Interviu K.Bojs pasakoja, kodėl svarbus genetikos mokslas, kokia jo nauda ir kokie aplink jį tvyrantys mitai patys žalingiausi.

– Kodėl susidomėjote genetika?

– Aš kone du dešimtmečius, iki 2013-ųjų, dirbau stambiausiame švedų dienraštyje "Dagens Nyheter", vadovavau mokslo skyriui, dirbau prie mokslo naujienų. O DNR tyrimų srityje tuo metu kaip tik vyko įdomūs dalykai. Buvo atliekami įvairūs tyrimai – biologiniai, medicinos, kriminologiniai, genealoginiai. Genetikai netikėtai rasdavo atsakymų į klausimus, kurie daugybę metų keldavo archeologų ginčus. Daug metų rašiau straipsnius apie tai, kol kartą toptelėjo, kad turiu parašyti knygą "Mano šeima europiečiai". Skamba keistokai, bet knyga tarsi kalbino mane, kol galiausiai išėjau iš darbo ir parašiau ją per dvejus metus.

– O kam žmogui išvis reikia nagrinėti savo genealogiją? Įdomu sužinoti šį tą apie savo proseneles ar prosenelius, bet kas iš to, jeigu sužinosi, kas buvo tavo protėviai prieš dešimtis tūkstančių metų?

– Čia esama dviejų dalykų. Vienas – profesionalus, tai yra mokslo požiūriu įdomu sužinoti, kaip žmonės persikeldavo iš vienos vietos į kitą, ieškoti atsakymų į archeologijos klausimus. Antra vertus, yra žmonių, kurie tiesiog domisi savo protėviais. Aš savo knygoje pasistengiau sujungti abu dalykus. Pasakoju apie savo šeimą ir, imdama ją kaip pavyzdį, – viso pasaulio istoriją. Tai padeda sujungti asmeniška su tuo, kas globalu, ir dovanoja gilesnį emocinį istorijos suvokimą. Tarkim, žmonės piešdavo olose, degino pirmuosius laužus, paskui ėmė kraustytis, bastytis, paplito kalbos – ir štai aš kalbu švediškai. Kaip tai atsitiko? Ir sužinojau, kodėl kalbu būtent šia kalba, pasitelkusi DNR analizę. Pajutau istorinį ryšį – toks būtų atsakymas.

– Kalbant apie asmenišką knygos dalį – ar, sumaniusi parašyti knygą, numatėte ir galutinį šios kelionės tikslą?

– Tyrimo esmė ir buvo ta, kad jis begalinis, nuolatos iškildavo ir iškyla nauji tikslai.

– Taip, einant kelias atsiveria prieš tave. Bet turbūt buvo pagrindinė kryptis?

– Kai kurie žmonės nepažįsta savo biologinių gimdytojų, jeigu jie, pavyzdžiui, buvo įvaikinti. Aš užaugau labai mažoje šeimoje, dauguma mano giminaičių išmirė nuo įvairių ligų, jaučiausi tarsi be šaknų. Mano knyga, be kita ko, ir apie savo šaknų paiešką, ir sąsajas su bendromis šaknimis.

– Paprastai mokslo žurnalistai – iš principo smalsūs, godūs žinių, bet žinios ne visuomet teikia džiaugsmą. Ar tyrimo metu sužinojote ką nors tokio, ko nenorėjote žinoti apie savo protėvius?

– Turiu pažįstamų Norvegijoje ir Vokietijoje, kurių protėviai buvo nacistai, – to, žinoma, nesinori žinoti. Aš tokios problemos neturiu. Mano protėviai buvo valstiečiai. Baisiausias dalykas, atsitikęs šeimai: vienas iš mano protėvių – o jie buvo stambūs žemdirbiai, turėjo daug samdinių, – kaip paaiškėjo, buvo pakliuvęs į kalėjimą. O aš maniau, kad jie visi buvo darbštūs ir padorūs žmonės (juokiasi).

Neseniai sutikau merginą, kuri nieko nežinojo apie senelį iš mamos pusės, išskyrus tai, kad jis iš Ispanijos. Šeima pasidarė testą ir sužinojo, kad jis – joks ispanas, tiesiog tamsaus gymio. Tad visose šeimose esama mitų, kuriuos DNR tyrimas gali išsklaidyti.

– Mitas apie senelį iš Ispanijos gana nekaltas, nejaugi nuobodi tiesa geriau nei nekalta legenda?

– Pirmiausia aš esu žurnalistė, man svarbu sakyti tiesą. Dažniausiai žmonės džiaugiasi ją sužinoję, bet kartais tiesa nuvilia. Yra daug pavyzdžių: atlikęs DNR testą sūnus suranda tėvą, o tas jau galbūt vedęs, turi kitą šeimą. Pasitaiko ir laimingų pavyzdžių, kai vaikai rasdavo tėvus ir toliau bendraudavo. Visko pasitaiko, bet svarbiausia, kad vaikas būtų laimingas. Žinau istoriją žmogaus, kuris, atlikęs DNR testą, sužinojo, kad jo pusbrolis turi trylikametę dukterį. Sužinome tiesą ne tik apie save ir kartais ji padaro gyvenimą sudėtingesnį.

– Jūsų knyga išleista, išversta į daugybę kalbų. Ar asmeninis savos šeimos istorijos tyrimas baigtas?

– Tuo požiūriu mano šeimos istorija nėra labai įdomi, gerokai įdomiau gvildenti mūsų bendrą istoriją.

– Nepaisant fantastiško šio mokslo vystymosi pastarąjį dešimtmetį, apie genetiką tvyro daug mitų ir klaidingų nuostatų. Koks mitas jums atrodo pats žalingiausias?

– XX a. viduryje Europoje buvo dvi didžiulės valstybės – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija. Hitleris išpūtė arijų rasės reikšmę – ir padariniai, kaip žinome, buvo baisūs. Jis manė, kad kai kurios rasės aukštesnės už kitas, kai kurios žemesnės, todėl žuvo milijonai žmonių. Stalinas nekentė genetikos. Jis kalino, trėmė ir žudė puikius biologus. Dėl šios priežasties sovietai dešimtmečiais atsiliko nuo genetikos mokslo vystymosi. Genams skirti per daug reikšmės, kaip ir juos ignoruoti – neteisinga. Reikia ieškoti vidurio, nepervertinant genų reikšmės, kaip tai darė Hitleris, ar ignoruojant juos, kaip darė Stalinas.

– Dažnai nuogąstaujama dėl dar vieno dalyko: tyrimams atiduodame savo biologinę medžiagą, ji patenka trečiajai šaliai, tai yra tam tikrai kompanijai. Taip sužinome apie savo šeimą, bet kompanija gali subankrutuoti, parduoti savo duomenų bazę arba ją gali kas nors pasisavinti. Ar tai gali žmonėms atnešti žalos? Ar toks susirūpinimas iracionalus?

– Žinoma, reikia būti atsargiems ir pasitikėti tik stambiomis kompanijomis. Kai atiduodate biologinę medžiagą, turite žinoti, ko tikitės iš tyrimo, ir suvokti riziką. JAV, prieš kurį laiką ir Europoje, policija bendradarbiauja su kompanijomis, atliekančiomis genetinius tyrimus. Joms padedant randami, tarkim, giminaičiai žmonių, padariusių nusikaltimus. Vadinasi, jūsų biologinės medžiagos tyrimas padeda sugauti nusikaltėlį. Daugelis žmonių mano, kad tai gerai, ypač kai kalbama apie žudikus ir prievartautojus, bet svarbu, kad policija nepiktnaudžiautų šiomis žiniomis, nepanaudotų savo tikslams. Tad atsakymas – taip, atsarga išties svarbi.

Pristato: visame pasaulyje išgarsėjusią trečią K. Gojs knygą „Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54 000 metų“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

– Ar genai lemia ir mūsų charakterio savybes? Pavyzdžiui, gerumas – genetiškai užkoduotas?

– Tokias mūsų savybes, kaip gerumas, kontroliuoja sudėtinga genų visuma. Geram žmogui atsitinka ir blogų dalykų. Savo knygoje rašau apie psichikos sutrikimo atvejus savo šeimoje. Tie patys genai daugeliui mano šeimos narių suteikdavo kūrybinės jėgos, vaizduotės. Be jų žmonės, galimas daiktas, nebūtų tokios išsivysčiusios būtybės. Tad ir už geras savybes tenka mokėti.

– Koks geros mokslo populiarinimo knygos požymis?

– Ji turi byloti tiesą, būti aktuali ir įdomi.

Knygos vertėja: juk tai ir apie mane

"Prie šios knygos dirbau pusantrų metų, ir su kiekviena diena vis labiau ja žaviuosi, – tikina knygą iš švedų kalbos išvertusi Elena Kosaitė-Čypienė. – Knyga labai gera. Drąsiai lyginu su garsiąja "Sapiens" K.Bojs naudai: pastarosios knygos informacija kur kas patikimesnė, kiekvienas teiginys kruopščiai apsvarstytas, paremtas pačiais rimčiausiais moksliniais tyrimais ir asmeniniais pokalbiais su iškiliausiais pasaulio atitinkamos srities mokslininkais. Ir kartu tai nuostabiai lengvai skaitomas, svajingas, net beveik romantiškas pasakojimas apie pastaruosius 54 tūkst. europiečių gyvenimo metų. Sekdama pasakojimo giją drauge su autore jaučiausi istorijos dalimi, gyvai įsivaizdavau žodžiais piešiamus vaizdus. Juk tai ir apie mane: mano promotės ir protėviai taip pat keliavo per Europą nuo krašto iki krašto paskui laukinius arklius, mamutus ir šiaurinius elnius, gynėsi nuo ledynmečių šalčio, gėrėjosi saulėlydžiais, miegojo ant protėvių kapų, sėjo grūdus ir virė alų bei midų, plaukiojo laivais, stebėjo dangaus kūnus, ritino namo dydžio akmenis, lipdė puodus ir apkūnių moteriškių figūrėles, kalė ir lydė varį bei geležį, į savo draugiją įsileido šunis, garbino kates – grūdų sandėlių, gyvybinių išteklių, sarges. Šoko, grojo, piešė, sekė istorijas ir skleidė indoeuropiečių prokalbę."

Tikras genetinis detektyvas

* Pati knygos "Mano šeima europiečiai" atsiradimo istorija įdomi ir net jaudinanti. K.Bojs užaugo negausioje ir nedarnioje šeimoje. Ji nepažino nei savo senelės, nei prosenelės ir apskritai retai sutikdavo giminaičius. Netekusi motinos, ji pasiryžo atlikti DNR tyrimus. Ji atsekė savo protėvius per visą rašytinę istoriją iki proistorės. Atlikdama tyrimą susitiko su daugybe įvairių šalių mokslininkų – genetikų, istorikų, archeologų, pateikusių jai nepaprastai vertingos informacijos.

* Domėjimasis savo protėviais – svarbus daugumai pasaulio kultūrų. Pažinti juos – pažinti savo tautą, bendruomenę, save. Senovės žmonės galėdavo pasakyti mažiausiai dešimties kartų savo protėvių vardus. Biblijoje išvardytos ilgos giminystės linijos, o seniausi vardai užrašyti daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų. Nuo biblinių laikų metodai, kaip atsekti savo protėvių kilmę, gerokai patobulėjo. Kaip tik šiais laikais jie patiria didžiausią proveržį. Bet atsekti protėvių kilmę – tik pirmas žingsnis. Ne ką mažiau svarbu suprasti, kaip mūsų DNR veikia ankstesnių kartų patirtys. Mokslininkai dar tik pradėjo rimtai tirti vadinamuosius epigenetinius veiksnius. Juk paveldimos savybės ir aplinka drauge formuoja tokius esminius mūsų gyvenimo dalykus kaip identitetas, sveikata ir polinkiai.

* Šioje neeilinėje knygoje telpa viskas – tai ir kelionių aprašymai, ir šeimos istorija, ir rimta mokslinė studija. Autorė nagrinėja, kaip formavosi Europos bendruomenės ir tautos, kas lėmė jų vienokius ar kitokius polinkius, talentus ar ligas, ji atskleidžia daugybę kasdienio europiečių gyvenimo paslapčių, tarkime, kur Europoje rastos seniausios siuvimo adatos, kokie pirmieji muzikos instrumentai ir kas jais grojo, kur išvirtas pirmasis alus.

Iš knygos "Mano šeima europiečiai"

Klimatas bus toks, kaip prieš 8 tūkst. metų?

Pačiu šilčiausiu laikotarpiu klimatas dabartinėje Švedijoje buvo kokiu laipsniu šiltesnis nei dabar – maždaug toks, kokio tikimasi po kelių dešimtmečių dėl vykstančio globalinio atšilimo.

Prieš 8 200 metų įvyko atkrytis. Vėl smogė šaltis. Tai įvyko tikriausiai todėl, kad susilpnėjo Atlanto srovės, pirmiausia garsioji Golfo srovė.

Šis trumpalaikis šalčio pasispardymas tęsėsi keletą šimtų metų. Blogiausias laikotarpis truko apie ketverius metus. Pripratę prie švelnaus klimato žmonės vėl buvo nublokšti į ledynmečio šalčius. Panašiai būtų, jei dabartinės Pietų Švedijos gyventojams staiga tektų gyventi Grenlandijos klimato sąlygomis.

Nenuspėjamai keitėsi ne tik temperatūra, bet ir jūros paviršius. Tirpstant didiesiems ledynmečio ledynams, vanduo tekėjo į jūrą ir kitus vandens telkinius. Didžiojoje Skandinavijos dalyje pakilo žemės paviršius. Išnykus ledo masei išsilaisvino ir atsitiesė pamatinės uolienos, kurias iki tol slėgė kilometro storio ledo sluoksnis.

Didelėje dalyje Skandinavijos žemė vis dar kyla, bet pradžioje tas procesas vyko kur kas greičiau. Akmens amžiaus medžiotojams prieš akis vos per keletą metų iš jūros išnirdavo visiškai nauji sausumos plotai. Lygiai taip pat jų gyvenvietes ir įprastus medžioklės plotus galėdavo paskandinti vanduo.

Būtent tai ir nutiko Dogerlandui. Jį nusiaubė potvyniai.

Tūkstančius metų žmonės gyveno teritorijoje tarp Didžiosios Britanijos ir Danijos. Gali būti, kad dar ledynmečiu ten apsilankydavo nedidelės mamutų ir šiaurinių elnių medžiotojų grupelės. Kitaip nei Skandinavija, kurios didelė dalis buvo padengta storų ledynų, kai kurios Dogerlando vietos, regis, tokio likimo išvengė net šalčiausiu laikotarpiu.

Pasibaigus ledynmečiui klimatas Dogerlande, kaip ir visoje Šiaurės Europoje, sušilo. Pasikeitė augalija. Ankstesnės tundros vietoje paplito lazdynai, pamažu suaugo tankūs ąžuolynai, guobynai, uosynai ir liepynai. Nebeliko seniau medžiotų žvėrių. Teritorijoje likusiems gyventi žmonėms teko prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, pereiti prie elnių ir šernų medžioklės.

Šalčiausiu metu Dogerlando šiaurinė pakrantė tikriausiai buvo tokiame pat aukštyje virš jūros lygio, kaip Šetlando salos ir Norvegijos Bergeno miestas, bet kylant jūros lygiui Dogerlando plotas traukėsi. Mokslininkų skaičiavimais, jūra per šimtą metų pakildavo maždaug 1,25 m. Tai maždaug atitinka situaciją, kurią patirs dabartiniai mažyliai, jei teršalų emisija ir globalinis atšilimas tebesitęs šiandienos tempu.

Dogerlandas plotas mažėjo, jį vis labiau stelbė upės delta, ežerai ir pelkės. Kanojos tapo būtina transporto priemone. Kelionės sausuma vis sunkėjo. Elnių ir šernų mėsą vis dažniau papildydavo žuvys ir vandens paukščiai.

Visas regionas iš esmės pasikeitė, bet, kaip ir seniau, tai buvo be galo turtinga teritorija – pasak kai kurių mokslininkų, viena iš geriausių gyvenamųjų aplinkų visoje Europoje.

Aišku, prieš 8 200 metų įvykęs atšalimas buvo skaudus smūgis, neabejotinai nusinešęs daug gyvybių tiek Dogerlande, tiek visoje Šiaurės Vakarų Europoje. Praėjus vos trijų keturių kartų gyvenimo laikotarpiui ištiko naujas sukrėtimas: didžiulius turtingus plotus pasiglemžė vanduo.

Taip atsitiko dėl vadinamosios Sturegos nuošliaužos – didžiulės nuogriuvos Norvegijos jūros dugne tarp Islandijos ir Norvegijos, jos aukštis siekia Norvegijos miesto Trondheimo aukštį virš jūros lygio.

Nuošliauža sukėlė cunamį, galingiausią užfiksuotą Šiaurės Europoje.

Norvegijos pakrantėje, arčiausiai nuošliaužos, bangos buvo 10–12 m aukščio. Nė vienas krante buvęs žmogus neturėjo galimybės išgyventi. Gyvi liko tie, kurie buvo kalnuose, pavyzdžiui, medžiojo. Galima įsivaizduoti tų medžiotojų siaubą, kai jie grįžę rado savo stovyklavietes nusiaubtas bangų, o visus šeimynykščius – nuskendusius.

Žemose Dogerlando pakrantėse nė vienas žmogus neturėjo galimybės išsigelbėti. Cunamio bangos čia buvo vos 3–4 m aukščio, bet kraštovaizdis buvo plokštesnis nei Norvegijos pakrantė, nebuvo aukštų kalnų, į kuriuos būtų galima pabėgti.

Grynai teoriškai galima įsivaizduoti, kad vienas kitas Dogerlando gyventojas tuo metu yrėsi laiveliu toli jūroje. Gal žvejojo skumbres ar medžiojo vandens paukščius. Toli jūroje, kur gilus vanduo, cunamio bangos buvo vos juntamos, 2 cm aukščio. Laivelis lengvai susiūbavo, jūreivis nieko ypatingo nepajuto. Kol parsiyrė namo. Bangos čia buvo nuniokojusios visą pakrantę – visa gyvenvietė užlieta, visi draugai ir giminaičiai dingę.

Jūra kilo dar porą šimtmečių. Dogerlandas vis dar plyti po vandeniu. Kraštas, kuris tūkstančius metų buvo žmonių namai, tapo jūros dugnu.

Susimąsčiau, kada į Skandinaviją atvyko mano pačios promotės, kokius kelius jos rinkosi. Ar atsiyrė laiveliu nuo Dogerlando? Ar perėjo nusausėjusiu Eresundu, o gal pasuko aplink per dabartinę Suomiją? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikėjo kur kas išsamesnio mitochondrijų DNR tyrimo, nei man galėjo pasiūlyti Islandijos įmonė "Decode".

2013 m. vasarą nusipirkau amerikiečių įmonės, kurios specializacija – giminystės tyrimai, testą "Family Tree DNA" (ftDNA). Skruosto gleivinę pakrapščiusi mažyte plastikine mentele, įkišau ją į mėgintuvėlį ir išsiunčiau voke į Jungtinių Amerikos Valstijų laboratoriją. Po poros savaičių sužinosiu visos savo mitochondrijų DNR tyrimo rezultatą – tai pats nuodugniausias mitochondrijų testas pasaulyje.

Sužinau, kad priklausau pogrupiui U5b1b1.