Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dailininkė Birutė Žilytė sako žinią apie premiją, viena vertus, sutikusi džiugiai, kita vertus, tai, kad ją pelnė, vadina atsitiktinumu. „Per ilgai gyvenu, todėl mane prisiminė“, – teigia dailininkė ir priduria, kad tokias reikšmingas premijas kūrėjai turėtų gauti būdami trisdešimties ar penkiasdešimties, tai yra paties kūrybinio pajėgumo viršūnėje.

85 metų dailininkė, knygų iliustruotoja visiems yra žinoma kaip Birutė Žilytė, tačiau oficialiuose dokumentuose tokio vardo nerasime. Ir nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta Janinai Grasildai Žilytei, ne Birutei. Kaip atsitiko tokia vardų painiava? Dailininkė pasakoja, kad, kol buvo maža, visi ją vadino Birute, tačiau ūgtelėjus reikėjo stoti į gimnaziją ir, tėvams ėmus ieškoti metrikų, paaiškėjo, kad tokios Birutės Žilytės nėra.

„Labai tėtis susinervino, kas čia atsitiko, stengėsi prisiminti. Prisiminė, kad mano krikšto tėvai buvo mamos sesuo ir jos vyras, jie vežė mane krikštyti. Sutarė, kad bus Birutė, o kai nuvažiavo, pakrikštijo savo dukros vardu Janina ir pridėjo mamos vardą Grasilda. Birutės neliko“, – kalbėjo menininkė.

Dailininkė pasakojo vėliau bandžiusi į pasą įrašyti ir Birutės vardą, tačiau sulaukė atsakymo, kad visi vardai netilps dokumente, taip ir paliko tą atsitiktinumą, kėlusį nepatogumą. Tik Dailininkų sąjungoje sako sutarusi, kad kūrybą pasirašys Birutės vardu. „Nežinau, kas bus, kai numirsiu – ar čia aš būsiu, ar ne aš“, – sakė B. Žilytė.

Svarbiausią vietą dailininkės kūryboje užima knygų grafika, ypač iliustracijos vaikų knygoms. 8-ajame dešimtmetyje Bratislavoje už knygos „Aukso sietelis“ iliustracijas dailininkė apdovanota „Aukso obuolio“ prizu, už Aldonos Liobytės knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ iliustracijas Leipcige įvertinta aukso medaliu, o už Kosto Kubilinsko knygos „Stovi pasakų namelis“ iliustracijas – Anderseno garbės diplomu Atėnuose.

Vienas žinomiausių B. Žilytės darbų, sukurtų prieš daugiau nei 40 metų, drauge su vyru Algirdu Steponavičiumi – sieninė tapyba „Nykštuko“ kavinei Vilniuje ir Valkininkų sanatorijai. Dailininkės kelią B. Žilytė sako pasirinkusi, nes patinka susikaupimo būsena, kai lieka pati su savimi.  

„Patinka tiesiog pats buvimas, aš nesistengiu įsitraukti į pasaulio šurmulius. Tyla labai reikšminga, nes leidžia bendrauti su savo mintimis. Dabar dilgtelėjo mintis: vaikystėj atsimenu – tuomet dar nėjau į mokyklą – kieme buvo toks medinis šulinys, buvo įdomu į tą šulinį žiūrėti, per kraštą nulenki galvą ir žiūri – ir matai savo veidą, nes vanduo ramus, kažkur giliai... Klausi: „Kas tu?“ O iš gilumos klausia: „Kas tu?“. Man buvo taip įdomu. Bet aš taip ir nežinau, kas yra tas, kuris klausia, kas yra tas aidas, todėl man iki šiol įdomu gyventi“, – sakė Nacionalinės premijos laureatė B. Žilytė.

Nacionalinė kultūros ir meno premija B. Žilytei bus įteikta už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams.