Tokį anšlagą, kokio sulaukė Panevėžio pataisos namuose, Džordana Butkutė laisvėje sukėlė turbūt prieš gerus du dešimtmečius, kai jos dainos dar karaliavo topų viršūnėse.

Prie įkalinimo įstaigos salės durų prieš koncertą nusidriekė eilė kone per visą aukštą.

Susirūpinusios, kad gali nelikti vietų, moterys būriuotis ėmė gerokai prieš koncertą. Sausakimšoje salėje teko pristatyti kėdžių.

Be atlygio koncertuojančiai Dž.Butkutei nuteistųjų netgi nereikėjo raginti linksmintis – nuskambėjus pirmiesiems akordams moterys įsišėlo: sulipusios ant kėdžių šoko, plojo, kartu dainavo.

Scenos senbuvės dainas dauguma mokėjo atmintinai.Po kiekvienos dainos nuteistųjų simpatijos atlikėjai augo. Juolab kad Dž.Butkutė dosniai žarstė gerbėjoms komplimentus.

„Jaučiuosi lyg dainuočiau muziejuje“, – salėje iškabintus kalinių rankdarbius gyrė atlikėja.

Zonoje dienas iki laisvės skaičiuojančios moterys koncerte jautėsi tarsi įkvėpusios laisvės gurkšnio – Dž.Butkutė ne kartą priminė, kad bent jau moteriškai pasilinksminti joms niekas neuždraus.

Didžiausią audrą sukėlė kultinė „Nemylėjau tavęs“ daina – moterys šoko ir dainavo, kai kurios neslėpė upeliais tekančių ašarų.

Po audringo valandą trukusio koncerto šlapios nuo prakaito kalinės susispietė aplink žvaigždę – prasidėjo autografų dalybos.