Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos ir įkvėpėjos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinis kambarys-muziejus Kaune veikia visuomeniniais pagrindais.
47 našlystės metai
Muziejų prižiūrinti iškilių menininkų poros anūkė skulptorė Dalia Ona Palukaitienė nė nesitiki, kad galėtų būti kitaip.
Kylant Žemaičių gatve į kalną, šalia Kauko laiptų stūkso geltonas dviaukštis tarpukario laikų mūrinukas. Architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuoto, 1932 m. iškilusio namo duris atveria D.O.Palukaitienė. Garsi visuomenės veikėja, rašytoja S.Kymantaitė-Čiurlionienė (beje, ji pati visada prisistatydavo pirmiausiai vyro pavarde) namą statėsi gyventi trims moterims: sau, dukrai Danutei Čiurlionytei ir savo mamai Elžbietai Kymantienei.
„Šiame kambaryje, kol buvo netekėjusi, gyveno panelė Čiurlionytė“, – atvedusi į nedidelį kambarėlį, kuriame įsikūręs S.Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinis kambarys-muziejus, taria D.O.Palukaitienė.
Garsiosios menininkų poros dukrai ištekėjus už grafų Zubovų giminės atstovo ir tapus D.Čiurlionyte-Zuboviene, žinoma vaikų rašytoja ir vertėja įsikūrė šiame kambarėlyje ir jame gyveno iki mirties 1958 m. Kambaryje – autentiški, specialiai šiam namui projektuoti tarpukario laikų baldai, senos knygos, nuotraukos, paveikslai, asmeniniai daiktai.
Moteris atidaro dekoratyvinę dėžutę, kurioje – du vienas į kitą smarkiai nusitrynę, tarsi nušlifuoti aukso žiedai. Tai – muzikos ir dailės genijaus ir rašytojos, garsios tarpukario visuomenės veikėjos vestuvių atributai.
„Abu žeidus močiutė nešiojo užsimovusi ant to paties piršto, mėgo juos sukinėti. Taip per 47 našlystės metus jie ir nusišlifavo vienas į kitą“, – pastebėjo Čiurlionių anūkė.
Virš lovos – kokybiška tarpukariu daryta M.K.Čiurlionio paveikslo "Karalių pasaka" reprodukcija su dviem šviečiančią lietuvišką sodybą rankose laikančiais valdovais. Šią reprodukciją dailininko našlė labai mėgo, kabindavo ją ten, kur pati dažniausiai būdavo.
1940–1941 m. kambarėlyje veikė Sofijos kabinetas, čia vyko paskutinieji „Čiurlionienės šeštadieniai“ – kambarys-muziejus atkurtas pagal to laiko pavyzdį. Į iškilios visuomenininkės, kultūrininkės organizuotus kalbos šeštadienius susirinkdavo rašytojai, kalbininkai, filosofai, aktoriai.
„Yra išlikusi tėvo architekto Vladimiro Zubovo filmuota medžiaga, kurioje matyti viename tokių šeštadienių dalyvavusi Salomėja Nėris su mano mama, sėdinčios ant kanapos“, – šyptelėjo D.O.Palukaitienė.
Išlaiko iš pensijos
S.Kymantaitei-Čiurlionienei mirus, jos dukra visą likusį savo gyvenimą pašventė motinos literatūriniam palikimui išsaugoti. "Jos iniciatyva ir pastangomis šis memorialinis kambarys-muziejus buvo atidarytas sovietmečiu. Mamai mirus, paveldėjau tą kultūrinį palikimą ir tęsiu mamos pradėtą darbą", – pasakoja D.O.Palukaitienė, keliolika metų pati sauganti kambarėlį nepakitusį.
Muziejaus šeimininkė užsimena: lankytojų jame nedaug. „Kas domisi, žino – užsuka. Iš pradžių kambarys buvo gausiai lankomas: užsukdavo pavieniai asmenys, grupės, mokinių ekskursijos, svečiai iš užsienio ir mokslo darbuotojai. Pastaruoju metu vis dažniau užsuka studentai, ieškodami medžiagos diplominiam darbam“, – tvirtina moteris.
Miesto ar valstybės parama visuomeniniais pagrindais veikiančiam muziejui? Čiurlionių ir grafų Zubovų giminės palikuonė jos nesulaukia, bet ir nesiskundžia. „Gaunu Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją, ją skiriu idėjinei, visuomeninei veiklai ir muziejui išlaikyti“, – įsitikinusi kaunietė.
Remtas net sovietmečiu
S.Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys-muziejus buvo įsteigtas 1971 m., pažymint jos 85-ąjį gimtadienį. Tuomet muziejus gavo kad ir nežymią valstybinę paramą: už kambarį-muziejų nereikėjo mokėti komunalinių mokesčių. Nors ir neturėjęs juridinio Maironio lietuvių literatūros padalinio statuso, jis veikė globojamas šio muziejaus darbuotojų.
Atgavus nepriklausomybę, D.Čiurlionytė-Zubovienė sovietmečiu nacionalizuotą namą susigrąžino, ir kambarys-muziejus tapo privatus, negaunantis jokios paramos.
„Paprastai garsių menininkų vaikai, vaikaičiai elgiasi taip: menininko archyvus perduoda valstybei, o nekilnojamąjį turtą pasilieka. Bet aš norėčiau, kad šis memorialinis kambarys išliktų“, – D.O.Palukaitienė užsiminė, kad kambarį nuo likusios buto dalies būtų sudėtinga atskirti – į jį galima patekti tik per bendrą koridorių.
„Buvo galvota visame bute įrengti muziejų, eksponatų netrūktų. Jeigu valstybė susidomėtų – man su vyru, sūnumis, anūkais, proanūkiais liktų antrajame namo aukšte esantis butas“, – užsiminė moteris.
„Vilniuje kaip kultūros centras veikia M.K.Čiurlionio namai – panašūs, S.Čiurlionienės vardu pavadinti namai galėtų įsikurti ir čia, šiame bute. Tai būtų puikus, gyvas dviejų iškilių asmenybių įamžinimas, – kalbėjo Čiurlionių anūkė. – Tačiau atrodo, kad ir esamų muziejų valstybei per daug: nedidelių muziejų ji nebepajėgia išlaikyti, viską norima centralizuoti, esą kitaip – per brangu.“
Tikslas – sutvarkyti archyvą
Čiurlionių palikuonys neturi daug vilčių, kad valstybė susidomėtų memorialiniu muziejumi ir jį išpirktų. Apie jo ateitį D.O.Palukaitienė ne kartą kalbėjo su atsakingais asmenimis, tačiau tokie privatūs pokalbiai naudos neatnešė.
„Laikai dabar tokie, kad net ir tada, kai žmogus viską dovanoja, valstybė, savivaldybė nepajėgi priimti“, – kaunietė priminė profesoriaus architekto Algimanto Miškinio kolekcijos dovanojimo miestui istoriją: per 14 metų savivaldybė nesugebėjo surasti visai kolekcijai tinkamų eksponuoti patalpų, ne visa kolekcija yra aprašyta.
"Būtų gerai gauti paramą memorialinio kambario archyvui tvarkyti – ar specialistas būtų skirtas, ar kita forma", – užsiminė iškilių menininkų anūkė. Net ir negavusi paramos, 72-ejų moteris viliasi užbaigti močiutės ir mamos pradėtus darbus.
„Mano svarbiausias uždavinys ir pareiga – sutvarkyti mūsų namų archyvą. Tai – ir močiutės, ir mamos, ir tėvo V.Zubovo archyvas. Norėčiau suspėti archyvus sutvarkyti taip, kad būtų galima perduoti kitiems“, – neslepia moteris ir prisipažįsta: ji pati – skulptorė, o nėrusi į ne savo profesijos sritį, vargsta su daug laiko ir kruopštumo reikalaujančiais darbais.
„Archyvas neinventorizuotas, jame sunku orientuotis. Tam, kad archyvas būtų tinkamai sutvarkytas, reikėtų samdyti žmogų, steigti etatą. O naujas etatas – problema. Jei ištisai eičiau ir prašyčiau, gal būtų kiek kitaip. Bet dabar, krizės sąlygomis, net nesinori to daryti“, – rankas nuleidžia Čiurlionių anūkė.
Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis:
"Kalbų su S.Čiurlionienės-Kymantaitės memorialinio kambario-muziejaus steigėjais apie tai, kad M.K.Čiurlionio muziejus išpirktų tą kambarį ar butą ir jis taptų muziejaus filialu, nebuvo. Kaip ir dėl finansinės paramos šiam objektui. Jei jis keistų statusą, nemanau, kad būtinai turėtų tapti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus dalimi. Kadangi iškilaus menininko mūza ir žmona buvo rašytoja, jos muziejų tikslingiau būtų priglausti po Maironio lietuvių literatūros muziejaus sparnu. M.K.Čiurlionis mirė 1911 m., su tuo butu jis niekaip nesusijęs. Tas namas, butas, S.Čiurlionienės-Kymantaitės tarpukariu organizuoti kultūrininkų šeštadieniai – truputį kita nei M.K.Čiurlionio epocha.
Muziejaus filialą čia steigti būtų sudėtinga, nes memorialinis kambarys yra privataus buto dalis. Jeigu jie nori turėti muziejaus statusą, būti žinomi, reikėtų šnekėti su Lietuvos muziejų asociacija. Jeigu jie nori globos – mes su S.Čiurlionienės-Kymantaitės kambario-muziejaus steigėja D.O.Palukaitiene ir taip puikiai bendraujame, bendradarbiaujame."
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė:
"Mūsų muziejaus padaliniu S.Čiurlionienės-Kymantaitės kambarys-muziejus niekada nebuvo. Vis dėlto tai yra privati valda, kambarėlį įrengė šeima. Jei jis būtų steigiamas kaip valstybinio muziejaus padalinys, kambarėlis turėtų būti atskirtas nuo privačios valdos, reikėtų įrengti atskirą įėjimą, samdyti žmogų, padalinys turėtų nuolat veikti. Reikėtų inventorizuoti visus eksponatus, juos suskaitmeninti. Viskas turėtų vykti panašiai kaip su Juozo Grušo muziejumi: perduodami eksponatai, perkamas namas. Šiuo atveju tai turėtų būti butas arba buto dalis. Taigi daugelis sąlygų priklausytų nuo šeimos. Kalbos su muziejėlio šeimininkais apie tai nebuvo.
Ar valstybė būtų pajėgi įsigyti tokį turtą? Valstybė dabar tikrai nepirktų tokio turto. Valstybės tendencija dabar yra nekurti naujų memorialinių muziejų, tik kaip nors išlaikyti esamus, galbūt net ir sumažinant jų finansavimą. Ypač sudėtinga su rašytojų, kurių kūryba neįeina į mokyklinę programą, muziejais. Tuomet ir muziejaus lankymas tampa problemiškas – mokytojai į jį neveža mokinių. S.Kymantaitės-Čiurlionienės kūrybos taip pat nėra mokyklinėje programoje. Tokiu atveju reikėtų daryti ekspoziciją, kuri būtų susijusi su jos veikla, laiku, literatūriniais šeštadieniais ir jų svečiais.
Jei butas būtų nupirktas, neabejoju, kad formuotųsi su tokiu muziejumi susijusios tradicijos, vyktų renginiai. Manau, kad vieta trauktų žmones. Juk Čiurlionių šeima – labai garsi. Toks muziejus nesudėtingai integruotųsi į miesto kultūrinį gyvenimą, surastume jam tokią terpę, kurioje jis būtų gyvas. Sudėtingiausia būtų pati pradžia – įsteigti muziejų."
Naujausi komentarai