdos architektūros fotovaizdų. Jie – prislopintų spalvų, retro dvasios, primena sovietmetį, kaip Klaipėda atrodė ir kuo gyveno tuomet. Fotografijos – nemažo formato, kai kurios – net pusantro metro dydžio, atspaustos ant specialaus reljefinio popieriaus.

1975-aisiais įamžintas Klaipėdos dramos teatras ir dainų šventė – pirmieji fotografo darbai, kai atvažiavo gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Tuomet Teatro aikštėje žaliavo pieva, dar nebuvo Taravos Anikės skulptūros, bet vykdavo Kaziuko mugės, į jas arkliais suvažiuodavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Tada dar nebuvo ir Sąjūdžio, kurio bene pirmasis mitingas Klaipėdoje taip pat įamžintas jau istorine tapusioje parodos autoriaus nuotraukoje.

V.Karaciejaus fotografijose matyti, kokie laivai anuomet atplaukdavo į Klaipėdos uostą, kokie paminklai stovėjo miesto centre, kaip dar tvirtai prieš tris dešimtmečius atrodė dabar jau visai sugriuvęs senasis dujų fabrikas... „Tuomet net norėjau jame įsirengti sau fotostudiją, bet kaip pradėjau domėtis, sužinojau, kad toji vieta jau nebepriklauso miestui“, – prisiminė fotografas, dabar negalintis be širdgėlos praeiti pro sukežusį istorinį statinį.

Koks buvo miestas

„Vytas nenustoja stebinti savo energija, kūrybiškumu. Ką tik pristatė knygą, dabar – vėl naujas projektas, – neslėpė susižavėjimo vyresniojo kolegos darbais Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas. – Metamorfozes aš matau ne šiose fotografijose, o mieste, kuriame gyvename dabar. Pažiūrėkite, palyginkite – kaip jis pasikeitęs!..“

Architekto Adomo Skiezgelo žodžiais, šios fotografijos yra dokumentai. „Čia tik maža dalelė to, ką Vytas užfiksavo. Jis turi didžiulį, neįkainojama archyvą, – priminė architektas. – O mūsų miestas tuomet buvo visoks, ne tik švarus, gražus ir tvarkingas, kokio norėtume.“

„Čia atsispindi mūsų jaunystės istorija – teigė menotyrininkas Petras Šmitas. – Tuomet man nekilo ranka fotografuoti apšiurusį mūsų miestą. Neteisus buvau. Dabar tie vaizdai primena mūsų jaunystę. Be to, Vyto fotografijos sklidinos informacijos. Jokiu būdu negalima to sunaikinti. Istorijai tai – lobis. Gražu žiūrėti, kaip fotografas mato ir jaučia tai, ką nufotografavo. Sovietine fototechnika, pasirodo, buvo galima taip gerai nufotografuot.“

„Žiūriu ir širdį spaudžia. Koks gražus, originalus, gyvas buvo šis miestas. O dabar baigia suvienodėti su kitais dėl tų „stiklainių“ – naujų pastatų, – dalijosi įspūdžiais dailininkė Daiva Ložytė. – Kiek anksčiau čia buvo erdvės, kaip giliai kvėpavo mūsų miestas!..“

„Pasaulinėje parodoje „Jūra ir pajūris“, kuri vyks Korėjoje, Lietuva lyg ir nelabai turi ką parodyti, – teigė žurnalo „Jūra“ redaktorė Zita Tallat-Kelpšaitė. – Betgi yra nuostabiausias Vyto fotografijų ciklas „Smėlio legendos“ – kodėl nepasiūlius jo?! Mes, klaipėdiečiai, galėtume palaikyti tokią idėją. Būtų gražu, jei Lietuvos ekspozicijoje pasaulinėje parodoje dominuotų pajūrio vaizdai ir mūsų menininkas.“

Nieko neištrynė

Vytas tik šypsojosi į ūsą, per vernisažą klausydamasis visų kalbų. Prisipažino, kad šią parodą surengė pasikapstęs savo praeityje ir archyvuose. Nebuvo lengva taip imti ir atsigręžti atgal, peržiūrėti, permąstyti. Užsikabino už vienos fotografijos, pabandė atspausdinti ją dabar, pasinaudoti šiuolaikinėmis technologijomis, pažvelgti iš laiko perspektyvos į širdžiai brangų miestą ir jo žmones. „Skaudu... Dujų fabrikas gi visai sugriuvęs... Kitoje fotografijoje – kuo ne miesto vartai?.. Buvo... Naujas stiklinis pastatas sugadino visą vaizdą, – atsiduso fotografas. – O ten, kur dabar Smiltelės gatvė, tada štai driekėsi daržai...“

Retro stilių ir spalvas jis tvirtino pasirinkęs ne atsitiktinai: „Taigi tai praėjusio amžiaus pabaiga. Visos, išskyrus dvi, į parodą patekusios fotografijos iš tikrųjų buvo nespalvotos. Įvedžiau šiltos rudos spalvos... Metamorfozių čia irgi esama. Kai kurios fotografijos perdarytos. Vos truputėlį. Štai montažo būdu pridėta tarsi užuolaida, išryškėjo faktūros. Tik pridėjau, nieko neištryniau. Įkomponavau kai kur ir daugiau spalvinių detalių, bet taip, kad nenustelbtų pagrindinių. Kitos atsirado norint sutvarkyti kompoziciją“.

V.Karaciejaus „Klaipėdos metamorfozes“ Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) galima apžiūrėti iki vasario vidurio.