Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1736 m. dvarą valdė dvarininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickiai. Paliesiaus šeimininkams svarbiausia buvo ekonomika. Dvarą jie išlaikė iš žemės ūkio veiklos, malūno. Įdomios architektūros pastate (iš vienos pusės namas yra vieno aukšto, iš kitos – keturių) buvo ne tik įrengti gyvenamieji kambariai, bet ir laikomos karietos, žirgai. Reprezentacinės salės nebuvo. Apie tokias reikmes imta galvoti gerokai vėliau – po 1830 m., kai Kublickiai persikėlė į naujuosius dvaro rūmus. Ten stovėjo fortepijonas, vykdavo koncertai. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Išlikusius senuosius akmeninius rūmus nuo visiško sunykimo išgelbėjo Jusių šeima, šešiasdešimt metų gyvenusi vienoje pastato dalyje.

Pakerėjo dvaro aura ir supanti gamta

Gal Paliesiaus dvaras, esantis netoli Mielagėnų miestelio, jau būtų iš viso sunykęs, jei ne atsitiktinis J. Ptašeko apsilankymas jo apylinkėse vieną žiemos vakarą: „ Dvaras ir jo apylinkės mane tiesiog užbūrė.  Čia tvyro tokia ramybės aura, kad stresas išnyksta iškart. Aplinka – absoliučiai švari. Supratau, kad tie žmonės, kurie statė šį dvarą, suprato, kas yra harmonija. Tokių dvarų Lietuvoje labai mažai. Iki kitų, kol nuvažiuoji pro sudarkytas urbanistines teritorijas, nublanksta visas dvaro žavesys ir aura. Mane tiesiog užvaldė mintis išgelbėti šį nykstantį grožį.“

Dvarą J. Ptašekas atstatinėjo maždaug penkerius metus. Šiuo metu čia įrengtas nedidelis viešbutis, medicinos klinika, o svarbiausia – koncertų salė su unikalia akustika.

„Man buvo labai svarbu išsaugoti tą unikalų Paliesiaus emocinį lauką, kuriam, be abejo, turi įtakos ir unikali dvaro vieta bei gamta. O tai, kad dvare jau penktus metus renkasi dailininkai ir vyksta koncertai, tik patvirtina, kad neapsirikau. Jei čia menininkams gera kurti, vadinasi, aplinka tam tinkama“, – mintimis su LRT.lt dalijosi dvaro šeimininkas.

Tinkama vieta ir sąlygos menininkams atsiverti

Idėja dvare rengti plenerus kilo J. Ptašeko sūnėnui, pianistui ir tapytojui Viktorui Paukšteliui. Pirmasis jo surengtas pleneras vyko dar atstatomo dvaro statybvietėje 2013 m.

„Šiandien jau galima pasidžiaugti, kad per tą laiką dvare pavyko sukurti tokią atmosferą ir sąlygas, kurios traukia ir muzikus, ir tapytojus.  Kažkas gali vaikščioti po pievas ir ieškoti savo drobėms motyvų, kažkas – užsidaryti salėje ir tapyti, o kažkas – medituoti ir po to imtis tapybos. Čia – unikali vieta atsiverti“, – kalbėjo visuose dvare vykusiuose pleneruose ir ne viename koncerte dalyvavęs V. Paukštelis.

Plenerai dailininkams – kūrybinis iššūkis

Visi šių metų Paliesiaus dvaro plenero dalyviai – patyrę tapytojai: iš Lietuvos kilęs žinomas Izraelio dailininkas Leo Ray, vilniečiai Aistė Černiūtė, Vidas Poškus, jau daugelį metų tapantis filosofas Tomas Kiauka ir Lietuvos dailės akademiją bebaigiantis V. Paukštelis.

„Kai pirmą kartą atvažiavau į šį dvarą, jo atmosfera ir aplinka tiesiog užbūrė. Išėjusi kas rytą iš kambario galėčiau valandų valandas žiūrėti į per pievas vingiuojantį keliuką. Tas vaizdas tiesiog pakelia nuo žemės. Kai šiemet sužinojau, kad Paliesyje Viktoras vėl organizuoja plenerą, negalvojau nė sekundės, iš karto sutikau jame dalyvauti“, – prisipažino A. Černiūtė, dalyvavusi ir pati rengusi ne vieną plenerą.

Ir ji pati, ir kiti tapytojai pleneruose mėgsta eksperimentuoti. Tam, neabejotinai, dažnai turi įtakos ir ištrūkimas iš įprastos aplinkos, ir plenerų vietos ypatumai.

Tačiau, kaip pastebėjo V. Poškus, jo draugai Leo ir Viktoras Paliesiaus pleneruose dirba ne mažiau produktyviai nei savo dirbtuvėse, kur gali būti visiškai vieni, ir jų darbų braižas nepasikeičia: „Matyt, aplinka turi poveikio vidui, tačiau per daug nedaro įtakos darbų motyvų ar braižo“.

V. Paukštelis prisipažino, kad kiekvienas pleneras jam – iššūkis, nes per trumpą laiką norisi sukurti kažką ypatingo, bet jis stengiasi likti ištikimas sau, o pastaraisiais metais labiau apsvarsto, ką norėtų tapyti plenero metu: „Anksčiau labiau eksperimentuodavau. Dabar man kur kas paprasčiau imtis kokių nors eksperimentų studijoje, nei plenere“.

Baltos drobės paslaptis

Ne vienas net labiausiai patyręs ir pripažintas dailininkas yra prisipažinęs, kad nėra lengva įveikti baltos drobės baimę ir padaryti pirmuosius potėpius.

„Siūlyčiau imti pavyzdį iš manęs. Aš iš pradžių baltą drobę nudažau juodai, o po to tapau“, – šyptelėjo V. Poškus.

L. Ray prisiminė vieną Sinajaus pusiasalyje vykusį plenerą, kuriame prieš kelerius metus jam teko dalyvauti: „Čia, Paliesyje – rojus, lyginant su sąlygomis Sinajuje. Buvome įsikūrę barakuose, prie jūros. Aplink tvyrojo plynė, o už jos – juodi kalnai. Iš karto įkritau į depresiją. Kad ir ką tapiau visą savaitę, viskas buvo šlamštas. Plenero vadovas kunigas buvo labai nepatenkintas, kad dirbu neproduktyviai. Tuomet nutariau tapyti taip pat, kaip ir anksčiau. Ir tai buvo teisingas sprendimas.“

A. Černiūtė neslėpė, kad pastaruoju metu jau vengia plenerų Lietuvoje, nes dažnas jų organizuojamas vien tam, kad dailininkai paliktų savo darbus: „Neretai tuose pleneruose tik išsidraskai ir stresuoji, nes žinai, kad privalai kažką sukurti. Juk reikės palikti bent vieną darbą. Todėl, sugrįžus namo, tenka ilgai sugrįžinėti į save. O Paliesyje – visai kitos sąlygos.“

Kalbėdamas apie Paliesiaus plenero filosofiją, kuri priimtina ir dvaro šeimininkui J. Ptašekui, jo iniciatorius V. Paukštelis pabrėžė, kad geriau puiki kūrybinė atmosfera ir sąlygos dirbti nei paliekamų drobių dvare gausa.

„Specialiai kolekcijos čia nekaupiame, bet tokia nuostata leidžia jai tarsi pačiai atsirasti. Ypač esu dėkingas L. Ray, kuris kiekvienais metais po plenerų kažkodėl dosniai palieka mums savo darbų. Ko gero, greitai turėsime didžiausią jo drobių kolekciją Lietuvoje“, – džiaugėsi J. Ptašekas.

Kodėl Lietuvoje dar nesiryžtama mecenatystei?

Nors po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje iš griuvėsių buvo jau prikeltas ne vienas dvaras, iki šiol dar merdi ne vienas, o yra ir tokių, kuriems rekonstrukcijos reikia nedelsiant. Priešingu atveju jų gali apskritai nebelikti. Vienas tokių dvarų, laikomas Lietuvos perlu, yra iš rankų į rankas pereinantis Lentvario dvaras.

Gal tokią išlikusių dvarų ir jų gaivinimo situaciją lemia tai, kad tarp turtingų žmonių ar sėkmingų verslininkų dar itin mažai atsiranda mecenatų, kurie suprastų, kokia prasmė investuoti į kultūrą?

„Mano galva, žmogaus išpažįstamos vertybės turi įtakos inteligencijai susiformuoti. O tai ir lemia supratimą, kad sėkmingai uždirbti pinigai turėtų būti ne tikslas, bet priemonė kažkam padėti, kažką sukurti, kas būtų naudinga ir prasminga kitiems žmonėms. Deja, tokia filosofija kol kas dar nėra populiari Lietuvoje. Tam įtakos turi daugybė skaudžių istorinių įvykių bei tragedijų. Kita vertus, žmogaus gyvenimo vertybės formuojasi nuo lopšio, tik joms reikia sąlygų atsiskleisti. O jeigu tų vertybių nebuvo ir nėra, tai per dvidešimt metų jos nesusiformuos. Todėl mums dar teks palaukti, kol žmonės supras, kad reikia dalintis tuo, ką turi, ir padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia“, – svarstė J. Ptašekas, kalbėdamas apie mecenavimo tradicijas Lietuvoje.