Su meile fotografuojantis grandas prijaukina gyvenimo akimirkas

"Norėdamas fotografuoti, turi mylėti", – teigia Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus. Jo fotografijos saugomos ne tik Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ar Lietuvos dailės muziejuje – garsiausiose pasaulio meno ir kultūros institucijose, tarp jų – Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, Drezdeno meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Stokholmo moderniojo meno muziejuje, Maskvos fotografijos namuose.

Lietuvis, įvertintas pasaulio

Tą dieną, kai kalbėjomės su Antanu Sutkumi, vienu žymiausių Lietuvos fotografų, ryškiausiu "didžiosios" Lietuvos fotografų kartos atstovu, ilgamečiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovu, jo fotografijų parodos buvo eksponuojamos Varšuvos, Londono, Maskvos galerijose. Paroda Didžiojoje Britanijoje – antroji šiais metais. Artimiausiu metu bus atidaryta paroda Sankt Peterburge.

Visuose A.Sutkaus parodų pavadinimuose skamba Lietuvos vardas, o ekspozicijose – nuotraukos, darytos prieš kelis, keliolika metų ar keletą dešimtmečių. Dauguma šių nuotraukų – sovietmečiu nepublikuotos, savo valandos laukusios menininko archyve. Ištvėrusios laiko išbandymą, šiandien tos nuotraukos jaudina ir žavi, iškalbingai pasakoja dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės Lietuvos gyvenimo istoriją, kurios ženklai įsispaudę kasdieniškuose siužetuose, prijaukintose gyvenimo akimirkose, iki skausmo tikruose ir gyvuose Lietuvos žmonių veiduose.

Vidurvasarį Londone pasisekimo sulaukusi A.Sutkaus fotografijų paroda vadinosi "Lietuva, artima ir asmeniška". Tokia galėtų būti trumpa ir tiksli visos A.Sutkaus kūrybos charakteristika.

– Pastaraisiais metais jūsų kūrybos parodos dažniau rengiamos užsienyje nei Lietuvoje. Kodėl?

-– Gal tai ne prieš gera? Nuo 1990 m., kai mane išmetė iš Fotomenininkų sąjungos pirmininkų, su parodomis važinėjau po Europą ir Ameriką. Integravimosi procesas buvo ilgas. Ar blogai, kad užsienyje daug mano parodų ir kiekvienoje skamba Lietuvos vardas? Garbė man ir Lietuvai, nes į užsienio galerijas patekti yra sunku. Paprastai neimsi ir nenuvažiuosi – ten turi pakviesti.

Neseniai kaip garbės svečias buvau pakviestas į Olandijoje vykusį tarptautinį festivalį "Šiaurės šviesa", Skirtą Centrinės ir Rytų Europos integravimo į Vakarų fotografiją ir jos rinką problemoms. Jų daug.

– Kartais tenka išgirsti, kad jauniems Lietuvos fotografams pasaulyje sunku prasimušti, kad naujiems vardams sunku būti išgirstiems, nes juos užgožia "senių" praeities ir dabarties šlovė.

– Nenorėčiau sutikti. Priešingai, manyčiau, kad jaunimas per pasaulį eina plačiau ir drąsiau nei mes.

– Kokiomis sąlygomis jūs įėjote į Lietuvos fotografijos kontekstą, kokios paramos galėjote tikėtis?

– Kai mano karta ėjo į fotografiją, buvo chruščiovinio atšilimo laikotarpis ir mes juo pasinaudojome. Žinoma, viską reikėjo daryti pačiam. Turėjai daryti geras nuotraukas, turėjai stengtis, lakstyti, dalyvauti parodose, bandyti prakišti nuotraukas į spaudą. Mes taip pat bandėme kovoti su senąja karta, stengėmės pakeisti nuotraukų stilistiką: nuo paradinės, oficialios – į tikrą, gyvenimišką, nuoširdžią.

– Ar jūsų "geros nuotraukos" supratimas bėgant metams smarkiai pasikeitė, ar tai yra nekintamas dydis?

– Viskas keičiasi, išlieka tik amžinosios vertybės. Gera nuotrauka yra ta, kurią nufotografavai 1959 m., šiandien pakabini kur nors Maskvoje ar Londone, ir ji žmonėms yra įdomi.

– Kas turi būti tokioje nuotraukoje?

– To nepasakysi žodžiais – turi būti gyvenimas, jo dvasia. Aš fotografuoju gyvenimą, kiti fotografuoja daiktus. Kiekvienas pasirenka laisvai, ką ir kaip jis nori fotografuoti. Pagrindinis šių dienų bruožas – laisvė. Nei jaunas senam, nei senas jaunam negali nurodyti, kaip kurti, kas yra gerai, o kas ne. Kiekvienas gali daryti tai, ką jam diktuoja talentas ir pašaukimas.

– Ar žybtelėdavo galvoje mintis: štai tas kadras, išliksiantis ilgam?

– Vargu. Fotografavimas yra tiesiog gyvenimo būdas. Ne visas tas nuotraukas tuomet galėjai rodyti. Mūsų kartai neretai prikišdavo, kad juodiname Lietuvą, rodydami ją tikrą ir kasdienišką, gyvą, o ne paradiškai nupudruotą.

– Jūs laikomas lietuviškosios fotografijos mokyklos pradininku. Su jumis atėjo visa plejada jaunų, talentingų fotografų, dabar vadinamų "didžiąja" Lietuvos fotografų karta. Kaip atsitiko, kad tokioje nedidelėje šalyje, kaip Lietuva, užaugo tiek daug fotografijos talentų?

– Būsiu kuklus: pradininkai – jau kapuose. O mūsų buvo gera komanda.

1965 m. fotografavau Jean-Paul Sartre. Penkias dienas jį ir jo žmoną Simone de Beauvoir lydėjau po Lietuvą. Daug kalbėjomės apie literatūrą. Paskutinę dieną jis manęs paklausė, ką aš rašau – prozą ar poeziją? Ne, sakau, aš fotografas. Už galvos susiėmė žmogus – jis neprisileido jokių fotografų, tik prancūzą Henri Cartier-Bressoną. Nebebuvo kur trauktis, sako: "Atsiųsk nuotraukas." Nusiunčiau, buvo labai patenkintas – spausdindavo jas savo knygose ir ant viršelių dėdavo…

Jis tada manęs klausė: "Kiek jūsų kartoje yra talentingų fotografų?" Pradėjau skaičiuoti: Macijauskas, Rakauskas, Ruikas, Kunčius, Luckus… Sakau: "Jeigu ir mane pridėjus – šeši. "O kiek gyventojų?" "Trys milijonai". Sako: "Jums pasisekė: Prancūzijoje dešimt kartų daugiau gyventojų, o vienoje kartoje yra tik vienas talentingas."

Tikrai pasisekė. Galima sakyti, kad ir viduriniojoje, ir jaunojoje kartoje turime po penkis šešis, gal ir daugiau talentingų fotografų.

– Ar kada susimąstėte, kodėl taip yra?

– Fotografija nebuvo išimtis. Daug talentingų žmonių buvo ir yra daugelyje meno, mokslo sričių. Fotografams padėjo ir fotomenininkų organizacija, aštuoniolika metų – vienintelė tokia visoje sąjungoje. Savo žmones galėjome remti materialiai, buvome komanda, per sąjungą lengviau "išeidavome" į užsienį. Buvome jauni, ambicingi, kūrybingi. Ideologinės priespaudos sąlygomis užtikrintai veikė spyruoklės principas: kuo labiau spaudžia, tuo didesnis pasipriešinimas. Fotografija buvo tam tikra tyli rezistencija.

– Gal būta ir kitų fotografijos gyvastingumo priežasčių? Gal tiesiog fotografija "tinka lietuviui prie veido", gal tai tinkamas būdas ne tik išreikšti save, bet ir susikalbėti su kitais?

– Lietuva turėjo ne tik daug gerų fotografų, bet ir labai daug gerų žiūrovų. Buvo didelis ne tik fotografijos, bet ir kitų menų, dvasinių vertybių poreikis.

– Jūsų gyvenimo epizodas su rašytoju, filosofu J.-P.Sartre rodo, kad fotografui ne pro šalį išmanyti ir literatūrą, kitus menus. Ar daug fotografų, kuriems šiandien – dvidešimt šešeri (tiek tada buvo jums), su kuriais J.-P.Sartre turėtų apie ką kalbėtis penkias dienas?

– Jaunoji lietuvių kūrėjų karta labai intelektuali. Pažįstu daug jaunų žmonių, kurių talentas ir erudicija stebina ir džiugina. O įsigalinčioje vartotojiškoje visuomenėje daugiau skaityti, lavintis derėtų ne vien jauniesiems.

Skaityti reikia atsidėjus. Skaitymas yra prabanga... kaip ir teatras, koncertai. Galbūt stiprios sveikatos žmogui tai įmanoma aprėpti.

Deja, bėgant metams sveikatos nedaugėja. Man jau laikas palikti sąjungą. Esu asmeniškai suinteresuotas, kad Lietuvos fotografija liktų jaunų talentingų žmonių rankose.

– Kas yra jūsų kūrybos objektas?

– Žmogaus gyvenimas, jo egzistencija, amžinosios vertybės.

– Jūsų fotografijose žmonės labai skirtingi, įvairūs, tačiau geriau įsižiūrėjus, juos vienija žodžiais sunkiai nusakomas genties ženklas.

– To ir siekėme – teigti Lietuvą, pasakoti apie lietuvius, savo gentį. Šiandien tas genties ženklas yra pavojuje, Lietuva šiandien labai nusausinta emigracijos. Bet aš optimistas – gal ją išgelbės jaunoji karta?

– Ką jūs fotografuojate šiandien? Ar fotografuojate?

– Beveik nefotografuoju. Archyve darbo iki kaklo – nežinau, to gyvenimo man dar kiek... Noriu kuo greičiau su sąjunga baigti, į savo archyvą įlįsti.

– Ar pats bent nutuokiate, ko ir kiek yra tame jūsų archyve?

– Sunku nutuokti – traukiu ir traukiu. Iš to gimsta naujos parodos.

– Kažkur skaičiau, kad įvardijote per 700 000 kadrų. Ar, objektyviai žiūrint, tokio archyvo sutvarkymas yra vien jūsų asmeninis reikalas?

– Objektyviai žiūrint, tai yra paveldo reikalas. Tai yra XX a. antrosios pusės lietuvių dvasinio paveldo reikalas. Deja, valstybei tai nerūpi – viso kultūros paveldo reikalai Lietuvoje yra labai prasti.

Svarstau, kas jau labai greitai gali atsitikti su lietuvių fotografijos paveldu. Paprasčiausiai jo gali nelikti arba jis atsidurs užsieniuose. Gal net neįtariame, kokia tai yra vertybė finansine išraiška.

– Kiek laiko jums reikėtų sutvarkyti archyvą ir atlikti kitus svarbiausius darbus?

– Gyvenimo tikrai neužteks...