Pasibaigus įprastų gyvenimo tikslų sąrašui: baigti mokslus, susirasti darbą, sukurti šeimą ir užauginti vaikus, ateina laikas improvizuoti. Idėjas, ką dar būtų galima nuveikti, kai jau viskas, regis, nuveikta, žinoma psichologė-psichoterapeutė patikrino praktiškai ir sudėjo į knygą. Tad joje skaitytojai ras visko: nostalgijos, vilties, asmeniškumų ir psichologijos tyrimų. Tai knyga, skatinanti nesustoti augti, mylėti ir kurti. Kviečiame paskaityti keletą ištraukų.

Tai ką veikti?!

Visada maniau, kad po 50-ies gyvenimas baigtas. Belieka laukti mirties, o kol ji ištiks, jei daugiau nėra ką veikti, gali gydytis senstantį kūną puolančias ligas. Viskas jau pasiekta. Vaikai užauginti. Darbo rinkai tavęs nebereikia. Romantiški santykiai irgi nebe tau. Net jeigu ką naujo sugalvosi išmokti, tai profesionalu vis tiek netapsi ir ant scenos nebelipsi. Lieka saviveikla ir nuolankus mėgavimasis tuo, ką pavyko susikurti iki 50-ies. Na, o jei nepavyko, tai ir nebepavyks.

Taigi, sulaukiau 50-ies ir aš. Sulaukiau ir pakibau: teoriškai gyvenimas jau baigtas, bet aš vis dar gyvenu. Laukti mirties nuobodu, iš naujo siekti tų pačių tikslų, kuriuos jau pasiekiau, – nebeįdomu, mokytis ko nors naujo – nematau prasmės. Tai ką veikti?!

Gal ir nenuostabu, kad tokio amžiaus žmogui nebesinori judėti į priekį, nes juk priekyje tik mirtis? Kita vertus, mirtis visą gyvenimą yra priekyje, tai kodėl po 50-ies reikėtų tiesiog sustoti ir jos laukti. Nesvarbu, liūdnai ir nuobodžiai ar linksmai ir įdomiai, visgi man tai atrodė stovėjimas vietoje, tarsi bet koks tolesnis žingsnis vis labiau artintų prie pabaigos.

Net jei ir nebūtų taip nejauku, net jei išdrįsčiau eiti pirmyn, turiu prisipažinti, kad kol kas neturiu žalio supratimo, ką reiškia tas „pirmyn“. Mane mokė, ko reikia siekti iki amžiaus vidurio: užaugti, tapti savarankiškai, išsimokslinti, sukurti šeimą, užauginti vaikus, realizuoti save profesijoje. O kas paskui? Kažkas neapsižiūrėjo ir pamiršo pasakyti. Ką veikti, kai viską jau padarai?

Ką gi, nusprendžiau aiškintis pati. Jeigu jau visi protingi patarėjai žmogui priėjus šią amžiaus ribą abejingai nutyla.

Mane mokė, ko reikia siekti iki amžiaus vidurio: užaugti, tapti savarankiškai, išsimokslinti, sukurti šeimą, užauginti vaikus, realizuoti save profesijoje. O kas paskui? Kažkas neapsižiūrėjo ir pamiršo pasakyti.

Nebesirūpinti savo sveikata

Toks apsisprendimas gali rėžti ausį, ypač tiems, kurie įpratę klausytis medicininės agitacijos giesmių. Oficialiąja nuomone, po 50-ies privalu ypač rūpintis savo sveikata! Tyrimai, vizitai pas gydytojus, papildai, dantų protezai, profilaktika, reabilitacija – realybė, su kuria vidurio amžiaus paauglys privalo susitaikyti ir mokytis jai paklusti. Juk savaime suprantama, kad tokio (!!!) amžiaus žmogus be intensyvios medicininės priežiūros – nė iš vietos.

„Ką? Tu dar nesityrei dėl gimdos kaklelio vėžio?! Ir nesidarai išsamaus kraujo tyrimo kas pusę metų? Kokia neatsakinga ypata...“

Taip, aš nesitiriu tiesiog šiaip, profilaktiškai, vien dėl to, kad man jau 50, ar iš neturėjimo ką veikti. Nebėgioju su siuntimais ir kliuksinčiais kūno skysčių butelaičiais po poliklinikas bandydama įsitikinti, ar neglūdi manyje kokia pasalūnė liga. Negeriu saujomis „tokio amžiaus“ moterims privalomų vitaminų ar papildų. Netgi nekrūpčioju dėl kiekvieno skausmelio, neskaičiuoju išslinkusių plaukų ir per didinamąjį stiklą netyrinėju įtartinų kūno apgamų.

Kaip tikra paauglė dabar ypač aršiai reaguoju į visokius raginimus ir nurodymus, kaip man dera rūpintis savo sveikata. Dabar jau drįstu tą daryti. Įkvėpimo ir drąsos semiuosi matydama, kaip įvairiai baigiasi žmonių gyvenimas. Iš to, ką matau, darau savas išvadas ir renkuosi tokį sveikatos saugojimo būdą, kuriuo tikiu ir pasitikiu.

Taigi, sulaukusi 50-ies, jau turiu savo nuomonę apie sveikatos reikalus! Todėl atsisakau dalyvauti bet kokiose komercinėse ir hipochondrinėse rūpinimosi sveikata programose.

Netikiu sveikatos rodiklių stebėjimo nauda. Visa ko matavimas, analizavimas ir ištyrimas man labiau primena bejėgystę nei sąmoningumą. Bejėgystę, kurią žmogus jaučia susidūręs su jam mažai pavaldžiais procesais. Pažįstama močiutė, keletą paskutinių savo gyvenimo metų nebeišeidavusi iš kambario, savo kraujospūdį matuodavo po penkiolika kartų per dieną ir reguliuodavo jį saujomis tablečių. Visiems linkusiems klausytis išsamiai atraportuodavo savo sveikatos aktualijas:

– Ryte spaudimas buvo normalus, bet va užėjo kaimynka, tai kad užkilo! Buvo 100 ant 230. Turėjau išgerti n-tąją tabletę. Nukrito greitai, bet pradėjo svaigti galva, tai vėl pasimatavau. Per daug numušiau! Išgėriau puodelį kavos, tai širdis pradėjo kvaksėti, nežinojau, ko griebtis...

Taip močiutė įsivaizdavo rūpinimąsi savo sveikata. Stebėdavausi ir svarstydavau: jeigu ji tiek pastangų ir atkaklumo įdėtų išeiti į lauką, kelis žingsnius palei namo sieną prasieiti – argi nebūtų sveikiau?

Žiūrint į tokius atkakliai savo sveikata besirūpinančius ne tik senus, bet ir jaunus žmones, ima kilti minčių ne tik apie jų nepakeliamą egzistencinę bejėgystę, bet ir apie tinginystę. Tarsi atliktas tyrimas ar suskaičiuotas cholesterolis – tai ne šiaip skaičiai, o tikrų tikriausia indulgencija toliau save nuodyti (maistu, alkoholiu, stresu).

Prisiekęs rūkalius vieną nušvitimo akimirką nusprendė pasitikrinti plaučius. Gavęs tyrimo išvadą, grįžo laimingas namo: „Mano plaučiai sveikut sveikutėliai! Rūkymas man nekenkia.“

Nežinau, kaip bus toliau, gal praėjus paaugliškam įkarščiui aš irgi nuolankiai stypsosiu senjorų eilėse prie visagalio daktaro kabineto, bet kol kas, labai atsiprašau, hipochondrijos, bejėgystės ir tinginystės skatinimo renginiuose aš nedalyvausiu. Nes vis dar turiu daug įdomesnės veiklos.

Todėl savo sveikata aš nesirūpinu, net ir po 50-ies. Nesirūpinu tuo medicininės reklamos propaguojamu būdu. Nors rūpinuosi savaip. Stengiuosi vis labiau atsižvelgti į savo fizines galimybes, gerbiu savo poilsio laiką, vertinu dienos režimo ir fizinio aktyvumo naudą sveikatai. Švarinu savo mintis ir nesimėgauju slogiomis emocinėmis būsenomis. Dėl savo sveikatos darau labai daug, tiek daug, kad bėgioti po medicinos paslaugų įstaigas tiesiog neturiu kada.

Leisti sau ilsėtis

Šiandien kaip niekad karšta. Lyg pervirtas makaronas slankioju po namus. Rankos nekyla imtis ko nors naudingesnio, todėl lėtai skaitinėju kartą jau skaitytą knygą ir snaudžiu. Snaudžiu valandą, antrą. Lėtai keliuosi, atsigeriu vandens ir vėl guluosi. Vėl skaitinėju ir vėl snaudžiu. Galiu sau leisti snausti tiek, kiek noriu, nesijaučiu nepadoriai aptingusi, nes esu viena ir man jau daug metų. Todėl galiu ilsėtis, kiek noriu, ir taip, kaip noriu.

Ar tai susiję su meile? Jeigu leidžiu sau pailsėti tada, kai daugiau niekam nebeturiu jėgų, – tai jau tikrai susiję su meile. Gal tik sau... Kol kas bent tiek.

Artėdama prie vidurio amžiaus, ilsėtis turėjau išmokti. Lengva nebuvo. Būdama jaunesnė, net jei jausdavausi pavargusi, savo nuovargį ignoruodavau. Tarsi jis būtų ne mano. Kad nuovargis vis dėlto mano, susivokiau tik tada, kai jo susikaupė pernelyg daug. Po darbo vėžlio žingsniu nuslinkusi iki mašinos sudribdavau prie vairo ir dar kurį laiką sėdėdavau, klapsėdama akimis ir bandydama sulaikyti besikaupiančias savigailos ašaras, kad netrukdytų vairuoti, o kitą rytą atsikėlusi ir vėl kartodavau tą patį.

Būtent nuovargis, kai galų gale išmokau į save įsiklausyti ir jį pripažinti, buvo pirmasis meilės sau mokytojas. Pripažinimas, kad aš jau pavargau, išmokė nebereikalauti iš savęs nieko bendro su meile sau ir atjauta neturinčių dalykų. Pavyzdžiui, padirbėti po darbo papildomai ir dar šiek tiek savaitgaliais, ir, savaime suprantama, be atostogų; išklausyti visus, kas nori būti išklausytas; aplankyti visus, kas pageidauja būti aplankytas; parvilkti keliolikos kilogramų krepšius iš turgaus, kad paruoščiau sekmadienio pietus dvylikai žmonių. „Finita la commedia“, kaip pasakytų italai, – tavo visagalybės komedija baigėsi, mokykis ilsėtis.

Mano brangusis ir išmintingasis mokytojas nuovargis apsaugojo ne tik nuo išsekimo, bet ir nuo siekio būti pranašesnei už kitus (kiti negali, bet aš galiu!). Įsiklausius, ką sako nuovargis, nebeliko ir poreikio rungtis su pačia savimi, paaiškėjo, kad aš negaliu daugiau, nei galiu.

Nebūti beždžione

Sulaukus garbingo amžiaus, ėmė ir pasitvirtino, kad esu kilusi iš beždžionės. Pastebėjau, kad nežinodama, kuo užsiimti, imu beždžioniauti. Žvalgausi į pažįstamas moteris, nusižiūrinėju, ką jos veikia, užuot mąsčiusi savu protu ir dariusi savitus pasirinkimus. Pavyzdžiui, mano močiutė sendama vis karščiau meldėsi ir vis daugiau laiko skyrė anūkų priežiūrai. Mama elgėsi kitaip – iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti darbo rinkoje. Dirbo ir dirbo, sulaukė pensijos ir toliau dirbo. Tarp darbų plušėdavo namų ūkyje: gražino ir švarino, skalbė ir virė. O aš tai kaip ta beždžionė: kad nereikėtų rizikuoti ir išbandyti kažko netinkamo mano amžiui, pasiblaškau, pasiblaškau ir apsisukusi grįžtu prie jau patikrintų elgesio modelių. Močiutė taip darė, mama taip darė, vadinasi, taip ir reikia daryti.

Įsirašiau į darbo kalendorių sekmadienio mišių lankymą. Ne dėl to, kad širdis veržėsi, o dėl to, kad amžinatilsį močiutė tam pritartų. Sekdama mamos pavyzdžiu, atkakliai plušu visuomenės labui, kad tik neprarasčiau savo vietos paslaugų rinkoje ir nesijausčiau niekam nereikalinga. Ar būtent to noriu? Tikrai ne! Noriu likusius gyvenimo metus nugyventi kitaip, ne pagal giminės moterų patikrintą šabloną. Tačiau vis užplūstantis nežinomybės ir nesaugumo nerimas ima ir bloškia atgal, lyg sakytų: daryk kaip visi, gyvenk teisingai ir tau bus ramu. Dirbk, kol gali, augink pomidorus ir vaikščiok į bažnyčią, o visus eksperimentus palik jaunimui, tavo laikas jau praėjo.

Turbūt ne man vienai tenka girdėti tokių veržimąsi gyventi tramdančių frazių:

„Ne tavo amžiui.“

„Nėra ko čia spardytis, laiko atgal nepasuksi.“

„Tavo traukinys jau nuvažiavo.“

Sutikite, tikrai „įkvepiantys“ žodžiai, kuriais atjautos kupinos moterys viena kitą bando „nuleisti ant žemės“. Kartais tokios mintys, kitų išsakytos ar pačiai sau kartojamos, ne tik kad ant žemės nuleidžia, bet ir giliai į ją užkasa.

Reikia pripažinti, kad ištikus vidurio amžiaus panikai ne tik į „senolės“ gyvenimo stilių norisi pasinerti. Lygiai taip pat vilioja ir dukros gyvenimas. Nejučia tokius pačius džinsus nusiperku ir į glaustinukes nuogais pečiais imu žvalgytis. Gerai, kad nepavyko įsisprausti!

Pati sau tuomet primenu tą nuvalkioto anekdoto beždžionę, kuri blaškosi tarp dviejų pasirinkimų ir niekaip negali apsispręsti, į kurią pusę sukti – ar ten, kur gražūs renkasi, ar ten, kur protingi. Tik aš blaškausi tarp dviejų kitokių pasirinkimų, niekaip neapsispręsdama, ar man ten, kur dar jauni, ar jau ten, kur seni?

Būdama brandaus amžiaus ir kol kas dar sveiko proto, labai noriu sau pažadėti, kad nebūsiu beždžionė nei elgesiu, nei mintimis, nei nuostatomis. Kad ir kaip būtų sunku, kaip man dera elgtis, bandysiu spręsti pati, nuo nieko nenusižiūrėdama. Gal kai kurie mano sumanymai ir atrodys „ne mano amžiui“, bet jie bus mano, todėl man svarbūs ir prasmingi. Pavyzdžiui, kad ir šokių vakarėlis miesto skvere.

Stovėti po lietumi ir nebijoti sušlapti

Prognozavo šiandien lietų. Labai nesinorėjo neštis skėčio vien todėl, kad grįžtant galbūt lis. Pastebėjau, kad su amžiumi dingsta noras apsidrausti. Anksčiau to labai reikėjo, nes privalėjau rūpintis vaikų saugumu ir gerove. Tuomet apgalvodavau kiekvieną žingsnį, paimdavau daiktų visiems gyvenimo atvejams: jei lis, jei nelis, jei kąs uodai, jei išalksime, jei susiteps kas ar susižeis. Iki pat dabar likęs įprotis nešiotis rankinėje vieną kitą pleistriuką ar atsarginį nosinių pakelį. Jeigu ką... Prieš savaitę viską iškrausčiau ir dabar rizikuoju iškeliauti iš namų neapsirūpinusi. Dabar jau nebesvarbu? Kai tau per 50, gyvenimo saugumu rūpintis nebėra prasmės. Nuo pabaigos neapsidrausi.

Todėl šiandien skėtį palikau namie. Koks gi skirtumas – grįšiu namo sausa ar šlapia? Nebeturiu tikslo demonstruoti savo prekinės išvaizdos, nes nebedalyvauju prekiniuose mainuose. Todėl ėjau sau lėtai, koja už kojos, veidu tekant lietaus čiurkšlėms. Džiaugiausi savo nerūpestingumu. Nebereikia skubėti slėptis po stogu, nebekyla panika dėl sugadintos šukuosenos ar permirkusių batų. Aš einu. Lietus lyja. Mes abu turime savo gyvenimą.

Nebesivarginti dėl reputacijos

Galiu nebesivarginti dėl savo reputacijos ir nebedrebėti dėl profesinio įvaizdžio. Vis tiek darbo rinkoje lygiavertiškai jau nebežaidžiu. Anglų kalbos taip ir neišmokau, kad galėčiau važinėti į tarptautines konferencijas ir kelti profesinę kompetenciją lygiai su jaunesniais, kaip tik dabar tuo besirūpinančiais. Turbūt jau ir nebesimokysiu. Dabar mokausi italų! Turiu dar vieną kitą sumanymą gyvenimo pabaigai. Naujausių technologijų taikymu profesinėje veikloje taip pat nesidomiu. Apskritai nebedarau nieko, ką anksčiau darydavau dėl to, kad taip reikia „dėl darbo“, todėl galiu sau leisti kartu su anūku braidyti po fontaną ar po darbo važiuoti linksminti žmonių šokiais.