Clandestinus: „Romantikokryžių nešiu iki galo“

„Tik viešėdamas Rusijoje pirmą kartą pasijutau tikru klaipėdiečiu“, - tvirtino rašytojas Sergejus Isajevas, skaitytojams žinomas slėpiningu Clandestinus vardu.

Neseniai jis grįžo iš Maskvos nušluostęs nosis tūkstančiams rašytojų iš aštuoniolikos šalių. Tarptautiniame naujosios literatūros forume klaipėdiečio eilės buvo pripažintos geriausiomis. Kelias dienas pasimėgavęs Rusijos žiniasklaidos dėmesiu Clandestinus grįžo į gimtąją Klaipėdą jausdamasis Maskvos užkariautoju.

- Kas tai per konkursas?

- Tai Rusijos rašytojų labai vertinamas konkursas, kuris vadinasi „Islamskij proriv“ („Islamo proveržis“), nors iš tiesų tos religijos ten beveik visai nėra. Šiemet organizatoriai pavadinimą žadėjo pakeisti į „Literaturnij proriv“. Konkurse dalyvavo tūkstančiai rašytojų iš aštuoniolikos šalių. Aš buvau vienintelis lietuvis. Iš tiesų man būtų buvusi didelė garbė patekti į trisdešimtuką.

- Bet laimėjote pirmąją vietą...

- Čia jau išvis fantastika! Būdamas Maskvoje pirmą kartą pasijutau tikru klaipėdiečiu. Kad gimiau ir užaugau čia.

Buvau gavęs premiją Vokietijoje, bet dabar – visai kas kita. Neoficialiai vienas komisijos narys sakė, kad paprastai tame konkurse laureatais tampa rašytojai iš Maskvos, blogiausiu atveju – iš Sankt Peterburgo. Jiems buvo keista, kad kažkoks atvykėlis su žaliu pasu pasiėmė pagrindinį prizą.

- Kokius kūrinius siuntėte konkursui?

- Dalyvavau dviejose kategorijose – prozos ir poezijos. Siunčiau ištraukas iš naujojo romano „Niekas, išskyrus Dievą“ bei kelis eilėraščius. Laimėjau poezijos kategorijoje. Nors viename Maskvos dienraštyje buvo rašoma – pasigirsiu, - kad jei tik konkurso nuostatai leistų, Clandestinus laimėtų iš karto dviejose nominacijose.

Po konkurso išleisti naująjį romaną apsiėmė viena Maskvos leidykla. Visi kūriniai išeis keliuose almanacho „Družba narodov“ numeriuose. Juokauju, kad Klaipėda dabar turi du laureatus, kurie nugalėjo Maskvą, – tai aš ir Rimantas Černiauskas. Daugiau tokių klaipėdiečių nebėra.

- Pasivadinote Clandestinus pseudonimu. Skamba mistiškai...

- Jokios mistikos čia nėra. Kad tai suprastumėte, reikia knisinėtis po mano gyvenimą. Baigiau filosofijos studijas Vilniuje, vėliau teologijos – Prancūzijoje. Aštuonerius metus buvau vienuolis. Tačiau būsimoji žmona mane išvedė iš vienuolyno ir apgyvendino kitame, kuris vadinasi – šeima.

Iš vienuolyno išeiti patarė ir mano pirmasis redaktorius, kuris tvirtino, kad jei ten liksiu ilgiau, žūsiu kaip rašytojas.

Clandestinus vardo atsiradimo istorija prasidėjo vienuolyne. Abatas pastebėjo, kad mano kūryba pasirodo pasaulietiniu vardu. Jis man uždraudė, todėl ėmiau pasirašinėti vienuolišku vardu – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dominykas. Tokia ilga litanija išėjo, kad visi iki Domi sutrumpindavo. Vėliau abatas man pasakė: „Matau, kaip tau sekasi, ir kad nepultum į puikybę matydamas savo vardą, pasirink slapyvardį“. Man ir nereikėjo galvoti – jei turiu slėptis, tai ir pasirinkau lotynišką žodį „clandestinus“, reiškiantį „paslaptingas“, „paslėptas“. Dabar niekas manęs net vardu nebevadina. Net pasijaučiu keistai, kai kas nors mane pašaukia Sergejumi.

- Ar slapyvardis neįpareigojo ir realiame gyvenime elgtis paslaptingai?

- Mano paslaptingumas – tik legendos. Visai aš nepaslaptingas. Priešingai – net ekstravertas.

- Ar naujasis Jūsų romanas pasieks klaipėdiečius?

- Gali būti sudėtinga parvežti. Bet aš nemanau, kad jis lietuviams būtų įdomus. Net negaliu paaiškinti, kodėl taip galvoju. Tačiau jei kas nors panorėtų išversti – prašom.

Pats mažai rašau lietuviškai, nors šią kalbą gerai moku. Turiu įprotį vos tik išmokęs naują kalbą parašyti ja eilėraštį. Jau rašiau itališkai, prancūziškai, angliškai, lotyniškai. Iš manęs juokiasi Juozas Šikšnelis klausinėdamas, kada išleisiu knygą su eilėraščiais visomis kalbomis. To tikrai nebus, nes aš juos rašau norėdamas geriau išmokti kalbą. Menine prasme tie eilėraščiai – tikras vaikų žaidimas.

- Jūsų literatūrinis kraitis – nemenkas.

- Taip. Esu parašęs aštuonias knygas, keturios iš jų – poezijos. Romanas bus devintoji mano knyga.

Poezijos neberašau, nes aš jau per senas ją kurti.

- Kaip per senas? Juk Jūs dar Kristaus amžiaus nepasiekėte.

- Nesistebėkite. Tikrai – poezijai nebe tas amžius. Pats pastebėjau, kad jai skiriu vis mažiau dėmesio.

- Ką darysite, kai Jumyse poetas numirs?

- Rašysiu prozą. Bet romantiko kryžių nešiu iki galo.

- Ar, be kūrybos, užsiimate kokiais žemiškais darbais?

- Gyvenu iš kūrybos ir vertimų. Ta prasme esu tikras profesionalas ir iš savo veiklos pragyvenu.