Fotografė Normantė Ribokaitė – tarptautinės fotografijos asociacijos "Masters of Light" ir Singapūro fotografų asociacijos narė, "Creative Union Photoart" ir gamtos fotografų klubo "Žalias skėtis" narė, apdovanota tarptautinės meninės fotografijos federacijos "Federation Internationale de l’Art Photographique" ir draugijų "Campina Photographic Exhibition Society" bei "Genius Agile Photographic Society" titulais, septyniolikoje tarptautinių fotografijos parodų pripažinta geriausia autore, praėjusiais metais laimėjusi specialųjį prizą ir aukso medalį 80-ojoje Japonijos tarptautinio fotografijos salono parodoje – į autoportreto žanrą žvelgia kaip į galimybę pabūti su savimi. Prieš kamerą menininkė stojasi apsinuoginusi. Autoportreto žanrą ji jungia su akto žanru, nes, kaip pati sako, atėjo metas pamatyti save.

– Autoportreto žanras pastarojo laiko jūsų kūryboje yra dažnas. Ar buvimas ir kūrinio autore, ir pagrindine jo veikėja turi įtakos pačiam kūrybiniam procesui?

– Atėjo metas, noras padirbėti prieš kamerą pačiai su savimi. Kūrybinės mintys kyla spontaniškai ir priklauso nuo to, kokioje aplinkoje kuriu. Įsiklausau į save, savo norus, pasikliauju savo matymu. Pačiai dalyvauti fotosesijoje paprasčiau, nereikia ieškoti modelių.

– Ar nesunku atsiriboti nuo noro save rodyti tik iš gražiosios, gerosios pusės?

– Save rodyti iš visų pusių man atrodo labai natūralu. Atėjo tam laikas, kilo kūrybinis įkvėpimas ir polėkis. Buvo etapas, kai kameros objektyvo centre figūravo vyrukas, tačiau, laikui bėgant, mūsų keliai išsiskyrė, o kūrybiškai padirbėti atskleidžiant nuogą kūną noras nepraėjo. Pozuotojų atsirasdavo retai, todėl tokia, kokią Dievas mane sukūrė, su visais savo (ne)grožiais ir trūkumais, prieš objektyvą stoju pati.

– Jūsų autoportretas gali būti perskaitomas kaip replika visuomenėje dar gajam požiūriui, kad moters vieta – virtuvėje, prie puodų. Jūs į šį sustabarėjusį požiūrį žvelgiate ironiškai, žaismingai. Save vaizduojate tarsi amazonę (stiprią, laimingą, kupiną energijos) ir vilkite (Michelangelo) Dovydo drabužį. Ar jūs, kaip moteris, jaučiate spaudimą iš aplinkos tilpti į brėžiamus rėmus?

– (Michelangelo) Dovydo drabužis ir padiktavo pasakojimą apie nuotraukoje matomų namų šeimininkės egzistenciją. Šuo alkanas, puodai tušti, kiaurasamčiu vandens nepasemsi. Basos ir apsinuoginusios namų šeimininkės su Dovydo drabužiu riksmas – tai  mažytis noras pažaisti su savimi ir supančia aplinka, ironiškai pažvelgti ir replikuoti visuomenei.

– O jei kalbėtume apie jus ne tik kaip apie moterį, bet kaip apie moterį menininkę, ar jaučiate kitokį visuomenės žvilgsnį į save? Jūsų kūrybos (ne)įvertinimą?

– Gyvenu Dusetose – mažame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, ir tai, kuo gyvenu, ką kuriu, – viskas kaip ant delno. Anksčiau, kai fotografuodavau gamtą, žmones, žirgus, dusetiškiai žavėdavosi, girdėjau gražių atsiliepimų apie savo kūrybą, bet, kai pradėjau fotografuoti aktus ir dažniau rodyti save, susilaukiau visokių kalbų, apkalbų ir nuomonių apie save ir tai, ką kuriu. Nesakau, kad aplinkinių nuomonė man nesvarbi. Manau, kad kiekvienam kūrėjui svarbu būti pastebėtam, vertinamam ir įvertintam. Anksčiau į savo kūrybos vertinimą reaguodavau jautriau, dabar stengiuosi atsiriboti nuo aplinkinių ir su menu nieko bendro neturinčių žmonių apkalbų. Žmogui, žiūrinčiam į nuogą kūną ir matančiam tik gėdą, neturiu ką pasakyti. Vadinasi, jam duota tik tiek ir ne daugiau. Toks yra jo matymas ir supratimas. Pykti ant žmonių už jų išsakytą nuomonę negalima.

– Kaip manote, ar apskritai menininkui svarbus santykis su plačiąja visuomene? Gal pakanka tik artimųjų, draugų, kolegų burbulo? Kita vertus, juk norisi, kad kūryba būtų matoma plačiai, kad būtų sulaukta atgalinio ryšio.

– Santykis su plačiąja visuomene ne tik svarbus, bet ir būtinas. Kiekvienas menininkas per savo kūrybą gali daug ką papasakoti, išreikšti. Tai tarsi kūrėjo pareiškimas ir savęs paties atidavimas – pateikimas plačiajai visuomenei.

– Autoportrete jūsų vilkimas (Michelangelo) Dovydo drabužis atrodo lyg noras švelniai paerzinti vyriškąją lytį, išreiškiant požiūrį, kad moteris, lygiai taip pat, kaip ir vyras, gali rinktis, kaip save reprezentuoti, kur save realizuoti ir kt.

– Reikėtų paklausti šio drabužio gamintojų, ką jie galvojo, kodėl jų pasirinkimas buvo pagaminti būtent tokią prijuostę. Smagu, kad gamintojai turi humoro jausmą ir pasirenka nestandartinius, visiems įprastus dalykus. Pakliuvo šis drabužis į mano rankas ir sukūriau kūrinį pagal jį.

– Sykiu, pridengdama savo nuogą kūną būtent (Michelangelo) Dovydo drabužiu, ar neakcentuojate moteriškojo ir vyriškojo pradų susiliejimo, vienas kito papildymo?

– Visiškai teisingai.

– Aplinką, kurioje užfiksavote autoportretą, laikantis tam tikrų klišių, būtų galima pavadinti moters valdomis. Tačiau susidaro įspūdis, kad jūs čia užsukote tik trumpam, pažaisti.

– Užsukau pabūti, pasibūti. Ir šį buvimą prisimenu iki dabar. Tai buvo 2016-ųjų rugsėjo 5 d. Kolegės pakvietė pasisvečiuoti sodyboje, esančioje kitoje Sartų ežero pusėje. Tai sena kaimo sodyba, kurioje buvo tik vasarojama. Buvome trys moteriškės ir šuo, vardu Flipas. Šis pasibuvimas atnešė puikų rezultatą – kūrybiškai smagiai padirbėjome, o ir pailsėjome.

– Žvelgdama į šią fotografiją, matote save ar veikėją, kūrinio naratyvo pasakotoją? Galbūt, sukūrusį šį autoportretą, atradote savyje kažką naujo?

– Jau kurį laiką pati save fotografuoju ir kūrinių kompozicijas dėlioju pagal savo pačios matymą. Šis "namų šeimininkės" riksmas, manau, buvo užprogramuotas, surežisuotas anksčiau ir iš aukščiau. Su šia fotografija prasidėjo didesni iššūkiai man pačiai. Atsivėrė platesnės galimybės dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, kuriuose šis kūrinys buvo pastebėtas ir puikiai įvertintas. Tai džiugina, ypač todėl, kad autoportretą sukūriau sunkių vidinių išgyvenimų metu.