Šiuo sudėtingu laikotarpiu gyvas bendravimas tapo ypatingu įvykiu. Susitikimas aktorės ir vyro scenografo Sergejaus Bocullo jaukiuose namuose buvo ypatingas. Kai lydimi pelynų arbatos aromato susėdame prie stalo, už lango kyla stiprus lietus, o po to staiga vėjo apdraskytas medžių viršūnes apšviečia viltinga saulės šviesa. Kontrastų kupinas ir D. Stubraitės likimas. Jau šeši metai, kai talentingos aktorės kūną pasiglemžusi negailestinga liga polineuropatija privertė nutraukti kūrybinę veiklą. Tačiau aktorės siela spinduliuoja gyvybe ir dar labiau atgyja prakalbus apie teatrą.

– Šiuo metu visas pasaulis, patirdamas sunkių išbandymų, skendi nežinomybėje ir laukime. Per pandemijos laiką daug kas pasikeitė. Teatrai, regis, bando save atrasti iš naujo. Kaip pandemija paveikė jūsų kasdienybę ir santykį su teatru?

– Praeitais metais sugrįžau iš reanimacijos ir kaip tik paskelbė karantiną. Man pasidarė juokinga. Galvoju: "Daiva, matai, ne tau vienai taip. Tu čia guli lovoje, negali niekur važiuoti, bet staiga visas pasaulis su tavimi solidarizuodamasis papuolė į karantiną ir niekas niekur nevažiuoja." Mane lydėjo toks pojūtis, kuris labai vaizdžiai pavaizduotas Umberto Eco romane "Fuko švytuoklė". Kai žmogaus tikėjimas sukuria jo realybę. Man atrodo, kad aš sukūriau tą realybę, kad negulėčiau viena. Pandemija man nebuvo sunkus laikotarpis, net labiau išryškino vertybes.

Mano savijautą būtų galima prilyginti skrydžiui lėktuvu. Įeini į oro uostą, kur daugybė parduotuvių, kavinių, žmonių. Toks didžiulis skruzdėlynas. Paskui sėdi į lėktuvą, jis išrieda į pakilimo taką, trys mirksniai, ir pradeda kilti, staiga didžiuliai pastatai, medžiai tampa lego kaladėlėmis. Tavo realybė pasikeičia visiškai, natūralia būsena tampa būti virš debesų. Man taip yra su teatru. Atrodė, kad visas gyvenimas yra ten, neišeini iš tos juodos dėžės, ir staiga užklupo liga, kaip tas pakilimo momentas, kai viskas sumažėjo iki lego dydžio. Ne tik teatras, mano praėjęs gyvenimas, bet ir problemos, kurios buvo svarbios anksčiau. Dabar aš esu toli nuo to.

O teatro labai ilgiuosi, nebežinau, kas jis yra šiandien. Kas jis buvo vakar, to nebėra, o kas jis yra šiandien, būtų pačiai įdomu sužinoti. Jaučiu didžiulį alkį pažiūrėti spektaklį. Mūsų dukros dirba scenografijos srityje, tad visada ypač norisi apsilankyti bent jau šiose premjerose. Iki reanimacijos liga man suteikdavo tokį klaustrofobijos pojūtį, kai negalėdavau įeiti į salę, jeigu joje nėra langų, man prasidėdavo panikos priepuoliai. Kelis kartus dėl to buvau priversta išeiti. Kol Sergejus žiūrėjo premjerą, aš pralaukiau fojė. Tai buvo labai apmaudu, nes jautiesi išstumtas. Per metus mano savijauta pasitaisė, bet dabar aš droviuosi eiti į teatrą, kadangi esu priklausoma nuo kvėpavimo aparato, kuris pypsi ir šnopuoja. Tačiau naktimis aš dalyvauju veiksme. Sapnuose visada esu teatre.

– Kaip vertinate karantino metu vykusias online premjeras?

– Bandžiau žiūrėti vieną spektaklį, tačiau po kiek laiko išjungiau, nes tai žiūrėti neįmanoma. Teatro iš principo negalima rodyti jokiu vaizdo formatu. Tai ne kinas. Nebent spektaklis yra filmuojamas kaip filmas. Teatro specifika slypi buvime tą akimirką, tuo momentu toje erdvėje. Teatras gali būti visoks, bet tik ne vaizdo formatu. Žmonės bendrauja apie 7 proc. verbaliai, o visi likę procentai – energetika, kvapai, mimika ir kiti neapčiuopiami dalykai. Teatre visa tai gali pajusti. Pandemija stipriai pakenkė teatrui, kadangi aktorius, kaip sportininkas, privalo nuolat treniruotis.

Staiga užklupo liga, kai viskas sumažėjo iki lego dydžio. Ne tik teatras, mano praėjęs gyvenimas, bet ir problemos, kurios buvo svarbios anksčiau.

Kita vertus, tiek, kiek pastaruoju metu pasisekė pamatyti spektaklių, turbūt nepasisekė pamatyti gerų. Anksčiau mane tenkindavo mažesni dalykai, o su laiku tapau išranki. Tai jau matei, tai jau žinai, vis norisi kažko kito. O to kito vis neatrandu. Net buvo kilęs klausimas, ar apskritai yra tokių spektaklių, į kuriuos nuėjus man būtų įdomu. Bet čia labai subjektyvu. Kai sunkiai dirbi, atrandi kažką ir tau pasiseka tą atradimą perteikti kitam, kai tas kitas pajunta katarsio momentą, tai yra siekiamybė. Vis dėlto taip nutinka retai. Tačiau dėl to verta daugelį metų sunkiai dirbti.

Teatras – labai paslaptingas dalykas. Aš iki šiol nesupratau, kas atsitinka su žmonėmis, kad kai jie patenka į teatrą, suserga kažkokiu virusu, kuris jų niekaip neapleidžia. Kas ten yra? Teatre susirinkę įvairiausios asmenybės, bet visi absoliučiai yra egoistai ir konkurentai. Teatre negali būti komforto. Dabar kalbama apie mobingą gydymo įstaigose, tačiau teatre tai vyksta ištisai. Būtų labai keista, jeigu aktoriai nejustų muštro. Pavyzdžiui, anksčiau buvo atvažiavęs spektaklį statyti slovėnų režisierius ir aktoriai stebėjosi, kad repeticijose niekas nerėkia. Aktoriai labai džiaugėsi, kad nesidraskoma repeticijų metu. Tačiau jeigu taip bandytų elgtis lietuvis režisierius, aktoriai jį "suvalgytų". Jeigu nedraskai ir nežemini, vadinasi, esi silpnas ir netalentingas lyderis. Iš tiesų tai yra absurdas. Turbūt toks supratimas atėjęs iš sovietinių laikų.

– Suvaidinote daug labai skirtingų moterų tipažų. Kuriuos jų norėtumėte pakartoti? Ko labiausiai siekdavote kurdama vaidmenis?

– Norėčiau sugrįžti į spektaklį "Pietūs su Liudviku". Tuo metu, kai šį spektaklį vaidinome, labai mėgome jį, bet vis dėlto tada aš jo taip nemėgau kaip dabar. Norėčiau suvaidinti šį spektaklį iš naujo. Kodėl? Todėl, kad jis yra antiteatrališkas, Thomo Bernhardo dramaturgija reikalauja visai kitokios stilistikos. Turi vaidinti nevaidindamas. Mes, aktoriai, visą laiką stengiamės kažką suvaidinti, o čia reikia būti. Ir pats tekstas yra taip stipriai įkrautas, kad jis manyje sugrįžta ir sugrįžta. Žinau, kaip kitaip aš dabar viską suvaidinčiau.

Išskirti galima daug vaidmenų, kurie buvo labai brangūs. Beveik visi vaidmenys. Dar labai mėgstamas buvo Merės Popins vaidmuo. Tai buvo spektaklis, kuris turėjo pačią geriausią bioenergetiką, visada po šio spektaklio jausdavaisi įkrautas gydančios pozityvios energijos. Dauguma vaidmenų tave sekina.

Man buvo labai svarbu tai, kad visi mano vaidmenys būtų skirtingi, kadangi kiekvienas vaidmuo yra kitas žmogus, kita istorija. Sau pačiai būdavo svarbu surasti kitą tipą nei prieš tai buvusiame vaidmenyje. Visada to ieškodavau. Man nepatinka, kad net ir turintys puikią charizmą kaip asmenybės, kai kurie aktoriai kiekviename vaidmenyje yra tokie patys. Man tai neįdomu, nes nebelieka teatro stebuklo, persikūnijimo. Publika to nereikalauja, ji tiesiog nori mylėti aktorių, bet man tai niekada nebuvo aktualu. Ne kartą esu girdėjusi pastebėjimą, kad esu iš tų aktorių, kurie nesistengia scenoje būti gražūs. Mane tai stebina, nes būti gražiai reiškia eiti į grožio konkursą, o čia yra teatras. Personažas nebūtinai turi būti gražus. Man nereikėjo būti drąsiai, tiesiog niekada apie tai negalvojau. Grožis nėra pagrindinis dalykas, nors gražus žmogus visada laimės prie negražų, bet jeigu nori tiesos, šios kategorijos atkrenta. Žmonės nėra racionalios būtybės, jos yra emocionalios. Ir su jomis ginčytis argumentuotai yra beprasmiška, nes jos bando apginti savo požiūrį, bet tas požiūris nebūtinai yra racionalus ir žmonės nebūtinai girdi argumentus, kurie jiems sakomi. Būtent dėl to nesusikalba valstybės, kyla karai. Vyksta maršai. Žmonės yra per daug emocionalūs. Būtų gerai, kad jie įgytų truputėlį daugiau racionalumo.

– Kokią save prisimenate teatro užkulisiuose?

– Man teatre buvo svarbu siekti tiesos. Ir ne tik scenoje. Visada būdavau tiesaus būdo, sakydavau tiesą ir visada gaudavau už savo ilgą liežuvį. Tai dažnai būdavo ne bausmės, o neteisingos mano intencijų traktuotės. Tu sieki vieno, o žmonės tai interpretuoja visiškai kitaip. Kurdama vaidmenis būdavau sudėtinga natūra – egocentriška ir konfliktiška. Turėjau ambiciją, kad ne tik mano pačios vaidmuo būtų sukurtas gerai, bet ir pats spektaklis. O ir kad kiti fone man netrukdytų vaidinti (juokiasi). Vaidmenį kurdavau per konfliktą. Pirmiausia būdavo konfliktas su savimi, o vėliau – su aplinkiniais. Nebūtinai visada aplinkiniai tai matydavo, bet vidinis konfliktas visada būdavo užprogramuotas.

Tikra: D.Stubraitė labiausiai norėtų sugrįžti į spektaklį "Pietūs su Liudviku". "Žinau, kaip kitaip aš dabar viską suvaidinčiau", – sako ji. / D. Matvejevo nuotr.

– Iš kur jis kildavo?

– Mano požiūriu, norėdamas sukurti vaidmenį, turi pirmiausia sugriauti save kaip asmenybę. Nes turi vietoje savęs sukurti kitą asmenybę. Tas savęs griovimas prasidėdavo nesąmoningai, nežinau, kaip visa tai atrodydavo iš šono. Kad ardau save, pastebėjau tada, kai turėjau repetuoti du skirtingus vaidmenis: Elą "Nekaltuose" ir Emą Berg spektaklyje "Rudens stiliaus moteris". Pastaroji turėjo būti miesčioniška moteriškė, paprasta, kuri nežino, kaip gyventi, kuri galvoja apie save geriau, negu iš tiesų yra. O Ela – filosofė, kuri, be perstojo kritiškai vertindama pasaulį ir save bei nebepakeldama savo būties prieina prie žmogžudystės. Tai visiškai skirtingi personažai ir vieną dieną rytinėje repeticijoje repetuodavau vieną, o po pietų – kitą. Pajutau, kad ne tik kad negaliu sukurti nė vieno vaidmens, bet nesuvokiu, kas aš esu pati. Mane tai išgąsdino, pastebėjau, kad keičiuosi. Anksčiau niekada net neįtariau, kad kurdama vaidmenį taip pertvarkydavau savo vidinę natūrą. O juk kartais gali ir negrįžti į save, prarasti kažkurias savo savybes. Ta riba visada yra trapi.

– Su kuriuo režisieriumi dirbti buvo maloniausia?

– Man labiausiai patiko dirbti su Gintaru Varnu. Jis yra iš tų režisierių, kurių aktoriai bijo, su kuriuo gali būti visko, bet visi aktoriai juo tikėdavo, nes žindavo, kad rezultatas visada bus. Tai atpirkdavo viską. Pamenu, kaip spektaklyje "Portija Koglen" labai norėjau suvaidinti Megę Mej. Iš pradžių režisierius dar galvojo apie kitą aktorę, bet aš pati labai veržiausi, tad jis pasirinko mane. Kai pradėjome repetuoti, Gintarui labai nepatiko tai, kaip aš kuriu šį vaidmenį. Jis sakė daryti kitaip, o man atrodė, kad reikia daryti būtent taip, kaip man atrodė. Per daug nesiginčijau, tačiau stengiausi vaidinti, kaip man atrodė. Gintaras buvo nepatenkintas manimi, o aš nepatenkinta, kad jis nepatenkintas manimi. Brendo konfliktas, galiausiai norėjau apskritai atsisakyti šio vaidmens, dirbti buvo sunku, tačiau vaidmuo pavyko. Ir jis yra taip pat vienas iš mano mėgstamiausių.

Tokių įtampų teatre pilna kiekvieną dieną, kiekvienoje repeticijoje. Kai svajoji būti aktoriumi, įsivaizduoji, kad vadinsi kleopatras ir džuljetas, kad būsi žvaigždė, o ateini į teatrą ir sako: būsi trečias zuikis iš kairės. Ir laimės dalykas, iššoksi iš to zuikio kostiumėlio ar ne. Ir kiek aktorių neiššoka. Juk niekas iš jų apie zuikį nesvajoja. Žmogui iš gatvės gali atrodyti, ko čia draskytis, kokia čia audra stiklinėje, juk tai tik žaidimas, kam čia reikia tiek aistrų, tiek plėšytis, konkuruoti. Mes, aktoriai, tik šypsomės vieni kitiems, o iš tiesų kovojame už savo būtį. Kartu be galo reikalingi vieni kitiems, draugaujame, bet, iš kitos pusės, negali žinoti, ko sulauksi iš savo kolegos kitą dieną. Epitetų, kurie tave gali labai nustebinti.

– Ar pati turėjote konkurentą, su kuriuo tiesiogiai ar ne vykdavo nuolatinė konfrontacija?

– Taip. Tai buvo už mane vyresnis žmogus, kurį labai gerbiau ir apie kurį galvojau pernelyg gerai. Ir staiga iš jo pradėdavau sulaukti keistų pastabų, bet aš nieko negalėdavau pasakyti, nes jį labai gerbiau. Tačiau būdavo tokių momentų, kai jis kišdavosi į mano vaidmenis ir to niekaip nesuprasdavau. Tai mane labai išmušdavo iš vėžių, o tas žmogus to ir siekė. Greičiausiai taip nutikdavo dėl konkurencijos. Nemaniau, kad teatre gali būti tokių intrigų. Būdavo dar ir tokių situacijų, kai aš atlikdavau vieną veiksmą, o ateina kitas žmogus ir pradeda girtis, kaip jis atliko tai, ką iš tiesų padariau aš. Viskas vyksta dėl konkurencijos. Tas žmogus, kuris tau kišą koją, gali to ir nesuvokti, gali tai daryti nesąmoningai. Galbūt ir aš pati esu taip pasielgusi, nors sąmoningai niekada nesu niekam kenkusi.

Kai dabar nesu teatre ir į daug ką pažvelgiu iš atstumo, matau daug dalykų, bet manęs tai neskaudina, galbūt labiau linksmina. Tačiau verčia pamąstyti apie tai, kaip iš tiesų reikia atsargiai elgtis su kitais. Teatre nežinau nė vieno žmogaus, kuriam būtų lengva ir kuris nenorėtų jame pasilikti. Net tie, kurie išeina, po kelerių metų, kai susitinki, kalba apie tai, kad nori sugrįžti. Matyti, kad yra apnuodyti teatru. Teatre didelės algos neuždirbsi, jeigu nori uždirbti pinigų, reikia rinktis kitą profesiją, laisvo laiko irgi mažai lieka, sveikata nebūna pati geriausia, supa nuolatinė konkurencija. Tad iki šiol stebiuosi, kodėl teatras taip traukia? Turbūt todėl, kad į teatrą eini ne dėl pinigų, o dėl kitokio – atradimo, patirties – siekio.

– Ar tenka dėl ko nors gailėtis, prisiminus įtemptą ir konkurencingą darbą teatre?

– Dabar man viskas taip toli ir nereikšminga. Nieko nesigailiu. Nei to, kas buvo prieš tai. Žmogus gimsta tam, kad įgytų patirties. Vienokios ar kitokios. Nereikia suabsoliutinti to, kad jeigu žmogus yra sveikas, tai jis iš tiesų gyvena, o jeigu nesveikas, tai dar nereiškia, kad neįgyja naujų patirčių. Oi, kiek aš jų įgijau. Net po reanimacijos. Gaila, kad negaliu rašyti, kitaip būčiau parašiusi esė apie reanimaciją. Tai būtų buvęs labai baisus ir juokingas pasakojimas. Dabar daug teatre nutikusių dalykų jau primiršau. Dabar mane supa kitokios patirtys, kurios taip pat praturtina. Dažnai prabundu ir jaučiuosi laiminga. Ir aš žinau, kodėl. Todėl, kad nuslūgo tos įtampos, kurios mane ir pertempė. Dabar, kai neliko stresinių situacijų, pastebiu, kad gyvenimas yra nuostabus, ir pradedu tai vertinti.

– Būtų labai smagu pabaigoje išgirsti kokį nors palinkėjimą iš jūsų lūpų.

– Linkiu būti laimingiems! Viskas, kas su mumis atsitinka, yra patirtys, ir to nereikia bijoti. Jeigu tavęs netenkina situacija, gali pakeisti vieną dalyką – požiūrį. To ir linkiu!