Dainininkė V. Povilionienė: liaudies muzika ir džiazas – tai vienas ir tas pats

Lietuvos folkloro žvaigždė, kurią girdėjo visi – ir esantys čia, Lietuvoje, ir gyvenantys toli nuo Tėvynės. Tai lietuvių liaudies folkloro ambasadorė, kilusi iš Dzūkijos, dainininkė Veronika Povilionienė.

Ji atvira ne tik folkloro ansambliams, bet ir kitų muzikos žanrų atstovams. Šį kartą Veronika Povilionienė leidžiasi į kelionę su džiazu. Liepos 4 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje, vienoje scenoje kartu pasirodys Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas), dainininkė Veronika Povilionienė ir džiazo muzikantas Dainius Pulauskas.

Unikalus Veronikos Povilionienės dainavimas – per šimtmečius atėjusių vertybių atspindys. Tad buvo smalsu sužinoti, kaip Veronika Povilionienė tausoja savo balsą? Tačiau vos tik apie tai išgirdusi, Veronika lengvai numoja ranka: „Nemanau, kad kažkada būčiau labai saugojusi balsą“. Netrukus imi suprasti, kodėl. Juk liaudies muzika – neatsiejama nuo mūsų gyvenimo, tradicijų, papročių. Kaime dainavo visi – nuo mažiausio iki didžiausio, ir ne balso grožis buvo svarbiausia, bet pati daina ir jos turinys.

Pasak Veronikos Povilionienės, ypač gražios ir turiningos yra advento dainos: „Išlikusių advento dainų – labai maža. Šiose dainose labai įdomus yra tilto vaizdinys. Mūsų protėviai tikėjo, kad advento metu,  tarp dangaus ir žemės atsiranda nematomas tiltas –  juo  grįžta mūsų protėvių vėlės. Mistiškuoju advento laikotarpiu negalima triukšmauti, nes triukšmas gali išgąsdinti dvaseles. Taip pat tikėta, kad ant tiltų galima sutikti savo anapilin išėjusius artimuosius ir su jais pasišnekėti“.

- Gyvenime sutikote du labai svarbius žmones, kurie puikiai jaučia liaudies dainą. Tai džiazo muzikantai – Petras Vyšniauskas ir Dainius Pulauskas. Kartu daug muzikuojate, todėl norisi paklausti – kas sieja džiazo ir liaudies muziką?

- Liaudies muzika ir džiazas – tai vienas ir tas pats. Kaip tikra liaudies dainininkė niekada tos pačios dainos antrą kartą taip pat nepadainuos, taip ir džiazo muzikantas – niekada nesugros vienodai antrą kartą.

Pamenu, kaip manęs muzikantai prašydavo padainuoti. Jeigu dainavimo neįrašydavo tą pačią dieną, tai kitą sakydavo: „Veronika, bet juk vakar dainavai vienaip, o šiandien – visai kitaip!” Būtent tuo liaudies muzika ir yra panaši į džiazą.

- Papasakokite, kaip atsirado liaudies daina?

- Liaudies daina – neatsiejama nuo žmonių gyvenimo. Ji neegzistavo viena tarsi išrautas runkelis, kurį užtenka nupurtyti. Tai papročiai, žodžiai, kalba, darbas... Dainos turėjo savo vietą ir laiką. Jas dainuodavo tik tada, kai joms ateidavo laikas ir ne kitaip.

Tėvukas yra pasakojęs, kad mano giminėje, Kareivonių kaime, būta labai gerų dainininkių, mokėjusių senų dainų. Dainuodavome ir prie naminių darbų: gliaudydami pupeles, giedodavome šventas giesmes, o po jų – liaudies dainas. Nebuvo nei radijo, nei televizijos, bet gyvenimas buvo įvairus, visko prisigalvodavome.

- Ar būta dainų, kurių dainuoti negalėjote?

- Partizaninės dainos, išvežimo dainos buvo dainuojamos slapta – dar būdama vaikas to nelabai suprasdavau. Senųjų liaudies dainų irgi mažai dainuodavo, nebent per giminių šventes. Dzūkijoje daugiausia dainuodavo dvibalses dainas, nes vienbalsių ne tiek jau daug buvo belikę. Vyrai dainuodavo karines dainas tam tikromis progomis. Būta ir antitarybinių dainų. Kartais jos buvo labai atviros.

- Tačiau agresyvi sovietizacija ir prievarta atsisakyti savo šaknų bei tikėjimo, greičiausiai turėjo poveikį visai lietuvių liaudies dainų kultūrai?

- Žmonės pradėjo bijoti dainuoti liaudies dainas po trėmimų į Sibirą, nors pačiose dainose nieko baisaus nebuvo. Jie nesuprato, už ką juos vežė – juk Dzūkuose, kur smėlis, žmonės gyveno varganai. Atrodė, jei dainuosi, nusikalsi sovietinei valdžiai. Prisimenu, man baigus universitetą, įvyko pirmoji Rasos šventė. Tai buvo didžiulis supurtymas, nes į Kernavę, ant piliakalnio, atėjo tikroji liaudies daina ir labai gražiai suskambėjo. Tai buvo pirmoji dainų šventė, kuomet susirinko tiek daug dainuojančių žmonių. O juk tų dainų niekas nemokėjo, reikėjo jas priminti.

- Kokia buvo Jūsų patirtis renkant liaudies dainas?

- Visokių žmonių būta. Jeigu nuėjai pas žmogų ir jis padainavo tau bent kelias dainas, vadinasi, turėsi pas jį grįžti, nes grįžęs – išgirsi dar daugiau. Štai taip sujudindavome žmonių atmintį. Paveldas nėra vien daina, tai yra visi gyvenimo papročiai, susiję su gimimu, augimu, vestuvėmis, laidojimu... Daug yra praleistų progų, o dar Nepriklausomybės pradžioje buvo iš ko tas dainas paimti.

- Koks buvo geriausias kada nors Jums ištartas patarimas?

- Niekada nepamiršiu šių žodžių: „Tu – niekas, palyginus su tuo, ką dainuoji. Geriau galvok, ką tu dainuoji, o ne kaip dainuoji, ir negalvok, kad ateina ta nata, kuri galbūt tau nepatogi – padainuok ją savaip. Galvok apie tai, ką darai, kaip daina gali paveikti kitus žmones. Tu nepaveiksi – daina paveiks“. Kai būdama jauna išgirdau šiuos žodžius, dar nesupratau jų svarbos. Tačiau laikui bėgant išryškėjo, kad tai – auksiniai žodžiai. Nesvarbu kur bebūčiau, kaip atrodyčiau, svarbiausia išlieka liaudies daina.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių