VILTYS IR REALYBĖ

Ar aktorystė išties yra svajonių profesija?

Dar prieš gerą šimtmetį toje pačioje civilizuotoje ir pažangioje Europoje buvo uždrausta aktorius laidoti civilių kapinėse. Paprastai jie buvo „iškilmingai“ užkasami prie kapinių tvoros. Tačiau laikai keitėsi ir viena nedėkingiausių profesijų virto kone pačia prestižiškiausia ir pelningiausia veikla.

Šlovė, prabangios vilos, kilometrinės eilės prie kino teatrų kasų – štai kokia dabartinė kai kurių aktorių realybė. Bet tai Holivudas, „svajonių fabrikas“... Lietuviai aktoriai apie tai tik svajoja, jų kasdienybė visai kitokia. Apie šio amato iliuzijas ir aktualijas sutiko pakalbėti trys su šia profesija susijusios moterys – aktore besiruošianti tapti abiturientė Dovilė Rudinskaitė, Klaipėdos dramos teatro jaunosios kartos atstovė Jolanta Puodėnaitė bei to paties teatro senbuvė Nelė Savičenko. Jos panašios, nors ir priklauso skirtingoms aktorių kartoms, tačiau tarp jų yra didžiulis skirtumas - viena spėja, kita žino, trečia yra įsitikinusi.

Lemta ne visiems

Dar visai neseniai universiteto vestibiuliuose aidėjo stojimo rezultatų sulaukusių abiturientų džiaugsmo klyksmai ir nusivylimo dejonės. Tai buvo ypač rimtas išbandymas ekspresyviems jaunuoliams ir merginoms, kurie bandė „šturmuoti” uostamiesčio universiteto Menų fakulteto Režisūros katedrą. Stojamieji egzaminai į aktorinio meistriškumo studijas kaip ir visuomet buvo ne iš lengvųjų. Tačiau šį iššūkį nusprendė priimti nemažai jaunų žmonių. Kai kurie iš išrinktųjų taip ir nebaigs studijų, kai kurie vėliau iškeis aktorystę į „žemiškesnę” profesiją ir tik vienas kitas galbūt bus įvertintas ir pripažintas, po daugelio metų laikydamas rankose stebuklingąjį „Kristoforą”. Nors šiuolaikinis pasaulis ir diktuoja savas kapitalistines taisykles, o būti ekonomistu ar stomatologu yra, be abejonės, pelningiau negu „žaisti” su menais, konkretūs pavyzdžiai iš įžymių aktorių gyvenimų verčia manyti, kad yra priešingai. Ne veltui vaikystėje kas trečias, jei ne kas antras, svajoja „būti kaip Briusas Vilisas (Bruce Willis) ar Kim Besindžer (Kim Besinger).” Tačiau ši industrija yra klastinga ir apgaulinga – tik vienetai iš milijonų pasiekia viršūnę. Į klausimą, kodėl žmonės vis taip pat gausiai būriuojasi prie Režisūros katedros durų, galėtų tiksliai atsakyti tik psichologai su Zigmundu Froidu priešaky. Gal tai vaikystės svajonė? (Kas gi nesvajojo atkreipti dėmesį į savo talentingąją personą?) Gal išties pelningas verslas? (Bet juk eiliniai buhalteriai uždirba daugiau!). Gal garbės troškimas? (Ach, gėlės, meilės prisipažinimai, žurnalų viršeliai...) Tokio pasirinkimo motyvų yra maždaug tiek pat, kiek ir žmonių, pasiryžusių save išbandyti šiame amate. Nors Lietuvoje svajonės pildosi daug rečiau nei „svajonių fabrike” ir niekas net nesvarsto nei apie vilas, nei apie perlų vėrinius. Bandysime išsiaiškinti, kaip gyvena teatralai ir kodėl žmonės vis tiek renkasi „išsvajotąją” profesiją.

Stojo ne dėl pinigų

Klaipėdos universiteto docentas Povilas Gaidys aktorių klasę renka jau trečiąjį kartą. Uostamiesčio abiturientė Dovilė Rudinskaitė nutarė šios galimybės nepraleisti ir jai pavyko. Daug metų vaidinusi mokyklos teatre bei vesdavusi įvairius renginius, D.Rudinskaitė suprato, kad geriausiai save gali išreikšti scenoje, o ne prie matematikos vadovėlio. Visuomet norėjusi atskleisti save ir sau įrodyti, kad vaidinti sugeba, Dovilė turės progą tai padaryti artėjančiais akademiniais metais. „Jei nesugebėsiu sau bei aplinkiniams įrodyti, kad esu šio to verta, visada turiu atsarginį variantą – istorija kurią be galo mėgau mokykloje. Tačiau viliuosi, kad šiuo variantu pasinaudoti neteks,” - sako D.Rudinskaitė. Būsimoji aktorė ilgai mąstė, paklausta, ar įmanoma prasimaitinti iš aktorystės. Matyt, po sėkmingos atrankos euforijos apie tai pagalvojo pirmąkart. „Hm, į aktorinį stojau ne dėl pinigų, bet kad kada nors gyvenime galėčiau suvaidinti Ibseno Norą iš „Lėlių namų”, - tęsia D.Rudinskaitė. Prisiminus, kad Norai pinigų amžinai trūko, reikėtų Dovilei palinkėti, kad per daug į vaidinamą personažą neįsijaustų. „Šiais laikais aktoriai turi daugiau perspektyvų nei anais laikais. Filmuojasi reklaminiuose klipuose, veda renginius ir panašiai. Bet apie pinigus niekad negalvoji, kai stoji. Tau vadovauja jaunatviškas maksimalizmas ir ambicijos. Nors ir tikiu savimi, bet gyvenimas parodys,” - atsiskleidžia D.Rudinskaitė. Deja, Dovile, ir apie pinigus teks pagalvoti, juk įkvėpimu sotus nebūsi!

Gyvena iš „chaltūrkės”

1996-ais metais jau minėto P.Gaidžio kursą baigusi Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė į šio amato finansinę pusę žiūri skeptiškiau. Suvaidinusi ne viename uostamiesčio Dramos teatro spektaklyje, o dabar intensyviai besiruošianti pasirodymui B.Šarkos projekte „Karalius Lyras”, J.Puodėnaitė prisimena, kad aktorystę pasirinko ne be priežasties. „Mokykloje buvau aktyvistė. Visi aplinkiniai sakė, kad labiausiai aktorystei esu tinkama. Tad nutariau tik pabandyti, o kai įstojau ir pradėjau mokytis – visai patiko,” - su šypsena prisimena aktorė. Ji apie pinigus tuomet taip pat negalvojo, tačiau gyvenimas diktuoja savas taisykles. „Šiais laikais aktoriai pragyvena iš šalutinių darbų. „Chaltūrkės” būna įvairios. Kažkas filmuojasi reklamose, kažkas garsina filmus, kiti dėsto teatro meną mokyklose ar universitete. Tačiau vien iš teatro pragyventi yra absoliučiai neįmanoma,” - apie teatro aktualijas samprotauja J.Puodėnaitė. „Mums, jauniems ir neturintiems pagrindo po kojomis bei stogo virš galvos, pragyventi iš aktorystės niekaip neišeina. O jei dar turi vaikų, tiesiog privalai uždarbiauti visais įmanomais būdais. Šiuolaikinis jaunimas kitoks. Jie išaugo kartu su naujojo pasaulio vertybėmis. Savo tikslo jie siekia užsispyrę,”- sako aktorė. Ji taip pat pripažįsta, kad ir teatre vaidmenys kartais yra skirstomi, atsižvelgiant į asmenines pažintis, simpatijas, o ne į talentą. „Lėlių stereotipai vis dar egzistuoja,”- išduoda paslaptį J.Puodėnaitė. Nors jokia čia paslaptis, taip yra ne tik Lietuvoje.

Kai jaunatviškas maksimalizmas pamažu dingsta, kad gyveni ne rojuje, primena augančios sąskaitos. Tačiau J.Puodėnaitės profesinės ambicijos niekur nedingo. „Labai norėčiau suvaidinti miuzikle, kur galėčiau save įvairiapusiškai išreikšti, kad būtų daug jėgos, dramatiškumo, ryškumo. Kad žmonės išeitų, ką nors širdyje išnešdami,“ - susimąsčiusi tęsia ji. Ką gi, sėkmės Jolantai.

Žinojo, kur eina

Plačiajai auditorijai iš Gretchen vaidmens A.Žebriūno kino juostoje „Turtuolis vargšas“ bei Svetos vaidmens Odesos kino studijos filme „Rudens kvapas“ pažįstama aktorė Nelė Savičenko tvirtina, kad yra patenkinta, būdama aktorė. „Teatras yra žiauri mašina, nes vienais metais gali gauti „Kristoforą“, o kiti dešimt vaidmenų bus nesėkmingi. Karjera aktorystėje neįmanoma, kadangi sėkmei daro įtakos dešimtys nuo tavęs nepriklausančių faktorių,“ - sakė pasisekimo sulaukusi N.Savičenko. Vaikystėje ji dažnai apsilankydavo teatre, svajojo turėti tokias pat sukneles ir vėduokles, kaip ir aktorės scenoje. „Tai užkrėsdavo, norėjau būti panaši į jas. Aktorystė buvo tyra svajonė, apie pinigus tuomet, be abejo, negalvojau,“ - svajingai prisimena aktorė. N.Savičenko neslepia, kad aktorystė turi daug problemiškų aspektų. „Vien talento neužtenka. Reikia sugebėti neužsigauti, girdint kritiką. Jei priimsi tai, kaip asmeninį įžeidimą, tuomet užsidarysi ir žlugsi. Tačiau jei būsi tolerantiškas, tada judėsi pirmyn ir savo žodį dar būtinai pasakysi. Jaunystės metais tai ir į galvą nebūtų atėję, bet tolerancijos ir sugebėjimo dirbti asmenybių kolektyve išmokti galima,“ - užtikrintai taria ji. N.Savičenko suvaidino daug vaidmenų, kurių norėjo, – nuo lyriškų iki komiškų, nors jai norėtųsi visapusiško vaidmens, kad galėtų panaudoti daug spalvų. Ji gali didžiuotis savo vaidmenimis N.Gogolio „Vedybose“ (rež. V.Pranulis), Č.Dikenso „Pikviko klubo užrašuose“ (rež. S.Račkys), A.Bariko „Šilke“ (rež. A.Vizgirda), E.Olbio „Viskas sode“ (rež. A.Vizgirda), Ž.P.Sartro „Už uždarų durų“ (rež. R.Atkočiūnas) bei Ž.Jonesko absurdo pjesėje „Plikagalvė dainininkė“. Tačiau net ir būdama populiari ir mėgstama, N.Savičenko vis tiek sutinka, kad teatras finansiškai nėra pelningas, jei aktorius nesusiranda papildomų darbų. Prezentacijos, atidarymai, aukcionai, dėstymas – štai kas padeda išbalansuoti ir „pratempti“ iki kito atlyginimo. Jos manymu, naujajai aktorių kartai yra lengviau. „Negaliu pasakyti, kad jie būtų pažymėti kažkokiu išskirtinumu, bet jie nebėra lengvatikiai netiki iliuzijomis. Gyvenimas išties yra sunkus, tik kad jis nepaverstų šios kartos cinikais. Jie laisvesni, lengviau bendrauja. Mes irgi nebuvome „mėmės“, bet buvo daugiau tabu,“ - vertina naujokus N.Savičenko, vis dar svajojanti suvaidinti fatališkąją ledi Makbet.