Jos draugės išsibarsčiusios po visą pasaulį – vienas jų būrelis visada lauka Niujorke, kitas – Kanadoje, kur vis dar gyvena Mildos tėvai, trečias – Lietuvoje. Šis – visada ranka pasiekiamas. Kai draugės susitinka, būna visai taip, kaip netrukus kino ekranuose pasirodysiančioje Roberto Kuliūno erotinėje romantinėje dramoje „Nuodas“.
Kino režisieriaus R. Kuliūno dramoje „Nuodas“ yra visko, ko reikia romantinių istorijų gerbėjams – meilės, išsiskyrimų, dramų, išdavysčių, nepaprastos draugystės ir, žinoma, erotikos. Filmas sukurtas pagal Šveicarijoje gyvenančios lietuvių autorės Ilonos Madelaine bestselerį „Nuodas“.
Elzė (Jurgita Jurkutė) iš Šveicarijos į Lietuvą grįžta atostogų. Išsiilgusi draugių ir Lietuvos, gimtinėje moteris ieško tylos ir įkvėpimo kurti. Visa tai Elzė ir randa atokiame Dzūkijos kaime, kol jame nepasirodo Nojus (Vytautas Rumšas jaunesnysis). Tai ne pirmasis jų susitikimas – su Nojumi Elzė susidūrė naktiniame klube Vilniuje, tačiau kaime gimsta aistra, kurioje susipina geismas, ilgesys ir baimė. Tik Elzės nepaleidžia praeitis – ją persekioja buvęs vaikinas. Ar du aistros apsėsti žmonės pajėgs nugalėti praeities šešėlius ir tiesiog mylėti vienas kitą?
Pasiūlymą filme suvaidinti vieną pagrindinės herojės Elzės draugių M. Gecaitė gavo Kanadoje, viešėdama pas tėvus. Perskaičiusi scenarijų, ji nusprendė, kad labiau tiktų Smiltės vaidmeniui, kuris atiteko aktorei Mildai Noreikaitei, nors režisierius joje matė Gytę.
– Milda, kodėl, skaitydama scenarijų, sau priskyrei kitą vaidmenį, nei tau buvo pasiūlytas?
– Tikrai nustebau, kad režisierius Robertas manyje matė Gytę. Iki šio vaidmens dažniausiai vaidindavau tvirtus personažus, šaltas, emocijų nerodančias moteris. Gytė man buvo visiškas atradimas, ji mane netgi šiek tiek baugino, svarsčiau, kaip giliai savo viduje pavyks atkapstyti naivią, pozityvią, šiek tiek sutrikusią merginą, – retai mane tokią galima pamatyti viešumoje.
Tačiau viename reklaminiame vaizdo klipe pamatęs mane švelnią ir jautrią, režisierius nusprendė, kad filme būsiu būtent tokia. Gana sunkiai ji man pasidavė, turėjau savyje ieškoti kitokių spalvų, galvoti, kaip jas pateikti, kad būtų natūralu, neatrodytų per daug vaikiškai. Taip Gytė tapo labai įdomiu personažu.
– Žiūrint filmą, išties buvo smagu matyti kikenančių merginų, trijų draugių, būrelį. Atrodo, daugelis moterų jame atras save. Ar realiame gyvenime turi tokį būrelį?
– Ir ne vieną! Manęs draugės visada laukia Niujorke. Turiu lietuvaičių būrelį Kanadoje ir dar vieną čia, Lietuvoje. Ši grupelė, beje, susibūrusi iš senų draugysčių, kurias palikau išvykusi iš Lietuvos. Nuostabu, kad tiek metų žmonės liko! Ir širdyje mes – visada kartu. Būna, susiskambiname visos internetu, pliurpiame, pasakojame, ką kuri veikia. Aš be savo draugių tikrai pražūčiau!
Filmo režisierius Robertas kino aikštelėje mus tris puikiai vedė, galėjome vaidinti atsipalaidavusios. Ne tik kino aikštelėje kikenome, užkulisiuose – irgi.
Nutiko toks įdomus dalykas: kai patvirtino mūsų vaidmenis, pagalvojau, kad reikėtų parašyti kitoms aktorėms – J. Jurkutei ir M. Noreikaitei. Būtų nuostabu susitikti prieš filmavimus, susipažinti, atrasti draugišką ryšį. Pasiūliau susitikti, o kai susitikome, puolėme viena kitai į glėbį.
Jurgitą atsimenu nuo paauglystės, tuo metu ji buvo ant bangos. Žiūrėdavau ir galvodavau, kad ji man – grožio, etiketo ir visa ko etalonas. Kartą šmėkštelėjo mintis – vieną dieną mes susitiksime ir dirbsime kartu. Neįtikėtina, bet taip ir nutiko. Lygiai tas pas artumo jausmas ištiko ir tada, kai pamačiau Mildą. Pačios nustebome: iš kur toks ryšys?!
Kartu sėdome skaityti scenarijaus, susidėliojome pagrindus, pažindinomės. Pamenu, atsinešiau „Polaroid“ fotoaparatą, nusifotografavome kartu, vėliau šią nuotrauką režisierius panaudojo filme. Buvo tikrai smagu, kad visos atėjome vedamos panašios emocijos, trykštančios noru susipažinti, sukurti natūraliai draugišką ryšį.
– Kai keliauji per šalis ir miestus, tikriausiai nelabai lengva išlaikyti draugystę? Juo labiau kad bėgant metams naujų draugų atrasti darosi vis sunkiau...
– Su tikrais draugais ryšys nenutrūksta net tada, kai esi toli. Kad ir kur gyvenau, kad ir kaip toli, visada jutau artimą ryšį su Lietuva.
Išvykau paauglystėje, su draugėmis susirašinėdavau laiškais, netgi muzikos diskus viena kitai siuntinėdavome, kad būtume panašiose orbitose. Taigi, kelio atgal į draugystę man niekada neteko ieškoti. Atrasti naujų draugų man taip pat jokia problema. Neabejoju, kad Niujorkas išmokė greitai prisipratinti naujus veidus, naujas energijas. Tik atėjo laikas, kai pajutau, kad naujų dalykų man tiesiog per daug. Tas jausmas – natūralių santykių, paprastumo ilgesys – parvedė į Lietuvą.
Paragavęs pasaulio, aiškiai supranti, kad nėra prasmės su žmonėmis pyktis, ginčytis, kad kiekvienas turime savo nuomonę ir reikia išmokti su ta nuomone jaustis gerai. Tau visai nebūtina įrodinėti, kas yra teisinga, o kas – ne. Tai suteikia atvirumo.
Su tikrais draugais ryšys nenutrūksta net tada, kai esi toli. Kad ir kur gyvenau, kad ir kaip toli, visada jutau artimą ryšį su Lietuva.
– Vadinasi, esi atsakiusi į klausimą, kodėl grįžai iš galimybių šalies į gimtinę? Juk, rodos, turėjai tai, apie ką kiti tik svajoja?
– Gana anksti atsakiau sau į šį klausimą. Manęs klausia: ko parvažiavai? Taigi – Amerika, Niujorkas! Vis dėlto, kai atsikandi plačiojo pasaulio ir plačiosios Amerikos, kai perpranti sistemas, kai matai, kad iš tiesų viskas vyksta ne taip, kaip tau pateikia žiniasklaida, toje Amerikoje randasi daug trūkumų ir dalykų, kurie tavęs nebetenkina.
Bėgant metams, pradedame ieškoti prasmės, to, kas mus ramina, ne tik džiugina. Ieškodama ramybės, nė negalėjau įsivaizduoti kitos vietos, kur ją galėčiau rasti, – tik namuose. Lietuvos suaugusio žmogaus suvokimu man neteko patirti. Kai grįžau, pasijutau suaugusi.
Nors skamba žiauriai, pandemija, karantinas turėjo ir gėrio. Daugybė žmonių pakeitė požiūrį į save ir į pasaulį. Sustoję apsižvalgėme ir supratome, kad taip, kaip gyvenome, mums netinka, kad iš tiesų norisi visiškai ko kito. Lietuvoje jaučiuosi daug ramesnė, laimingesnė, atradusi širdžiai artimų žmonių. Mūsų, lietuvių, natūra tokia kitiems nebūdinga, švelniai melancholiška. Niujorke man jos labai trūko, ten visi – bėgime, kuriame gylio nebelieka. Kai pradėdavau dalytis savo lietuvišku požiūriu į pasaulį, mėgindavau užmegzti gilesnį pokalbį, man sakydavo: „Milda, nepradėk, mes neturime nei laiko, nei noro gilintis.“ Nuostabu Lietuvoje atrasti žmonių, su kuriais gali tiesiog pakalbėti.
– Tėvai liko Kanadoje, ar jie nebandė tavęs atkalbėti nuo grįžimo į Lietuvą?
– Nespėjo (juokiasi). 2021 m. vasarą Kanadoje karantinas dar tęsėsi, viskas buvo uždaryta. Sakiau mamai, kad nebegaliu ilgiau sėdėti, geriau važiuosiu į Europą, gal į Lietuvą. Mama labai neatkalbinėjo, bet prieš man išvykstant pasakė: „Man atrodo, tu negrįši.“
– Po ilgo laiko svetimoje šalyje grįžę dažnai kalba apie tai, kad gana sunku atrasti savo vietą, dar ilgai jautiesi tarsi pakibęs tarp dviejų pasaulių...
– Yra tiesos, kad nebežinai, kur tavo namai, kas tu esi, tačiau tai – tik požiūrio ir pasaulėjautos klausimas.
Kartais save pagaunu, kad mano požiūris yra sukanadėjęs, suamerikietėjęs, į kai kuriuos dalykus žvelgiu kitaip nei Lietuvoje visą gyvenimą praleidę žmonės. Man pasisekė, kad grįžusi gana greitai įsisukau į industriją. Žinoma, kartais ištinka sunkių momentų, dalykai nejuda, bet Amerikoje išmokau nebijoti, klausti, prašyti, susisiekti, ieškoti kontaktų, darbų, pasakyti, kad esu laisva, kad trūksta veiklos. Šią savybę išlavinau, neturėjau tokios. Pamenu, kokia kukli buvau atvykusi, o tai man tikrai nepadėjo.
– Siūlyti save Lietuvoje – tarsi ne lygis, geriau jau turėti vadybininką...
– Esu ne kartą tai pajutusi. Amerikoje turėjau vadybininkų, agentų, man nereikėjo rūpintis. Lietuvoje tai dar ne visai įprasta, todėl tenka pačiai save siūlyti. Pamaniau: tegu galvoja, kad pasikėlusi, vienas taip pagalvos, o kitas pamanys: drąsi, mums tinka. Jei aš manau, kad galiu, tai ir padarysiu. Ir dar pasakysiu, kad galiu. Jei kas nors nuspręs, kad netinku, tai irgi viskas gerai – keliaujame toliau.
– Kur dabar keliauji?
– Prieš porą mėnesių baigėme filmuoti naują latvių filmą apie šeimą, vaidinau amerikietę. Noriu labai pasidžiaugti, kad grįžtu į kiną, nes kinas yra didžioji mano gyvenimo meilė. Spurdu iš džiaugsmo gaudama naujų vaidmenų. „Nuodas“ buvo pirmasis, grąžinęs mane į kino aikštelę, į gyvenimą, laukiu ir dar vienos premjeros.
Naujausi komentarai