Apgaubė magiškas lėlių alsavimas

Lėlių teatro lėlės traukia dėmesį net tada, kai jas apleidžia aktorių rankos. Jos išlieka, ir kai yra išardomos. Toli peržengusios joms skirto vaidmens gyvavimą, lėlės plevena ne tik savo kūrėjo, bet ir jas regėjusiųjų prisiminimuose.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje antradienį duris atvėrė lėlių teatro dailininkės, režisierės ir dramaturgės Jūratės Januškevičiūtės kūrybos paroda „Buvimas“, skirta paminėti veiklos trisdešimtmečiui.

Anot J. Januškevičiūtės, tai yra padėka lėlėms, kurios maitino, rengė ir niekada neišdavė. Tai – penktoji, bet kartu pirmoji pa-roda, kurią atidarė pati autorė.

Parodoje nėra nė vienos konkrečios lėlės. Bet kiekvienas kūrinys, ar tai būtų iš seno kryžiaus medžio baltą veidą tiesiantis angelas, ar rytietišką harmonijos simbolį menanti akrilu tapyta kompozicija, yra gaubiamas mistikos kupino lėlių pasaulio alsavimo.

„Buvimas“ aprėpia platų technologijų spektrą. Tai ir fotografikos darbai, fotografijų ciklas „Lėlių portretai“, dekoratyvūs tapybos darbai. Parodos autorė šiek tiek gailisi, kad anksčiau nepradėjo įamžinti savo kuriamų lėlių. Jų portretai pradėti kaupti tik pastaraisiais metais.

Gausiai į parodos atidarymą susirinkusiųjų dėmesį itin traukė kukliausi ir įspūdingiausi eksponatai – mediniai angelai. Iš seno kryžiaus medžio, spinduliuojančio, atrodo, ranka paliečiamą gerumą, baltus vaikiško, o gal seniokiško susikaupimo kupinus veidus ir delnus kelia lėlės. Kiekvienas angelas su savo esmės kraštelį atskleidžiančiu įvardijimu - „Susimąstęs“, „Žiūrintis į žvaigždes“, „Kažką žinantis“, „Susirūpinęs“, „Sugrįžęs“... Per akimirksnį stabtelėjusią sąmonę stebint juos, kaip akrobato lyną, įtemptą virš dienos judesio, persirita R. M. Rilkės šūksnis: „Kas, jei surikčiau, išgirstų mane iš angelų būrio? Jei kuris ir priglaustų ūmai mane prie krūtinės, subyrėčiau nuo jo didingesnio buvimo.“