D. Štuikienė: stiprių žmonių istorijos – kaip vaistas zirzekliams ir bambekliams

„Manau, treniruotis prieš nesėkmes ir likimo papurtymus geriausia žvelgiant į kitus: jeigu jie sugebėjo išnirti iš sudėtingų situacijų, galiu ir aš! Visų knygos herojų patirtis yra geras to pavyzdys“, – sako žurnalistė Dovilė Štuikienė apie savo naują knygą „Kaip tu? 10 drąsių istorijų“. Pokalbis su autore – apie netikėtai kilusią knygos idėją, susitikimus su atsiverti nepabūgusiomis moterimis ir svarbų klausimą, kurį dažniau turėtume užduoti.

– Knygos įžangoje užsimenate, kad jau beveik buvote pravėrusi leidyklos duris turėdama naujo detektyvo planą, bet... Kas nutiko, kad kilo kitoks sumanymas?

– Labai gerai pamenu antrojo karantino gruodį – tautiečiai kalėsi, skiepytis ar nesiskiepyti, vieni socialiniuose tinkluose pliekė postus apie baisų skiepų poveikį, kiti piktinosi sustojusiu gyvenimu. Tame bendrame burbėjimo fone daugelis jautėmės kaip į narvus uždaryti žvėreliai, matantys pavargusius veidus tik kompiuterių ekranuose ir girdintys artimųjų balsus telefonuose. Vieną tokį nelinksmą vakarą pagalvojau, kad pati jau gal pusmetį nebeskaitau pamėgtų detektyvų. Prisiminiau interviu su vienu psichologu, kuris sakė, kad trileriai ir detektyvai labai mėgstami ramiose, sočiose šalyse, kur nėra jokių perturbacijų, pavyzdžiui, Skandinavijoje, bet ten, kur neramu, nestabilu, žmonės renkasi ramią literatūrą.

Buvau pasidavusi patarėjų įtakai ir susirašiusi detektyvo planą, tai manęs visiškai nevežė – juk žinojau, kuo viskas baigsis. Tokie planai su tvarkingai surašytais punkteliais – kaip nuobodžios ekselio lentelės – ne man. Turi būti įdomu rašyti pirmiausia pačiai, kad ir rizikuojant susimauti. Spontaniškai toptelėjo mintis, kad dabar stiprių žmonių drąsios istorijos būtų kaip vaistas zirzekliams ir bambekliams, rypuojantiems dėl smulkmenų, nuolatos gailintiems savęs ir kaltinantiems kitus, žiaurų likimą, nors iš tiesų gyvenantiems ramų ir gerą gyvenimą.

– Kaip radote herojes knygai? Išgirdote tik teigiamus atsakymus ar buvo ir nepanorusių atsiverti?

– Kai kurios knygos herojės buvo kalbintos prieš kokį dešimtmetį, per tą laiką jos patyrė visokių gyvenimiškų viražų – tekėjo, skyrėsi, gimdė, keitė veiklas. Yra ir žinomų pavardžių, ir nežinomų, bet visų istorijos viltingos: mergina, kuri paauglystėje sužinojo, kad serga autoimunine liga, ir kuriai buvo patarta net nelaikyti baigiamųjų egzaminų, to nepaisė ir dabar dirba svajonių darbą. Moteris, išaugusi disfunkcinėje šeimoje, kur visada buvo pinigų alui ir cigaretėms, bet ne batams, ilgus metus jautėsi kaip užguitas žvėrelis, tačiau atsitiesė ir po įvairių likimo viražų pagaliau surado tikrąją meilę. Moteris, perėjusi visus gedėjimo etapus žuvus sūnui, kritusi į nevilties duobes ir kilusi iš jų, dabar sakosi esanti rami ir atleidusi net savo vaiko žudikui.

Kolegų mėgstamas posakis „Atvėrė namų duris ir širdį“ yra labai juokingas, nes per valandą ar dvi niekas svetimam žmogui tos širdies neatvers, neparodys tikrų savo emocijų, tiesiog pasakys tai, ką norėjo, kas galbūt bus naudinga jo ar jos įvaizdžiui, ir tiek. Tie greiti interviu greitame mūsų gyvenime, kad ir labai geri, deja, yra tik kokybiškas greitasis maistas, tam tikras žaidimas, todėl į atminties stalčius dėdavausi žmones, kurie, jaučiau, gali papasakoti daugiau nei per greitą pokalbį. Kitas herojes susiradau visiškai atsitiktinai, kažką nugirdusi, sužinojusi ar perskaičiusi.

Toptelėjo mintis, kad dabar stiprių žmonių drąsios istorijos būtų kaip vaistas zirzekliams ir bambekliams, rypuojantiems dėl smulkmenų.

Buvau pasiruošusi išgirsti neigiamų atsakymų, nes prie jų buvau įpratusi žurnalistiniame darbe, bet nė viena neatsisakė kalbėti knygai, kelios šiek tiek pagalvojo ir galiausiai sutiko. Vienai, kuri neseniai buvo išgyvenusi skaudžią dramą, ilgai nesiryžau skambinti. Parašiau elektroninį laišką su atsiprašymu kiekvienoje eilutėje, kad suprasiu, jei net neatsakys. Iš esmės buvau 99 proc. tikra, kad ji atsisakys kalbėti, bet visada patikrinu tą vieną procentą. Atrašė iškart, paprašė paskambinti. Pasijuokė iš nedrąsaus mano balso tono ir po kelių dienų sutarėme susitikti.

– Kaip manote, kodėl jos sutiko papasakoti savo istorijas knygai?

– Man tai mįslė iki šiol. Šiandien sulaukiau vienos iš herojų, ką tik atsivertusios knygą, žinutės: „Mielai skaitysiu kitų drąsių moterų istorijas, gal jų kontekste ir manoji suskambės kitaip mano pačios akims. Nes vis dar nedrąsu apie ją prabilti. Kol kas – tik artimiausiems draugams...“ Visoms esu labai dėkinga už drąsą – juk jų istorijos taps atviros visiems, bus, be abejo, komentuojančių: „O kam tau to reikėjo?“, „Jau šito galėjai ir nesakyti“ ir taip toliau. Viena išsitarė ryžusis atvirumui ir dėl kitų moterų – kad jos nebijotų atvirai kalbėti apie tai, ką dažnai nutylime, ką sušluojame po kilimu, nes desperatiškai stengiamės visomis prasmėmis gerai atrodyti.

Studijuojant žurnalistiką per kino istorijos paskaitas dėstytojas Laimonas Tapinas mums rodydavo lietuvių dokumentikos aukso fondo filmus. Jų herojai kalbėdavo taip, kaip kalba žmonės gyvenime, jie nenorėjo pasirodyti geresni ar gražesni, tada vis pagalvodavau: na, iš kur tokių autentiškų personažų jie traukia? Vėliau, jau kalbėdama su režisieriais, supratau, kad tai ilgo darbo rezultatas – daugybė pokalbių, daugybė nufilmuotų kadrų, kurie neįtraukti į filmus, daugybė valandų tiesiog šnekantis šiaip – kai žmogus ima tavimi pasitikėti ir atsiveria. Tokie lėti pokalbiai dabar didžiulė prabanga. Ir aš tos prabangos norėjau. Todėl susitikdavome vėl ir vėl, ir per kiekvieną susitikimą tarsi nerdavome gilyn. Atsiskleisdavo dalykai, kurių jos nesakydavo per pirmą pokalbį, nei per antrą...

Naujiena: D.Štuikienės knygą skaitytojams pristato BALTO leidybos namai. / BALTO leidybos namų nuotr.

– Daug liko nutylėta?

– Tokių prašymų girdėjau daug imdama interviu žurnalams. „Gal šito nerašykite...“, „Pašvelninkite tą vietą“, „Čia ne spaudai“. Šnekėdama knygai nė viena moteris to neprašė, nešvelnino ir neišbraukė nė eilutės, tik patikslino faktus. Iš kelių išgirdau, kad jei jau nusprendė kalbėti – tai atvirai, be nutylėjimų ir pagražinimų, arba geriau nešnekėti iš viso. Šiaip jau džiugina faktas, kad visuomenė tikrai laisvėja ir nebijo atvirumo. Per pastaruosius dvejus metus, kalbindama 25–35 metų šou verslo, meno žmones, turbūt iš kiekvieno, net neklausdama, išgirsdavau, kad jiems rūpi ne tik karjera, bet ir kaip jaučiasi: daugelis kenčiančių nuo įvairiausių sutrikimų drąsiai ieško pagalbos pas specialistus ir nebijo apie tai kalbėti. Ir ne, tai ne snaigių kartos išglebimas, kaip kartais niurna piktos tetos, – mes visi nesame labai jau psichologiškai atsparūs, tik kai kurie slepiame. Manau, treniruotis prieš nesėkmes ir likimo papurtymus geriausia žvelgiant į kitus: jeigu jie sugebėjo išnirti iš sudėtingų situacijų, galiu ir aš!

– Netgi yra biblioterapijos – gydymo knygomis – mokslas. Kaip manote, ar gali padėti neviltyje įklimpusiam žmogui pasakojimas, kaip iš skaudžios situacijos bandė išlipti kitas, visiškai nepažįstamas?

– Nieko apie biblioterapiją nežinau, bet, manau, padeda ne taisyklių ir patarimų rinkiniai, o galbūt knyga, kurią mėgsti – tiesiog. Gali ją skaityti ne vieną kartą, kaip ir mėgstamą filmą žiūrėti ne kartą. Man, ko gero, ir ne tik man, labiausiai padeda panašias situacijas ištvėrusių žmonių istorijos.

Pamenu, vienai pažįstamai, kai mirė jos tėtis, parašiau kelis sakinius per mesendžerį be tų „Laikykis“, „Būk stipri“ ir t.t., – žmonės taip dažnai rašo socialiniuose tinkluose reikšdami užuojautą. Prieš keletą metų buvau palaidojusi savo tėtį, todėl žinojau, kad būtent tokie „Būk stipri“ šioje situacijoje tiesiog neveikia. Vėliau ji man parašė, kad buvo gera perskaityti žodžius iš žmogaus, kuris yra išgyvenęs tą patį ir numano, kaip jautiesi. Lygiai taip pat ir man, kai slaugiau labai sunkiai sergančią mamą, paskui susirgau pati, padėjo tie nuolatiniai „Kaip tu?“ Ir tą patį patyrusių žmonių net ne patarimai, o tiesiog paprasti pokalbiai.

Tokie lėti pokalbiai dabar didžiulė prabanga. Ir aš tos prabangos norėjau. Todėl susitikdavome vėl ir vėl, ir per kiekvieną susitikimą tarsi nerdavome gilyn.

– Tad ir klausimas knygos pavadinime „Kaip tu?“ nėra atsitiktinis. Ar neatrodo, kad mes pernelyg retai pasidomime, kaip kitas jaučiasi? Kartais tiek tereikia, kad nepakeliamai sunki diena bent kiek palengvėtų...

– Klausimai į visas puses „Kaip tu?“ ėmė dažniau skraidyti per karantinus, kai ištisus mėnesius nematėme draugų ir artimųjų, to vis paklausiu ir dabar savo knygos herojų, kurios visos man tapo artimos tarsi sesės. Ir tikrai, kai suknistai bjaurią dieną klingteli toks klausimas į mesendžerį, vien nuo jo pasidaro geriau – tad nenustokime to klausti!

– Svarbi knygos dalis – jautrūs fotografės Enrikos Samulionytės kurti portretai. Kokių jai turėjote nurodymų?

– Pamenu, fotografei iškart pasakiau: „Tik jau nedarome dramos!“ Nes iškart atmintyje iškilo blogiausi lietuviškų filmų kadrai: visi tie mąslūs žvilgsniai ir romantiškos pozos, pasilakstymai tarp trijų pušų, dramatiškai užlaužtos rankos. Gyvenime tos moterys yra gražios, įdomios, gyvybingos, pilnos džiaugsmo, tad ir rodykime tai – Enrika su jomis irgi praleido daug laiko, todėl rezultatas puikus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių