Albanija – chaosas, kuris žavi ir traukia

Atskira pasaulio civilizacija vadinami Balkanai fotografą Gediminą Bartušką sužavėjo savo žmonėmis, autentika, nuostabiu kraštovaizdžiu. O pasiekus paskutinę stotelę, Albaniją, ištiko šokas – netvarka, turinti savo žavesio.

Vakarų tvarka jau pabodo

Dviem savaitėms mašina susiruošęs dar kartą aplankyti Balkanus, šįkart fotografas G.Bartuška turėjo tikslą – Albaniją, Erelių Žemę (alb. – Shqipëria), kurioje dar nebuvo.
"Čia dar nebuvau, todėl knietėjo pamatyti. Man apskritai labai patinka Balkanai. Vakarų civilizacija jau kiek pabodusi. Tvarka vienoda, nuvyksi į Vokietiją, Austriją ar dar kur ir žinai, ką pamatysi. Balkanuose – tautų katilas, toks chaosėlis juntamas, ir man tai labai patinka", – šypsenos neslėpė fotografas.

Kelias į priekį tikslo link vedė per Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, dalį Kroatijos, Bosniją ir Hercegoviną bei Juodkalniją. Pasisvečiavę su šeima Albanijoje, pasiekę Graikijos sieną, pasuko namų link ir dar aplankė Makedoniją, Kosovą, Bulgariją ir Rumuniją.

Kiekviena šalis turi savo žavesio ir vietų, kurias verta pamatyti. Bet, kaip sakė pašnekovas, išvykus svetur ne muziejus lankyti norisi, o pamatyti, kaip vienoj ar kitoj šaly gyvena žmonės. Nuo jų ir pradėkim.

Paslaugūs ir neįkyrūs

"Apie žmones galiu pasakyti tik gera. Kiek teko susidurti, jie – paslaugūs, šilti, neįkyrūs. Na, gal tik Bulgarija priminė Lietuvą, – šyptelėjo Gediminas. – Ją tik pravažiavome, bet, kiek teko sustoti degalinėse ar parduotuvėse, visi susiraukę. Gal labai klaidingas pirmas įspūdis, bet jis buvo būtent toks."

Fotografas įvertino Bosnijos ir Hercegovinos bei Albanijos gyventojus. Pasak jo, nors šalyse daug turgaviečių ir prekiautojų, gyventojai nė iš tolo neprimena egiptiečių ar turkų, kurie įkyriai siūlo savo parduodamas prekes.

"Jie turistus labai myli ir vertina. Teko girdėti, jog nereikia baimintis, kad Albanijoje tave gali apvogti. Palikdavau mašiną iš esmės bet kur. Nors apie šalį visokių kalbų yra, kad ten baisu ir pan. Tiesa, prieš kelerius metus teko skaityti straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad Albanijoje girdėti kalašnikovų šūviai. Na, aš jų tikrai negirdėjau ir to baisumo nemačiau", – pasakojo fotografas.
Albanijoje susikalbėti su vietiniais sunku, kaip teigė keliautojas, nes jie beveik nekalba angliškai. Tačiau paslaugumą rodo visur.

"Jei paklausi jų kelio ar kokios kitos pagalbos paprašai, jie sukviečia pusę miesto, kaimo, ieško, kas nors kiek kalba angliškai, kad galėtų padėti", – maloniais prisiminimais dalijosi Gediminas. Dar jis teigė pastebėjęs, kad ten žmonės, nors ir gyvena vargingai, atrodo kur kas labiau atsipalaidavę.

"Pas mus daug suvaržymų, pas juos viskas laisviau. Man net pasirodė, kad jie kur kas laimingesni. Gal ir dėl gero bei saulėto oro, – svarstė G.Bartuška ir pridūrė: – Tiesa, jie ir labai emocingi."

Eismą reikia perprasti

Pirmoji adaptacija, kirtus Albanijos sieną, kaip sakė Gediminas, įvyko viename jos miestų – šalies šiaurėje esančiame Škoderyje.

"Įvažiavau į šį miestą ir mane ištiko šokas. Eismas – visiška sumaištis, visko daug, čia ir mieste gali pamatyti asiliuku jojantį vietinį. Kai prie viso to pripranti, supranti, kad jie gal ir visai padoriai važinėja, aišku, kelio ženklų ne per daugiausia. Tik reikia būti labai atidžiam, nes jei albanas mato laisvos vietos, jis tave būtinai lenks ir lįs į tą tarpą. Žiedu važiuoti reikia perprasti jų sistemą. Greitkeliuose jie lekia kaip akis išdegę. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip patrakėliai, justi, kad jie patys labai saugosi", – eismo situaciją ir vairuotojus apibūdino fotografas.

Pasak jo, žmonėms, mėgstantiems tvarką, norintiems ramybės, poilsio į Albaniją geriau nevažiuoti, nes ten mums suprantamos ramybės rasti sunku tiek mieste, tiek kaime. Kaime gyvuliai laksto kur tik nori, ant kelio taip pat. O miestai primena besitęsiantį turgų – eini gatvėmis ir jose vis kas nors ką nors parduoda: vaisius, daržoves, saulėgrąžas, suvenyrus, skėčius, net žiebtuvėlių dalis.
"Ir tokių nemažai. Pavyzdžiui, sėdi pensininkai, žaidžia šaškėmis ir ką nors parduoda", – Albanijos vaizdą piešė G.Bartuška ir pridūrė, kad jam ta suirutė, kitoks gyvenimas nei pas mus, padarė savotišką įspūdį.

"Važiuoji pro degalinę, o ten padangas degina. Pas mus net rūkyti negalima. Ten tokia laisvė juntama. Atotrūkis nuo turtingųjų labai didelis. Tikriausiai geriausiai tai parodo mašinos. Albanijoje važinėja patys geriausi bei naujausi mersedesai ir tiesiog mersedesai", – akcentavo pašnekovas.

Keri kalnuotas kraštovaizdis

Keliaudamas per Balkanus fotografas teigė pripratęs, kad besimėtančios šiukšlės čia visiems yra normalus dalykas. Albanijoje, pasak jo, išvis niekas jų nemeta į šiukšlių dėžę. Viskas metama ant žemės, o vakare išvaloma, sutvarkoma. Tiek rūšiavimo konteinerių kaip pas mus ten nėra. Keliautojas stebėjosi, kad šiukšles renkantys benamiai jas tarsi iškart rūšiuoja, nes vieni ima tik popierių, kiti – plastiką, stiklą ir pan. ir taip atlieka gerą darbą.

Nereikia nė sakyti, kad kraštovaizdis važiuojant per Balkanus maloniai stebina ir džiugina akį. Pats pusiasalio pavadinimas reiškia kalną. Julijos Alpes, Karpatus keičia Dinarų kalnynas, Balkanų kalnai, Rodopai, Šar Planina.

"Kuo arčiau Adrijos, tuo nuostabesni vaizdai. Ir kalnai, ir upės, ir ežerai. Grįžti į Lietuvą ir ištinka toks kraštovaizdžio šokas – taip lygu, kad net 30 km autostradoj į priekį matai, o ten ir 200 m į priekį dažnai nematyti", – įspūdžiais dalijosi Gediminas.

Maistas pigus ir skanus

Albanijoje žemė derlinga, čia auga vynuogės, riešutai, daržovės. Pašnekovo teigimu, maistas labai pigus. O viešintiems prie jūros, nors pats ir nevalgo, patarė paragauti jūrų gėrybių.
"Viešėdami Albanijoje stengdavomės valgyti atokesnėse, toliau nuo miesto centro esančiose vietose, kuriose valgo vietiniai. Ten ir pigiau, ir maistas autentiškesnis. Tiesa, pamatę turistus, jie labai nustebdavo, esą – kaip jūs čia atsidūrėt? Miesto centre daug picerijų, labai juntama Italijos įtaka", – pasakojo Gediminas.

Kavą gerti jis patarė turkišką ir nebijoti greitojo maisto užkandinių, nes jose gaminamas vietinis maistas. Ten kepami ir kebabai, bet, fotografo tvirtinimu, mėsa ir daržovės labai skanios.
"Jei reiktų palyginti, sakyčiau, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje ar Juodkalnijoje maistas neįspūdingas. Ten labai pasigedau daržovių. Jie ten mėsą valgo su duona ir svogūnu. Albanijoje kitaip. Bet būtina paragauti tradicinių Balkanų burėkų. Jie panašūs į mūsų lietinius su mėsa, tik daromi iš sluoksniuotos tešlos, o įdarai – patys įvairiausi: mėsa, špinatai, sūris ir kt. Juos reikia valgyti su jogurtu. Kiek teko ragauti, skaniausius valgiau Sarajeve", – patarė G.Bartuška.

Trumpi fotografo įspūdžiai apie kitas šalis

Vengrija. Patiko. Labai tvarkinga šalis. Gamta taip pat labai graži, vynas pigus ir labai gardus. Kainos nemažos, dyzelinas baisiai brangus, todėl geriau degalais pasirūpinti prieš patenkant į šią šalį.
Budapeštas labai gražus miestas, Tokajus – regionas ir miestelis, kuriame gaminamas vengriškas vynas "Tokaj". Ten vyksta ir ekskursijos, galima keliauti ir degustuoti. Pėče sunkiai sekėsi ieškoti nakvynės: arba viešbučio nebėra, nors nuoroda kabo, arba uždarytas ir dirbs tik kitais metais. Galiausiai teko miegoti mašinoje.

Bosnija ir Hercegovina. Sarajevas – nuostabus ir labai jaukus miestas, į kurį norisi sugrįžti. Senamiestis su turgeliais, kavinukėmis ir mečetėmis aplinkui, upė. Kultūrų ir religijų maišalynė suteikia miestui savo veidą. Mostaras – istorinė Hercegovinos sostinė. Nuostabus miestas ant Neretvos upės krantų su įsimintinu senamiesčiu ir Osmanų imperijos palikimu bei miesto simboliu – tiltu su akmenine arka, nuo kurio ir kilo miesto pavadinimas (serb. "most" – "tiltas").

Kosovas. Vaizdas savotiškas. Toliau nuo miesto žmonės gyvena varganai, matyti karo padariniai – sugriauti, apleisti namai. Sostinėje Prištinoje esanti Motinos Teresės alėja primena Gedimino prospektą. Įspūdingas Prištinos etnografijos muziejus. Labai įdomu buvo pamatyti, kaip senovėje gyveno albanai, ten – jų kultūros, gyvenimo būdo atspindžiai, daiktai, ginklai, kostiumai. Prizreno senamiestyje daug bažnyčių ir mečečių. Apskritai Kosove reikėtų praleisti daugiau laiko, yra kitų miestų, kuriuos būtų įdomu aplankyti.

Beje, čia žalioji korta (draudimas, galiojantis užsienyje) automobiliui negalioja. Taigi teko įsigyti draudimą, kuris kainavo 30 eurų. Įdomūs kelio ženklai: ant vienų tankas, kitų – žvėrys, paukščiai. Taip, matyt, NATO taikdariai žymėjo savo kelius.

Rumunija. Graži Transilvanijos gamta, nuostabūs Karpatų kalnai, čigonų kaimai – tikra egzotika, vyrai didelėm skrybėlėm, moterys spalvingais sijonais. Verta užsukti į Brano miestelį, kur yra turistų objektu tapusi Brano, arba Drakulos, pilis. Galite užsukti ir į Sigišoarą – miestelį, kuriame gimė Drakula. Taip pat verta aplankyti sostinę Bukareštą, viduramžišką Sibiu miestą, Brašovą, unikalius Bukovinos regiono vienuolynus.

Makedonija. Sostinė Skopjė vis dar atstatoma po žemės drebėjimo. Didžiausią įspūdį ir nuostabą kėlė visur statomi didžiuliai paminklai ir dvarai. Visiškai siurrealistinis miestas. Šalis mažytė, o statybos grandiozinės. Valdžia net mokesčius kelia, kad surinktų pinigų statyboms. Nors patys architektai visa tai vadina kiču. Bet verta pamatyti.

Apie kelius Balkanuose

Balkanuose keliai mokami beveik visur. G.Bartuškos teigimu, Slovakijoje neapsimoka pirkti leidimo, nes ir nemokami keliai gana geri. Vengrijoje automagistralė kainuoja 10–15 eurų savaitei. Bosnijoje ir Hercegovinoje fotografas patarė nevažiuoti mokamais keliais, nes "vaizdai šioje šalyje nepakartojami, nuostabu važiuoti kalnų keliais". Kroatijoje, pasak jo, neverta rinktis autostrados, nes labai gražus kelias eina palei jūrą: iš vienos pusės jūra, iš kitos – kalnai.

Albanijoje už kelius jam mokėti neteko. Pasitikėti navigacine sistema, anot Gedimino, neverta, nes ji labai netiksli, o kelių būklė labai prasta. Vyksta kelio darbai, bet nėra jokių nuorodų. Kaip jis sakė, lengvai gali ir mašiną kokioje nors duobėje pamesti ar išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą.

Kainoraštis

Nakvynė. Kainos labai skiriasi. Sarajeve dvivietis kambarys pensione, esančiame beveik miesto centre, kainuoja 40 eurų nakčiai. Paieškojęs gali rasti pigiau, bet kai atvyksti vakare, džiaugiesi, kad randi išvis kur apsistoti.

Albanijoje trijų žvaigždučių viešbutyje dvivietis kambarys – 25 eurai už naktį.

Kosovo sostinėje Prištinoje dvivietis kambarys viešbutyje – 60 eurų. Centre pavyko rasti ir už 45 eurus.

Degalai (dyzelino kaina už litrą)

Rumunija – apie 4 litus

Vengrija – apie 5 litus

Bulgarija – apie 4,7 lito

Albanija – apie 4,5 lito

Bosnija ir Hercegovina – apie 4,15 lito

Kroatija – apie 4,5 lito

Makedonija – apie 3,9 lito

Juodkalnija – 4,3 lito

Kelionės išlaidos (du suaugusieji ir vaikas)

Degalai – apie 1500 litų

Visa kita – apie 2500 litų

Patarimai viešint Albanijoje

Būtina aplankyti Albanijos sostinę Tiraną. Taip pat gražų prie jūros įsikūrusį miestą Sarandę. Šalia jos yra antikinis Butrinčio miestas. Albanijoje būtina aplankyti Mėlynąją Akį.
Pasirūpinti grynaisiais pinigais, nes kortele niekur nepavyko atsiskaityti, net degalinėse.

Viešint Sarandėje pravartu "pasigauti" graikų mobilųjį tinklą, nes kainos labai skiriasi. Albanijoje minutė kainuoja apie 7 litus.