Pasaulyje dailės terapija taikoma dar nuo 1939 m., tačiau Lietuvoje tam neskiriama pinigų, sako viena iš dailės terapijos pradininkų Lietuvoje Marija Mendelė-Leliugienė. Jos teigimu, meno terapijos veiksmingumą parodo užsiėmimuose dalyvaujančio žmogaus pulsas.

„Kaip aš žinau, kad tai padeda įveikti stresą? Pamatuoju pulsą prieš dailės terapijos užsiėmimą ir po jo. Buvo taip, kad atvažiavo žmogus, kurio pulsas buvo 185. Po dailės terapijos jis sumažėjo iki 100 ar 70. Tai įvyko per vieną dailės terapijos užsiėmimą, kuris trunka 1,5 val., įskaitant piešimą, refleksiją, įžangą, pokalbį“, – LRT KLASIKOS laidai „Ryto allegro“ sako M. Mendelė-Leliugienė.

– Lietuvoje gana sparčiai populiarėja dailės terapija. Visai neseniai, lankydamasi viename knygyne, pamačiau, kad šiuo metu tarp dešimties populiariausių ir perkamiausių Lietuvoje knygų net trys, susijusios su spalvų ir dailės terapija. Kas yra dailės terapija ir kuo ji taip patraukia žmones?

– Pagrindinis aspektas – kūrybinis procesas. Juk visiems patinka kurti, nes visi iš prigimties yra kūrėjai. Dailės arba menų terapija yra visiškai natūrali savęs sveikatinimo priemonė. Tai tikrai nėra vaistai, kuriuos reikėtų gerti du ar tris kartus per dieną. Tiesiog skiri laiko, įeini į kūrybinį procesą ir gerini savo sveikatą natūraliomis priemonėmis, be vaistų.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas per dailės terapiją?

– Dailės terapijai reikia terapeuto, kliento ir piešinio, apie kurį bus kalbama. Autoriaus darbas nebūtinai turi būti piešinys. Tai gali būti koliažas, keramikos darbas. Kalbant apie menų terapiją, tai gali būti šokis, muzikavimas, muzikos garsai. Bet kokiu atveju, tai – kūryba, kai pastatomas nematomas tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės.

Visi siekia ramybės. Visi turi tokį troškimą. Kaip tai padarysi? Tai galima pasiekti tik tada, kai protas susišneka su širdimi. Dailės terapijos arba kūrybinio proceso metu pasąmonė susikalba su sąmone. Širdis susitaria su protu, o žmogus atgauna ramybę. Esmė – žmogui ne kažkas pasako, ne terapeutas paaiškina, bet pats žmogus gauna atsakymus į rūpimus klausimus.

– Jūs kalbate apie vidinius žmogaus procesus. Kaip praktiškai gauti atsakymus?

– Ateina žmogus ir sako – nemoku piešti. Tai ir ačiū Dievui, nes procesas bus daug geresnis, kai nereikės prisiminti, ką mokė Dailės akademija – tai dera, tokios spalvos nedera, o čia reikia perspektyvos. Dar geriau, kad žmogus nemoka piešti, nes piešti tikrai nereikia mokėti. Atėjus į dailės terapiją, pagrindinis uždavinys – išmokti jausti save. Tuo atžvilgiu dailės terapija, sakyčiau, labai panaši į chemiją, fiziką, nes spalvos yra dažnis. Pamatuojamas jų bangų ilgis. Žmogaus būseną, nuotaiką, emociją taip pat galima išmatuoti. Yra prietaisai.

Žmogus ateina į dailės terapiją. Svarbiausia užduotis – įsiklausyti į save – kaip aš jaučiuosi. Tai – didelis iššūkis. Turbūt ne kiekvienam lemta. XXI a., kai nuo ryto iki vakaro palaikomas didelis tempas, reikia sustoti ir iš tikrųjų įsiklausyti, ką jauti. Emocijai išreikšti yra didžiulis įvairiausių spalvų ir atspalvių pasirinkimas. Išsirenki, kas labiausiai tinka, paimi tą spalvą ir tiesiog ją lieji.

Faktas, kad viskas labai greitai keičiasi: atsiranda kitas jausmas, kita emocija, kitas dažnis. Vadinasi, atsiranda kitos spalvos poreikis. Imi kitą spalvą ir vėl ją lieji. Galima piešti rankomis, teptukais, dviem teptukais, aštuoniais. Kiekvienas pasirenka, ko nori. Antras labai svarbus žingsnis – klausyti savęs, ką norisi daryti, kaip norisi daryti: piešti plaukiančiai, žaisti rankomis, lieti spalvas, o gal priešingai – pasiimti didžiausius teptukus ir jais tiesiog ekspresyviai taškyti dažus.

– Kada buvo pastebėta, kad tokie žaidimai spalvomis gali būti taikomi kaip terapija? Kokios yra dailės terapijos ištakos?

– Ištakos – 1939 m. Jungtinėje Karalystėje. Gydytojas dailininkas Herbertas Hillas (gydytojas, kurio pomėgis buvo tapyba) sirgo tuberkulioze. Jis išvažiavo į ligoninę ir ten būdamas tapė. Po kurio laiko pamatė, kad jo piešiniuose vyksta labai ryški dinamika. Jis suprato – plaučių alveolės tapo švarios.

H. Hillui kilo mintis, kad jis išgijo. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jis išgijo nuo tuberkuliozės, bet esmė – jis pastebėjo, kad piešdamas nurimsta. Tuomet H. Hillas pradėjo kviesti kitus kartu piešti ar tapyti. Pats to nežinodamas, jis pirmą kartą dirbo dailės terapeutu. Paskui ši idėja jį užvaldė. Grįžęs jis ilgai dirbo, kad dailės terapija būtų įteisinta.

– O kada Jūs susidomėjote dailės terapija ir kokia buvo pradžia?

– Pradžia buvo įdomi ir visiškai netikėta. Buvo metas, kai su šeima ramiai gyvenome Palangoje. Atėjo idėja, kad į savo šeimą norėtume priimti globoti vaikus – tokius, kuriems praktiškai niekas negali padėti. Mūsų šeimoje vaikai gyvendavo 1–1,5 metų. Pas mus pateko vienas berniukas, kuris sapnuodavo košmarus ir naktį nuolat šaukdavo. Reikėdavo eiti raminti.

Prieš Rugsėjo pirmąją supirkau visas dailės priemones ir namuose staiga atsirado ramybė – vaikų daug, o namuose vyrauja tyla. Ėjau žiūrėti, kas ir ką veikia. pamačiau, kad tas berniukas ištapė visą guašą, sunaudojo visą piešimo popierių, nors tai buvo supirkta visiems vaikams. Tai buvo pirma naktis, kai jis nesapnavo košmaro ir nerėkė. Tuomet supratau, kad piešimas jam padėjo.

Tuo metu mano vyriausia dukra lankė dailės mokyklą. Ta žinia pasidalinau su jos dailės mokytoja, o ji pasakė – tai vadinama dailės terapija. Tokiu būdu sužinojau, kas yra dailės terapija. Tada aiškiai suvokiau, kad turiu keisti specialybę. Tuo metu buvau „Mažeikių naftos“ specialistė, dirbau energetike. Tai – vyriška specialybė. Šis įvykis padarė lemiamą posūkį mano gyvenime – įstojau į Vilniaus universitetą, parašiau darbą apie dailės terapiją.

– Savo „Facebook“ paskyroje rašote, kad dailės terapija – būdas įveikti stresą, nerimą, fobijas, asmeninių santykių krizę, emocines traumas, depresiją, gedulą. Bet ar visiems tie ji padeda įveikti tokius asmeninio gyvenimo skaudulius?

– Paslaptis tokia – dailės terapija nėra panacėja. Be to, tai nėra visiems tinkantis vaistas. Vieniems tinka dailės, antriems – šokio, tretiems – muzikos terapija. Kiekvienas gali pasirinkti. [...] Per 20 metų darbo patirtį buvo maždaug septyni atvejai, kai terapija nepadėjo. Būna atvejų, kai iš viso nėra kontakto su atėjusiu žmogumi. Žmogus nori pagalbos, bet aiškiai matai, kad negali jo palydėti. Tuomet tiesiog rekomenduoji kolegą, nukreipi kitu keliu.

Kaip aš žinau, kad tai padeda įveikti stresą? Pamatuoju pulsą – prieš dailės terapijos užsiėmimą ir po jo. Buvo taip, kad atvažiavo žmogus, kurio pulsas buvo 185. Po dailės terapijos jis sumažėjo iki 100 ar 70. Tai įvyko per vieną dailės terapijos užsiėmimą, kuris trunka 1,5 val., įskaitant piešimą, refleksiją, įžangą, pokalbį. Per pusantros valandos pulsas iš tikrųjų pakinta. Jei atėjęs žmogus jaučia nerimą, patiria stresą, tai parodo dažnas pulsas. Per užsiėmimą jis sumažėja. Ar daromi tyrimai? Ne. Niekas tam neskiria pinigų. Tai – visiškai nauja, bet tikiuosi, kad viskas dar ateityje.