- Klaipeda.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido vieno žinomiausių lenkų rašytojų Szczepano Twardocho romaną „Cholodas“, kuriame pasakojama istorijos sūkuryje atsidūrusio žmogaus likimas, jo santykio su išpažįstamomis idėjomis transformacija.
Sz. Twardochas – vienas įdomiausių šiuolaikinių lenkų prozininkų, publicistas ir romanistas, scenaristas, keliolikos knygų autorius. Jo kūryba vertinama skaitytojų ir kritikų, rašytojas Lenkijoje nominuotas daugeliui prestižinių literatūrinių apdovanojimų, ne vieną jų yra ir pelnęs.
Pagrindinis romano „Cholodas“ veikėjas Konradas Viduchas, kilęs iš Aukštutinės Silezijos, – Didžiojo karo veteranas, komunistas, visa širdimi atsidavęs revoliucijai. Po karo kartu su Karlu Radeku išvyksta į Sovietų Rusiją. Ten diegia naują proletarinę santvarką ir 1920 m. kare kovoja pirmosios raitelių armijos gretose. Tačiau revoliucija praryja savo vaikus. Vykstant 1937-ųjų stalininiams valymams draugas Viduchas, kaip „senas bolševikas“, suimamas, nuteisiamas ir išsiunčiamas į Gulagą. Tačiau jam pavyksta pabėgti – ir taip prasideda jo neįtikėtina kelionė per sniegą, ledą ir tundrą.
„Knyga yra labai vyriška, rūsti, bet kartu labai moteriška. Vyriška, nes joje skamba Pirmojo pasaulinio karo ir pilietinio karo Rusijoje atgarsiai, kalbama apie Berijos vykdytus kankinimus, pabėgimą iš lagerio, išgyvenimą Šiaurės kraštuose. Kartu – emocionali, jausminga, norisi mėgautis ir džiaugtis skaitant. Knyga tokia pagavi, kad verčiant mane tiesiog nunešė. Tai tikrai gera literatūra, iš visos širdies kviečiu ją skaityti“, – sako romano vertėja Irena Aleksaitė.
„Cholodo“ autorius romane tyrinėja vietovę, egzistuojančią už civilizacijos ir istorijos, aprašytą K. Viducho dienoraščiuose. „Cholodas – tai klaikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gyvuoja vergovė. Tačiau kas gi yra ta cholodiška vergovė, kurioje vergai iš tiesų yra šeimininko namiškiai, palyginti su sovietiniu lageriu?“ – sako autorius apie savo romaną.
Leidyklos parengtame interviu iš užsienio spaudos (vertė Laura Pačtauskaitė) rašytojas Sz. Twardochas pasakojo apie knygos rašymo aplinkybes ir atskleidė kai kurias romano detales.
Leidyklos nuotr.
– „Cholodas“ prasideda nuo rašytojo, kurio vardas Ščepanas, kelionės į Špicbergeną, kuriame ne kartą lankėtės, aprašymo. Ar ten ir sumanėte parašyti romaną?
– Sumanymą apie romaną nešiojausi gal nuo 2010 m. Tačiau negaliu pasakyti, kur tiksliai jis atėjo man į galvą. Sumanymai veisiasi ir auga manyje kaip pelėsis. Kai pasiekia kritinę masę, tuomet galiu pradėti rašyti. Tikriausiai romanas prasidėjo būtent nuo Cholodo, tokios vietos tolimoje šiaurėje, už civilizacijos, už istorijos ribų, kuri visiškai neįtikėtinu būdu išliko beveik iki mūsų laikų. Visa kita susikristalizavo aplink.
– Civilizacija, kokią pažino K. Viduchas, pabėgėlis iš lagerio, areštuotas ir pasmerktas didžiojo stalininio teroro 1937-aisiais, yra tokia siaubinga, kad Cholodo pasaulis, nors daugeliu požiūrių baisus, atrodo jam jei ne geresnis, tai bent saugesnis.
– Taip, tai klaikus pasaulis. Tai pasaulis, kuriame egzistuoja vergovė. Tačiau kas gi yra ta cholodiška vergovė, kurioje vergai iš tiesų yra šeimininko namiškiai, palyginti su lageriu, iš kurio Viduchas pabėgo?
– Kiek Cholodo pasaulis yra mitinis?
– Konstravau Cholodą turėdamas intenciją rašyti realistinę literatūrą. Tai ne magiškasis realizmas. Cholodas nėra dievų buveinė. Ne, jis sukonstruotas taip, kaip turi atrodyti pagal mano geriausias antropologijos ir etnografijos žinias. Tačiau jis gali būti suprantamas kaip gyvasis mitinis pasaulis. Šia prasme Cholodas yra mitinė šalis, nes joje gyvuoja ikirašytinė kultūra, kurioje mitas organizuoja tikrovę. Jis organizuotas aplink tam tikrą pasaulio ašį (axis mundi) ir aplink ją sukasi. Cholodiečiams dievai ir dvasios nėra kito pasaulio būtybės, bet tokios pat tikroviškos kaip arklys arba žmogus.
– Jūsų romano skaitytojai nuolat svarsto, kas yra sugalvota, o kas – tiesa.
– Esu įsitikinęs, kad romanai turi temas. „Cholodo“ tema nėra Arktis. Tiesą sakant, rašydamas romaną, niekada nežinau, kokia bus jo tema, nes tai matyti tik pabaigus knygą. Tačiau šiame romane turbūt viena iš temų yra pasakotojo ir pasakojimo tikroviškumas, pasakojimo santykis su tikrove. Visa ši kilpinė pasakojimo struktūra yra mano maža duoklė Josepho Conrado romanams, kurie paprastai pasakojami tokiu būdu.
„Cholodo“ autorius romane tyrinėja vietovę, egzistuojančią už civilizacijos ir istorijos, aprašytą K. Viducho dienoraščiuose.
– Viduchas yra svetimšalis, kažkas, kas visada yra daugmaž svetimas, niekur iki galo netinkantis. Jis kalba neįprasta kalba, o iš tiesų – keliomis iškart. Be to, savo dienoraštyje bando iš klausos atkurti cholodiečių kalbą. Kaip sukonstravote tą kalbą?
– Buvo toks anekdotas apie XVII a. Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Mykolą Kaributą Višnioveckį, apie kurį sakyta, kad jis kalbąs aštuoniomis kalbomis ir nė viena neturįs ko pasakyti... Viduchas yra jo priešingybė. Jis kalba keliomis kalbomis, bet nė viena – gerai, nes jas painioja, vis dėlto jis turi ką pasakyti. Labai mėgstu konstruoti tokias idiomas, būdingas veikėjui. Kalbant apie cholodiečių kalbą, tai apytikris vaizdas, kaip galėjo skambėti probaltų-slavų kalba, kuria kalbėjo hipotetiniai bendri baltų ir slavų protėviai maždaug prieš 3 tūkst. metų. Susigundžiau atkurti šią kalbą. Norėjau tai padaryti pats, negalėjau to patikėti kam nors, nes man reikėjo balansuoti ant ribos tarp tos kalbos supratimo ir kažkokio muzikalaus skambėjimo. Paskui paprašiau kalbininką dr. Marką Majerą iš Lodzės universiteto, kad šį mano mėgėjišką darbą moksliškai pataisytų.
– Cholodas yra už istorijos ir laiko ribų, bet romane įvairūs įvykiai pranašauja, kad sovietai bet kurią akimirką gali jį atrasti. Kai ateina Rusija, vyksta baisūs dalykai. Neįmanoma šio romano neskaityti negalvojant apie karą Ukrainoje. Ar kai prasidėjo karas, dar rašėte romaną?
– Taip, buvau įpusėjęs. Karo pradžia nulėmė, kad visiškai nepajėgiau mėnesį rašyti. Tačiau romanas jau turėjo savo baigtinę formą, nes man pagrindinis kūrybinis darbas rašant romaną yra pirmieji 50–100 puslapių. Tuomet mano galvoje gimsta kalbos, pateikto pasaulio ir idiomos modelis, kuris jau tada manyje veikia. Vienintelis dalykas, kurį turiu daryti, o tai man baisiai sunku, – susikurti susikaupimui tinkamą erdvę. Tačiau, kita vertus, tai, kas tuomet vyko pasaulyje, tikrai turėjo man milžiniškos emocinės įtakos ir labai didelį poveikį romanui. Jo emocinei temperatūrai, bet ne jo fabulai. Fabula buvo seniai sugalvota.
– Kodėl būtent Viduchas savo dienoraštyje kreipiasi į „neegzistuojančią skaitytoją“? Kodėl tai „ji“? Ar jis tikisi, kad jo žmona arba kuri nors iš dukrų perskaitys užrašus?
– Viducho vidiniame pasaulyje aiškėja, kad jo laimės Arkadija buvo tylus gyvenimas su žmona ir dukromis. Mano intencija buvo kitokia. Įvairūs tyrimai apie skaitymą Lenkijoje rodo, kad dauguma knygų skaitytojų yra moterys. Mano asmeninė patirtis iš autorinių susitikimų irgi liudija apie tai, kad daugelis mano knygų skaitytojų yra skaitytojos, o ne skaitytojai. Kodėl tuomet turėčiau kreiptis į skaitytoją vyrą, jei labiau tikėtina, kad mano romaną skaitys moteris?
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Atsisveikinimas su L. Aškelovičiūte-Razmiene – Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“
Eidama 86-uosius metus sekmadienį mirė Lietuvos baleto artistė, primabalerina, pedagogė Leokadija Aškelovičiūtė-Razmienė. ...
-
Vertėjams R. Užgiriui ir V. Jaručiui įteiktos Šv. Jeronimo premijos
Vertėjams Rimui Užgiriui ir Vyturiui Jaručiui pirmadienį įteiktos Šv. Jeronimo premijos, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
Kaune įsibėgėja ugnies temai skirtas vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Baltų raštai 2024“
„Tegul negęsta baltų vienybės ugnis žmonių širdyse, nuo mažiausio iki didžiausio! Didžiuokimės savo istorija, kultūra, didžiuokimės būdami baltais!“ – tokiu šūkiu savo festivalio lankytojus sveikina XVI-ojo tarptau...
-
Lietuvos vardą pasaulyje garsina „iPhone“ telefonu daromos R. Jarmalavičiaus nuotraukos1
Dvylika žinomo komunikacijos eksperto, fotografo Ričardo Jarmalavičiaus nuotraukų sulaukė įvertinimo šių metų prestižiniuose pasauliniuose konkursuose „PX3 Prix de la Photographie, Paris“ ir „International Photography Awards&l...
-
Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka įsigijo J. Bretkūno „Postilę“2
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įsigijo lietuvių raštijos pradininko, evangelikų liuteronų kunigo Jono Bretkūno lietuviškų pamokslų rinkinį „Postilė“. ...
-
Varėnoje prasideda XV D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis
Varėnoje pirmadienį prasideda jubiliejinis XV Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. ...
-
Pirmą kartą rengiama Nacionalinė vyresnio amžiaus žmonių savaitė11
Pirmą kartą Lietuvoje rengiama Nacionalinė vyresnio amžiaus žmonių savaitė. ...
-
Mirė legendinė Lietuvos primabalerina L. Aškelovičiūtė-Razmienė
Eidama 86-uosius metus mirė Lietuvos baleto artistė, primabalerina, pedagogė Leokadija Aškelovičiūtė-Razmienė. ...
-
Kiemo galerijos gimtadienis šiemet – ypatingas ne tik naujais ją papuošusiais darbais7
Šiandien Kauno pasididžiavimu tapusioje E. Ožeškienės gatvės Kiemo galerijoje minimas simbolinis, jau dvyliktasis jos gimtadienis. Prieš aštuoniolika metų šiame kieme įsikūręs menininkas Vytenis Jakas, kurio socialin...
-
Britų klimato aktyvistai vėl apipylė sriuba V. van Gogho paveikslus8
Trys klimato aktyvistų organizacijos „Just Stop Oil“ (JSO) šalininkai penktadienį apipylė sriuba du olandų dailininko Vincento van Gogho (Vincento van Gogo) paveikslus Londono nacionalinėje galerijoje, praėjus kelioms valandoms po to, ...