„Labai patiko, jaučiausi lyg žiūrėdama savotišką dokumentiką – net savo pačios paauglystės. Gal pas mane nebuvo tiek daug hardcore’o, bet artima. Labai. Išsinešu hiperrealizmo jausmą. Man labai patiko, kad aktoriai, atrodo, buvo net ne aktoriai, o tikri žmonės. Taip viskas gyva buvo“, – po nacionalinės filmo premjeros sakė Rūta Mur.
„Bliuvaitė meistriškai pagauna tą disonansą – tarp vaikystės, kurios jau nebėra, ir suaugusiųjų pasaulio, kuris dar neatėjo, bet jau persekioja iš visų pusių. Nuo pirmų kadrų – nuo „Jamaica“ sidro, nuo sintetinių treningų, nuo kažkur matytų panelių, kurias visada stebėdavai iš tolo, nes jos jau „žinojo, kaip reikia gyventi“ – filmas limpa prie odos. Ir jis limpa ne tik man – visa salė tai jautė. Visi esam buvę ten – tarp baimės būti niekam neįdomiu ir desperatiško noro būti pastebėtu. Saulė Bliuvaitė nekuria filmo apie paauglystę – ji konstruoja veidrodį, kuriame, nori ar nenori, atpažįsti save“, – įspūdžiais dalinosi Agnė Kulitaitė.
Filmo „Akiplėša“ stop kadras.
„Labai stiprus vizualinis potyris. Seniai mačiau tokį kinematografišką lietuvių filmą. Dar reikia laiko, kad susidėliotų emocijos, bet pirma emocija – žiauriai patiko. Mes nebuvome nuėję į tokius ekstremumus, kaip rodoma filme, bet tokios istorijos visada būdavo kažkur in the back of your head. Visas tas modeliavimas, visa ta toksiška kultūra – ji buvo aplink mus, labai atpažįstama“, – kalbėjo Patricija Budaitė.
„Su drauge aptarėme, kad labai įsiminė tas mažas berniukas – jis vaidino tokį vaiką, kurį visi savo kieme turėjome. Sukėlė nostalgiją. Buvo daug tokių jausmų, kurie viduje vertė susigūžti – ir nemalonu, ir nejauku, ir gaila. Emocijų rollercoaster’is – labai patiko. Žiūrėjau ir džiaugiausi, kaip gerai, kad man to pavyko išvengti“, – pasakojo Laura Dragūnaitė.
Filmo „Akiplėša“ stop kadras.
„Aišku, kad patiko filmas. Išsinešiau labai dvejopą jausmą. Aš sakyčiau, siaubo filmas. Ypač moterims ir merginoms. Bet tuo pačiu jame yra labai daug grožio. Manau, kad visos atras, visos prisimins kažką“, – sakė Marija Kavtaradze.
„Jaučiuosi pažiūrėjusi labai kokybišką europietišką filmą. Po filmo išsinešiau ir gerą, ir slogų jausmą, turi šiek tiek susigulėti. Manau, kad kiekviena mūsų kartos mergina, moteris tikrai pajautė kažką savo tame filme“, – po „Akiplėšos“ kalbėjo Gabrielė Žutautaitė.
Filmas „Akiplėša“ pasakoja apie dvi į paauglystę žengiančias merginas, kurios svajoja ištrūkti iš nykaus industrinio rajono. Kristina, išgyvenanti santykių krizę su tėvu, nori tapti garsia manekene ir kuo greičiau palikti namus. Marija, pritapti siekianti miestelio naujokė, seka Kristinos pėdomis. Merginos dar nežino, ką joms pačioms reiškia grožis ir meilė, tad vadovaujasi kiemo draugų suvokimais ir atkartoja tai, kas priimtina jų aplinkoje. O čia – konkurencija, pavydas, pavojinga draugija ir geresnio gyvenimo pažadas, verčiantis vis ekstremaliau žaloti savo kūną.
„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.
Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
Naujausi komentarai