– Taip gražiai dainuoji. Viskas tavo – ir žodžiai, ir muzika? Ar pasirenki kieno nors žodžius papildomai, ar pats rašai?
– Turbūt yra trijų rūšių dainos, kurias dainuoju. Pirmoji – liaudies dainos. Man labai patinka populiarinti tai, ką patyriau per 10 metų „Ratilio“ veikloje, rinkdamas tautosaką. Pamačiau, kad jas galima perguldyti ir ant gitaros. Gitara skamba panašiai kaip kanklės, bet kartu yra artima jaunimui. Nuvažiuoji į mokyklą, jie pamato gitarą, tada folkloras pasidaro artimesnis, suprantamesnis. Liaudies dainos man turbūt mėgstamiausios. Tai dovana, kurią gavome iš Lietuvos ir kuria norisi pasidalyti, pasidžiaugti tuo fenomenu. Antra rūšis – autorinės dainos. Jų esu sukūręs šiek tiek, bet ne per daug. Trečioji – Romo Lileikio dainos. Man atrodo, jos jau tampa tautosaka, yra be galo prasmingos, gražios dainos. Paprastais žodžiais jose pasakomos esminės būties ir žmogaus buvimo žemėje formulės, kurios suteikia lengvumo gyventi, kai jas priimi ir supranti.
– Iš tikrųjų esu klausinėjęs įžymių įvairių stilių muzikantų: kas jums svarbiau – muzika ar žodžiai? Dažniausiai jie sako, kad muzika labai svarbi. O tau kas svarbu?
– Manau, kad daina nėra vien muzika ir nėra vien žodžiai. Tai susitikimas per vidurį. Geriausia, kai abu pradmenys susitinka ir nenustelbia vienas kito, kai muzika atitinka žodžius. Kartais bandai prakalbinti komplikuotą poeziją, ir tada žodžiai lieka skvarbesni, gilesni, prasmingesni, o tu jiems tik asistuoji muzika. Tai irgi būdas. Nežinau, mano grojimas paprastas. Nesu baigęs didelių mokslų, nemoku gitaros groti komplikuotai, bet man priimtinas šiek tiek kantresnis, folklorinis grojimas. Svarbiausia būsena, kurią nori skleisti, kuria nori dalintis. Grįžtant prie liaudies dainų, man atrodo, labai svarbu jose pasijusti namie. Kartais Lietuvoje jaučiamės tarsi išvaryti iš savo namų – kažkas mus puola, kažkas engia, kažkas griūva. O dainuodamas atsiduri saugioje zonoje, esi namie. Kartais Lietuvą matau kaip benamius, kurie susibėga ir dainuodami tampa namuose, tampa savimi. Tada jiems nebaisu – kaip Sąjūdžio laikais ar tankams važiuojant prie Parlamento, kai žmonės stovėjo ir dainavo. Ir ką tu jiems padarysi? Ir Ukrainos patirtis rodo, kad jei jie neturėtų liaudies dainų, jiems būtų žymiai sunkiau. Dainos leidžia pakilti laipteliu aukščiau. Čia baramės, ginčijamės, o pradedi dainuoti ir net su priešingai nusiteikusiu žmogumi gali atrasti sąlytį. Laikas dabar provokatyvus. Nuvažiuoji kur nors, ateina į koncertą ar susitikimą žmogus su akmeniu užantyje, galvoja: „aš jam pasakysiu, pakiršinsiu“. Supratau vieną paprastą dalyką – kai pamatai tokį žmogų, nereikia įsileisti pykčio, nereikia pradėti jo neapkęsti ar teisintis. Iškart siūlau: „Kokią dainą moki? Padainuokim kartu. Gal iš vaikystės ką prisimeni? Net „Du gaideliai“ tinka. O gal kokią liaudies?“ Žmogus pasimeta – atėjo kariauti, o tu siūlai sėsti ir dainuoti. Turime be galo stiprų, švelnų ginklą, kuris gali padėti neišprotėti, išlikti žmonėmis.
– Dabar reklamuojamas tavo filmas apie Zitą Kelmickaitę. Dokumentikos esi sukūręs daug apie įvairias asmenybes. Kaip renkiesi žmogų, kuris vertas filmo?
– Tai nelengvas klausimas. Dažnai asmenys tarsi patys pasibeldžia arba pajuntu, gal kiek mistifikuodamas, kad, tarkime, nelieka Stasio Lozoraičio. Staiga suvoki, kad jis nepasakė visko, neįgyvendino programos, kuriai buvo pasirengęs. Tada filmu bandai pratęsti gyvybę, kad jo mintys nenugultų kapuose, kad jos skambėtų, kad jaunoji karta galėtų prisiminti, ypač tie, kurie norės eiti į politiką ir svarstys, kuo būti. Ar būti Brazausku, ar Palucku, ar sukti kokias nors „varkes“? Pažiūri į Lozoraitį, pamatai jo akis, mintis – ir supranti, kad yra ką sekti. Kai turi ką sekti, tau sekasi. Gali sekti žulikus, gali sekti šviesius žmones. Mano filmai – apie tuos, kuriuos pats norėčiau sekti: Lozoraitį, Orvidą, Lietuvos partizanus, gražiausius Lietuvos rašytojus – Nagį, Bložę, Nijolę Miliauskaitę. Zita – ypatingas atvejis. Ji – gražiausi mano gyvenimo metai, dešimtmetis nuo 1979 iki 1989-ųjų, kai buvau „Ratilio“ ir sutikau žmoną Ramunę. Atėjau kaip miesto vaikas, mokėjau „Ant kalno mūrai“, „Šalia kelio karčema“ ir man atrodė, kad to lietuvybei užtenka. Į „Ratilio“ nuėjau ne dėl tautosakos, o dėl pramogų: „vakaruškos“, ekspedicijos, draugai, santykiai – ko jaunam žmogui reikia. Bet staiga atrandi liaudies dainą ir grįžti su dideliu liūdesiu: kodėl tik dabar tai sužinojau? Kodėl man to nebuvo duota nuo vaikystės? Jautiesi kaip iš vaikų namų atėjęs vaikas, staiga sužinojęs, kad mama gyva ir tavęs laukia. Buvo didžiulis susigėdimas, kurį iki šiol bandau kompensuoti dainuodamas. Važiuoju į mokyklas, susitikimus su vaikais, sakau: išmokime bent vieną dainą, kokią paprastą – ir jie jau turi vieną dainą. Aš nesuprantu mūsų švietimo sistemos. Vis reformuojame, kažką darome, bet pagrindinis tikslas – smalsi asmenybė. Smalsumas atsiranda, kai esi ramus, kai nekovoji su visais, ypač su savimi ir savo kompleksais. Atsipalaiduoji – ir ateina aukštesnis supratimas apie Lietuvą, žmones, santykius, meilę. Stovyklose mačiau, kad vaikai, pirmą ar antrą dieną dainuodami liaudies dainas, pasikeičia. Jie tampa „mes“, gražių žmonių sambūriu, kuriame nėra turtingesnio ar mažiau pasiturinčio, kvailesnio ar protingesnio, geresnį ar blogesnį balsą turinčio. Ir šito, man atrodo, Lietuvoje labai trūksta. Turime paprasčiausią būdą, kuriam nereikia jokių didelių psichologinių studijų. Kodėl latviai, baigdami mokyklą, prieš egzaminus turi padainuoti penkias liaudies dainas? Kodėl mes Lietuvoje negalime net tokio paprasto dalyko padaryti? Kodėl etnokultūrą iš programų išbraukėme? Kas vyksta, kai turi mamą ir pasakai: „Ai, neįdomi, sena, negraži man. Eik sau, aš turiu geriau...“?
– Ar tikėtinas liaudiškos muzikos renesansas? Pavyzdžiui, iš „Duokim garo“ šaiposi pakankamai intelektualūs žmonės, sako, kad reikia uždaryti tą laidą ir panašiai. Ką pats galvoji? Ar tokios laidos vis dar palaiko liaudišką muziką, ar jau reikia ją transformuoti, kelti į kitą lygį – gal į populiariųjų atlikėjų, kurie renka stadionus?
– Pradėsiu nuo to, kad turbūt trūksta Zitos Kelmickaitės – tokio charizmatiško, visur matomo ir veikiančio žmogaus, kuris populiarintų ir kurtų madą. Kad pasidarytų tarsi snobiškas dalykas: jeigu esi lietuvis ir nemoki liaudies dainų, per gimtadienį negali draugui sudainuoti ar žygyje užtraukti liaudies dainos, atrodai keistai. Nesutikčiau, kad tai visiškai numiręs žanras. Vis tiek „Mėnuo Juodaragis“ sutraukia žmonių, minios plūsta į koncertus, atvažiuoja į Roko Kašėtos pasirodymus. Poreikis tikrai yra. Net po Zitos filmo premjeros – sėdime ir dainuojame. Žmonėms reikia ne tik filmo, bet ir galimybės padainuoti. Kalbant apie „Duokim garo“, manau, folkloras turi būti propaguojamas keliais lygmenimis, skirtingoms auditorijoms. „Duokim garo“ yra labai tinkama laida vyresnei žmonių grupei, kurie patys buriasi į ansamblius, prisimena tokį atlikimo būdą, manierą, ir jiems smagu atpažinti tą tapatumą. Tačiau yra viena mažytė bėda – jaunas žmogus dažnai nori savo tapatybę turėti arba matyti jaunatviškai dalykus. Jeigu norime, kad folkloras taptų ir jaunų žmonių tapatybės dalimi, ne pareiga, o malonumu, reikėtų, kad populiarieji muzikantai imtųsi šios misijos ir parodytų, kaip tai gali būti gražu.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Ką galėtų padaryti?
– Pavyzdžiui, galėtų Jessica Shy lietuvių liaudies karinę dainą gražiai sudainuoti. Ar pabandyti kokią tarmę ir sudainuoti tarmiškai. Prisiminsiu vieną istoriją. Kadaise kūriau filmą apie apreiškimus. Mane domino gyvojo Dievo tradicija – žmonės, kurie patiria regėjimus, bendravimą su aukštesnėmis dvasinėmis būtybėmis, su Kristumi, su Marija. Buvo tokia močiutė Aneliukė. Ji jau iškeliavusi pas Dievą, bet buvo labai tikinti, religinga, nuo jaunystės patyrė regėjimus. Sakydavo, kad Marija ar Kristus ateidavo, pasakodavo, kaip atrodė, kokią barzdelę turėjo. Klausaisi su šypsena, bet matai, kad žmogus nemeluoja, neprisigalvoja – jo vaizduotėje tai gyva. Vėliau su filmavimo grupe išvažiavome į Lurdą, Fatimą, Medžiugorję – pasižiūrėti, kaip žmonėms apsireiškia, kaip tai veikia, kaip paveikė vėliau ten gyvenančius žmones, kaip minios plūsta į Fatimą, ypač apsireiškimų dienomis. Supranti, kad dažniausiai vaikai ar žmonės, turintys tą naivų, gražų tikėjimą, patiria tokius dalykus. Jeigu tiki, kad Dievas kalbės, Jis ateina. O jei sakai, kad tai nesąmonė, galbūt nieko ir neįvyksta. Į kelionę važiavau su dviem operatoriais. Vienas jų buvo jaunas, pradedantis operatorius Ignas Repšys. Grįžę prisifilmavome žmonių, kurie naktimis keliais eina, rožinį gieda, per balas, nepaisydami lietaus. Turi būti labai tikintis žmogus, kad tiek nepaisytum savo kūno. Sumontavau meditacinį epizodą su giesmėmis. Parodžiau Ignui ir paklausiau: „Ar tave tai sujaudintų? Ar paskatintų tikėti?“ Jis sako: „Ne.“ Paklausiau, ką darytų kitaip. Jis atsakė: „Uždėčiau gerą repą ant tų močiučių, einančių keliais.“ Iš pradžių pasijuokiau, atrodė kaip šventvagystė. Paskui supratau, kad tame yra tiesos grūdas. Turime išmokti kalbėti jaunų žmonių kalba. Tada jie mus atpažins, priims, būsime savi. Nebūtina pataikauti – kartais užtenka mažo niuanso. Buvo ir labai geras Sauliaus Spindi projektas – paimti Zalansko dainas ir jas elektroniškai apžaisti. Elektroninė muzika – jaunimui atpažįstama, artima.
– Iš daugelio tavo kūrinių dabar paskutinė „Bevardžio“ sagos dalis pateko į penketuką. Mano klausimas apie tuos patekimus į penketukus, į topus ir visa kita. Tau gyvenime pasisekė, kad sugebėjai rašyti tai, ką žmonės skaito. Tarkime, vaikams skirtos knygos iš tikrųjų yra populiarios. Bet apskritai dabar tokia mada – kiekvienas, kuris laiko rankoje pieštuką, gali rašyti, rašo ir leidžia knygas. Ir jau nebeaišku, ar knyga yra meno kūrinys. Tavo akimis žiūrint, kada žmogui reikia rašyti knygą?
– Įdomi tema – kaip keičiasi knygos gyvavimas. Anksčiau tai buvo rimtų profesinių įgūdžių, studijų, gabumų ir alinančio darbo reikalaujantis užsiėmimas. „Bevardžio“ sagą rašiau 20 metų – ne ištisai, bet tiek laiko ji brendo, kol įgavo dabartinę formą. Rimtai knygai reikia labai daug laiko ir kantrybės. Dabar galima greitai „iškepti“ knygutę, išleisti ir turėti savotišką vizitinę kortelę – štai, ir aš turiu, galiu padovanoti draugams. Manau, kad ir tai turi prasmę – gal geresnę, nei gerti ar mušti žmoną. Kiek toje knygutėje yra meno – nežinau. Man tai primena rūtų darželius. Anksčiau berniukas, atvažiavęs į kaimą, eidavo pro trobas ir žiūrėdavo į gėlynus. Pamatydavo spalvų sąskambį, gėlių rūšis, kurias gal jo mama augino savo kieme. Tas darželis sukurdavo jausmą, prisiminimą, norą susitikti su ta mergina, kuri taip augina gėles. Kūryba panaši – paukščiai pavasarį gieda, kai jiems reikia poruotis. Įsimylėję mes rašome. Tai santykio užmezgimas, meilės dialogo paieška. Mes kuriame, nes norime apie save pranešti, kad atskristų „paukštytė“ ar „paukštytis“ ir pasakytų: „Vau, labai gerai.“ Tai susikalbėjimo forma. Kai pradedi liguistai pataikauti, atsiranda patologija – būtinybė visiems įtikti. Bet kalbu apie kitą dalyką: kai santūriai paleidi žinią pasauliui, o ateina tie, kuriems tai patinka. Tas daugybės rašytojų atsiradimas man atrodo kaip rūtų darželio formulės perkėlimas. Nebeturime darželių – dabar bendraujame knygelėmis, pagal jas atpažįstame vieni kitus. Aišku, yra labai rimta skirtis tarp profesionalios ir mėgėjiškos kultūros. Jos maišosi, kartais nutinka netikėtumų – visiškas mėgėjas, turintis, tarkime, kulinarinių įgūdžių, staiga parašo gerą knygą. Yra įgimtas talentas, kuris sudaro didelę dalį sėkmingo rašytojo biografijos.
– O gal marketinginis talentas?
– Galima parduoti ir visišką šlamštą, jei gerai išreklamuosi – tai faktas. Tik ta bangelė greitai nurimsta. Nelieka universalesnio įspūdžio, nėra kalbama apie mus. Profesionali kūryba, man atrodo, paliečia mus. Čiurlionis paliečia visus – nesvarbu, ar esi kaimo ūkininkas, ar profesorius, ar mokytoja, ar verslininkas. Tave ištinka nuostaba, nes pažadinama tai, ką jau turėjai savyje. Mėgėjiška kūryba dažnai būna apie mane – noriu pasakyti, koks aš esu. Gal tai kompleksų gydymas, gal žmogus vaikystėje buvo neįvertintas ir jam būtina būti išgirstam. Ir gerai, jei tai gydo. Išleisk 10 ar 100 egzempliorių, padalyk artimiesiems. Bet kai spausdinama tūkstančiais ir knygos guli sandėliuose, vėliau utilizuojamos, atsiranda mintis apie iškirstus medžius.
– Yra informacinis triukšmas, o dabar – ir knyginis triukšmas. Visi apie viską rašo. Bibliotekų saugyklose rastume knygų, kurios dulkės ir niekada nebus atverstos. Gal tai saviterapija, bet kartu sukelia triukšmą. Tarp knygų net knygyne sunku kažką rasti – jos tarsi bakstosi viena į kitą.
– Pritariu tau. Kartais net nebeaišku, kas garsiau – kultūra ar triukšmas apie kultūrą. Žmogus sukuria filmą, bet jei pagrindiniai influenceriai apie jį neparašo feisbuke, niekas ir neis. Susikuria keista mąstysena: būtina sukelti kuo didesnį kultūros triukšmą, kad žmonės ateitų. Jei to nepadarysi, filmas ar knyga liks nematomi. Nebėra to „iš lūpų į lūpas“ veikimo: mačiau gerą filmą, pasakiau kitam, ir jis nuėjo. Dabar dirbtinis triukšmas kuriamas ir apie nevertingus produktus. Pavargsti nuo to ir pačios kultūros nebesinori. Pats jaučiu, kad nebejaučiu tokios traukos teatrui, nors anksčiau labai traukė. Pavargsti nuo įspūdžių. Jeigu turi sekmadienį – ar lėksi į teatrą, ar pasiimsi anūką ir eisite Anykščių miškais, kursite bendrą pasaką? Kas tavo vertybių pasaulyje svarbiau? Man gyvojo gyvenimo kūryba – mažais žingsneliais, kalbantis su draugu, geriant arbatą, paskambinant seniai matytam žmogui ir paklausus, kaip gyveni – yra svarbiau. Kultūrinis veiksnys negali būti kuriamas balastinės kultūros sąskaita. Mes kultūringi tiek, kiek mokame gražiai bendrauti.
– Bet marketingas yra svarbus. Picasso yra sakęs – gal nesu geriausias dailininkas, bet turiu daug draugų žurnalistų. Anksčiau buvo žurnalistai, dabar – influenceriai. Jei tam tikru metu kūrėjai nebūtų atsiradę dvaruose, nebūtų buvę reklamuoti imperatorių, gal jų koncertai nebūtų sukurti. Sėkmė ir aplinkybės irgi svarbios. Atrasti tikrą menininką grynuolį nėra paprasta.
– Laikas – geriausias vertintojas. Jei po kurio laiko visi užmiršta, vadinasi, buvo vienadienis šou, mados klyksmas. O kas perauga madą ir laiką – kaip Mekas, Čiurlionis, Orvydas – tie kūrėjai lieka. Jų nebėra, bet jų darbai vis gilėja, prie jų grįžti. Kodėl? Nes ten yra paslaptis, ne tik informacija. Meno kūrinys yra mįslė. Ir dar vienas įdomus dalykas: žmonės, kurie kuria ne madai, o iš apreiškimo arba iš savo žaidžiančio vidinio vaiko šokio – kaip Mekas, turėjęs tą jaunatvišką šoklumą iki pat gilios senatvės – kol gyvi, dažniausiai sulaukia klasikinės akademinės bendruomenės nepritarimo. Jie nesuprantami, nes yra šiek tiek toliau nuėję. Kai jų nebelieka, sakoma: „Kokį genijų turėjome! Kaip galėjome jo neįvertinti?“ Tiesiog jis buvo priekyje, nuėjęs toliau už mados ribų. Tuo metu jo kūryba buvo nepopuliari, o paskui mes iki jos užaugome. Kartą pusiau juokais paklausiau tėvo: „Ar Lietuvoje žmonės jau supranta Čiurlionį?“ Jis atsakė: „Jau geriau supranta.“ Klausiu: „O kada iki jo dar paaugsime?“ Sako: „Dar kokių 100 metų reikia.“ Čiurlionis buvo stipriai pastumtas į priekį, ir žinau, kad tie Čiurlionio metai buvo unikalus reiškinys. Jis tapo mūsų elitiniu simboliu, bet kartu atsirado net ant krepšelių, vaikai piešė Čiurlionio imitacijas. Ir tai gerai. Tas kičinės postprodukcijos atsiradimas rodo gyvą žanrą, kad jis egzistuoja kopijose, įvairiuose atvaizdavimuose. Reiškia, jis mums aktualus, mums aktualu su juo tapatintis.
– Po poros savaičių sukaks 36 metai nepriklausomybei. Kaip keičiasi mūsų supratimas apie tautos vertybes? Kiek dar turime iš savo gelmių ištraukti asmenybių, kurias pradėtume suprasti? Aš nuolat darau laidas apie įvairias datas, apie Konstituciją ir kitus svarbius dalykus. Ir matau, kad žmonėms vis dar sunku suprasti, kas vyko, o kasmet viskas tarsi pasimiršta. Kada atsisuksime į savo istoriją ir pradėsime ieškoti to, ką galime vertinti iš vidaus, ką turime? Kiek dar šimtų metų prireiks?
– Galvočiau apie sąsają tarp kultūros ir psichologijos, net psichiatrijos. Yra kultūra, skirta neramiam, isteriškam, agresyviai nusiteikusiam žmogui. Jis mėgsta tam tikrus filmus – juodus, tamsius, tokią muziką, stiprius gėrimus, o paskui, išėjęs į gatvę, nori aiškintis, kas teisus, kas ne. Tai, apie ką kalbi, ateina iš ramios būsenos. Kol žmogus nepasiekęs vidinės ramybės, jis nėra smalsus. Jam rūpi pažeminti, įrodyti, susireikšminti. Jis įsitraukęs į kovą. Toks vaikų darželis vyksta ir Lietuvos politikoje. Yra žmonių, ateinančių su didele neramybe. Jiems reikia nugalėti „tėvus“, išvadinti juos kvailiais ar kam nors išdaužyti langus, kad būtų pastebėti: „Aš čia užaugau, mane skriaudė.“ Tai normalus vaikiškas kompleksas. Kartais žiūriu, kad ir į mūsų R. Žemaitaitį, ir matau už to didelį nerimą – tai nėra žmogus, kuris atsisėstų su draugais, patylėtų, padainuotų liaudies dainą, atsiverstų M. Martinaičio eilėraštį. Vidinė neramybė neleidžia iki to ateiti. Tada reikia daužyti langus, ir tai tampa kultūros požymiu. Per 36 metus išsiugdėme stiprią langų daužytojų kultūrą – politikoje, kultūroje, feisbuke, ypač komentaruose. Tai užgožia ramų kalbėjimą. O ką tu savo laidose bandai padaryti ir, man atrodo, visos žiniasklaidos misija turėtų būti, raminti žmones, o ne kurstyti ir dar labiau aitrinti. Kartais paskaitau ir galvoju: ką jūs darote? Žmonės ir taip išvarginti – nuo karo pašonėje, nuo įtampos, o jūs dar pilate benziną į ugnį. Gal pradėkime tiesiog pasikalbėti. Ko trūksta? Trūksta autoriteto, kuris ateitų ir susodintų priešingai nusiteikusius žmones ir pasakytų: „Kol nesusitarsime, neišsiskirstysime.“ Tas žmogus turi būti neangažuotas, žinoti tiesą ir gebėti pritraukti prie bendro vardiklio, nes net tas, kuris tau atrodo neteisus, turi savo tiesą. Prisimenu, kai mano tėvas, Daivos Žeimytės pakviestas, kartu su Artūru Orlausku dalyvavo tiesioginiame eteryje. Atrodė – nesutaikomi žmonės. Tėvas ramiai klausė: „O kaip jūs darytumėte atėjęs į valdžią? Kokia jūsų programa?“ Ir staiga Artūras, kuris gal buvo nusiteikęs pulti, pamatė, kad su juo kalbama kaip su žmogumi. Jis pradėjo kalbėti žmogiškai: „Gerbiamas profesoriau, malonu, kad paklausėte.“ Žiūrėjau ir stebėjausi. Šito be galo trūksta. Laidų vedėjai, portalų savininkai – kai jie supras, kad neapykantos laikai, kurie duoda reitingus, iš tikrųjų žudo Lietuvą, ir kad tai jų atsakomybė, gal tada kažkas pasikeis. Kol kas tai neša pinigus. Prisimenu Grigorijų Kanovičių, jis man įstrigo su sena žydiška patarle: šėtonas moka grynais ir iš karto, o Dievui tu pats turi susimokėti.
(be temos)