Retro

Buvusi primadona rūpinasi anūkais ir jaučiasi laiminga

Kas iš stojančiųjų į konservatorijos operinio dainavimo specialybę merginų nesvajoja vieną gražią dieną pasirodyti scenoje Tatjanos iš P. Čaikovskio operos “Eugenijus Oneginas” vaidmenyje? Turbūt svajoja daugelis. Deja, tai pavyksta toli gražu ne visoms. O klaipėdietei Gertrūdai Einaitei-Mataitienei pavyko. Prieš penkiasdešimt metų. Tuometiniame Klaipėdos liaudies operos teatre (dabartinis Klaipėdos muzikinis teatras) ji atliko šį kultinį vaidmenį. Ir ne tik jį. Dabar buvusi primadona nebedainuoja, bet džiaugiasi būdama reikalinga šeimai, rūpinasi anūkais, prisimena šlovę.

Karjeros pradžia

Poeto Felikso Eino, pasirašinėjusio Drugelio slapyvardžiu duktė Gertrūda Einaitė-Mataitienė 1946 metais atvažiavo į pokario Klaipėdą “laimės ieškoti”. Kadangi buvo kilusi iš be galo dainingos šeimos, o ir pati Palangos gimnazijoje besimokydama daug dainavo, tik atvažiavusi į uostamiestį, puolė darbo ieškoti Muzikiniame teatre. Čia ji buvo priimta dainuoti į teatro chorą. Tad karjeros pradžia buvo paprasta ir ne itin daug žadanti. Tačiau Gertrūda savo meilę dainai nutarė “įteisinti”, todėl įstojo į muzikos mokyklą studijuoti operinį dainavimą. Klaipėdos muzikos teatras gyvavo neilgai, o 1950-aisiais ir visai užsidarė. Tais pačiais metais, baigusi studijas, jauna moteris persikėlė į Kauną, kur vėlgi gavo choristės darbą muzikiniame teatre. Tatjanos Larinos vaidmens akivaizdžiai dar net horizonte nesimatė.

Tapo primadona

Kaune būsimajai žvaigždei nepatiko, be to, ir vaidmenų niekas siūlyti visai nesiruošė. Visai netikėtai draugai prikalbino Gertrūdą grįžti į Klaipėdą ir pamėginti laimę atidaromame Liaudies operos teatre. Nedvejodama ji bėgo iš nemėgstamo miesto atgal į uostamiestį ir neapsiriko.

Po kelių epizodinių vaidmenų 1956-iaisiais jai buvo staiga pasiūlyta atlikti Tatjanos partiją P. Čaikovskio operoje “Eugenijus Oneginas”. Gertrūda net atsikvėpti nespėjo, kai pasipylė pasiūlymai. Po išsvajotojo vaidmens “Onegine” sekė partizanės Birutės partija populiarioje tarybinėje A.Kleinickio operoje “Prie Nemuno” bei Santucos vaidmuo Pietro Mascagni‘o operoje “Cavalleria Rusticana” (“Kaimo garbei”). Pastarojo vaidmens ji kratėsi, nes nesijautė pajėgi atlikti sudėtingąją partiją, tačiau kai režisierius pagrasino pakviesiąs solistę iš kito miesto, sutiko. Spektaklio triumfas įrodė, kad dainininkė abejojo be reikalo. Pasipylė gėlės, prisipažinimai meilėje, pasiūlymai palydėti iki namų. Šlovės laikais Gertrūdą Einaitę-Mataitienę Klaipėdoje pažinojo daugelis. Pagarbiai sveikinosi gatvėje, tačiau autografų neprašė – tais laikais niekas ir girdėjęs nebuvo apie tokį dalyką. Už meninius laimėjimus ji buvo gavusi dešimtis garbės raštų. Toks Lietuvos TSR kultūros ministerijos įvertinimas buvo daug vertingesnis net už pinigus. Tačiau Gertrūda žvaigždžių liga nesirgo, o, anot pačios buvusios solistės, “dainavo dėl paties dainavimo”. Išėjusi į sceną, nebebūdavo savimi, bet persikūnydavo į personažą. Dainavo aistringai, atsiduodama emocijoms. Gaila, tačiau ir dramatinio soprano savininkių šlovės laikai kažkada baigiasi...

Seniai neniūniuoja

Ištekėjusi ir susilaukusi vaikų, Gertrūda Einaitė-Mataitienė profesionalioje scenoje dainavo nebeilgai. Įstojo mokytis į medicinos mokyklą, norėdama įgyti “žemiškesnę” profesiją, negu dangiškasis operinis dainavimas. Nors ir šios mokyklos chore dainavo ilgus metus ir daug koncertavo, tačiau pagrindinių partijų atlikimo laikai negrįžtamai nuėjo užmarštin. Liko tik prisiminimai ir negęstantis noras dainuoti. “Visada gyvenau su daina,” prisipažįsta moteris, “nors dabar visai nebedainuoju. Net nebepaniūniuoju sau po nosim. Pasenau.” Dainuoti jai vis dar norisi, bet būdama estetė, prastai dainuoti nenorinti. “Nebeišdainuoju. Prieš dešimt metų dar giedojau Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje, tada, būdama septyniasdešimt penkerių, pagalvojau, jog užteks. Dainavimas turi būti gražus, o prastai dainuoti ir pradėti neverta,” visai rimtai samprotavo G. Einaitė-Mataitienė. Tad jau dešimt metų niekas jos dainuojančios nebegirdėjo. Nepaisant šio, Gertrūda jaučiasi laiminga ir dėkoja Dievui už sveikatą ir galimybę rūpintis šeima. Jos muzikinė karjera užgeso taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo, bet ji mano, kad nugyveno prasmingą gyvenimą. “Kartais atsisėdu ir pagalvoju, ką gi prasmingo nuveikiau. O gi dainavau, visą gyvenimą dainavau. Susilaukiau nuostabių vaikų, anūkų. Esu laiminga, nes jaučiuosi reikalinga, o kai nebesi reikalinga, tada jau liūdna,” egzistencinėmis mintimis dalijosi garbaus amžiaus sulaukusi G. Einaitė-Mataitienė. O štai ir anūkė grįžta namo. “Močiute, ar pieną nuo palangės paimti?” klausia ji. “Nuo palangės. Sriuba dar šilta,” su rūpesčiu atsako buvusi liaudies operos teatro solistė. Ir kažkada žavingoji Tatjana Larina, o dabar tiesiog močiutė tikrai yra laiminga.