Kanklėmis – „Queen“ kūriniai

E. Astrauskės pažintis su kanklėmis prasidėjo dar pirmoje klasėje, kai šio instrumento mokytoja pakvietė prisijungti prie jos vedamų pamokų. Ketvirtoje klasėje pašnekovė pradėjo lankyti ir muzikos mokyklą. Tiesa, iš pradžių ji norėjo čia mokytis smuiko subtilybių.

„Mane perkalbėjo mama, pasiūliusi toliau groti kanklėmis. Grojimo jomis pradmenis jau turėjau. Muzikos mokykloje susipažinau su nuostabia kanklių mokytoja Kristina Kupryte, kuri parodė kitokią šio instrumento pusę. Ji subūrė merginų kanklininkių ansamblį „Sunny“, su kuriuo daug keliavome po pasaulį. Dalyvavome televizijos projekte „Lietuvos talentai“, kuriame nustebinome teisėjus ir žiūrovus, kanklėmis atlikdamos šiuolaikišką muziką, – pasakoja ji. – Man patiko, kad mokytoja leisdavo mums groti tokią muziką, kokią norėjome. Ji mus skatino į kankles pažvelgti kitu žvilgsniu, parodė, kaip pamėgti sceną, o ne jos bijoti. Su kolektyvu „Sunny“ kartu koncertavome apie šešerius metus, kol mokėmės mokykloje. Įstojus į universitetus, ansamblio veikla nutrūko.“

Pašnekovės teigimu, kankles gaubia daugybė mitų, kuriuos ji stengiasi paneigti. Visų pirma, dažnai galvojama, kad kanklėmis galima atlikti tik liaudišką muziką. Vis dėlto kanklių diapazonas yra kur kas platesnis, jomis galima atlikti įvairius kūrinius – nuo klasikos iki populiariosios ar roko muzikos.

„Po kiekvieno koncerto prieina bent vienas žmogus, kuris pripažįsta nesitikėjęs, kad kanklės gali taip skambėti. Žmonės labai nustemba, kai pasakau, kad kanklėmis groju grupės „Queen“ dainą „Love of my life“. Dažniausiai net nepagalvojama, kad šiuo instrumentu galima atlikti roko ir net metalo kūrinius, – atskleidžia muzikantė. – Žinoma, kanklėmis neišgausi trankaus roko efekto. Melodija bus lyrinė, rami ir švelni, nes tokia kanklių specifika. Tačiau tai nekeičia fakto, kad kanklėmis išties galima pagroti kone bet kurį kūrinį, nepakeičiant jo melodijos. Klausytojai vis paklausia, ar galiu sugroti kokį nors grupės „Metallica“ kūrinį. Nesu šios grupės gerbėja, bet dėl klausytojų, manau, reikės išmokti „Nothing else matters“ ar kitą jos hitą.“

Šiuo metu E. Astrauskė kanklėmis mokosi atlikti populiarią grupės „Maneskin“ perdainuotą dainą „Beggin“.

„Kol kas dar mokausi – kadangi kūrinys greito tempo, prireiks daugiau laiko išmokti. Tačiau kanklėms jis tikrai įkandamas. Šiuo instrumentu galima atlikti ir muziką iš žinomų kino filmų. Pavyzdžiui, „Karibų piratų“ – šio filmo muziką grodavome kartu su ansambliu „Sunny“. Pati esu išmokusi ir pagrojusi pagrindinę serialo „Game of Thrones“ melodiją, – pasakoja ji. – Kanklės specifiškos tuo, kad kairiame šone turi specialius kaitiklius, kuriuos reikia atlenkti, norint išgauti tam tikrą tonaciją, diezą ar bemolį. Tad šiuo instrumentu sunkiau atlikti nebent tuos kūrinius, kurie reikalauja labai greitai atlenkti daug kaitiklių. Tad tokius kūrinius bandau adaptuoti kanklėms arba išvis jų negroju. Tačiau tai tik pavieniai atvejai.“

Misija: „Baltomis kanklėmis groju tik ypatingomis progomis – jos taip pat prisideda prie stereotipų laužymo, kadangi yra gana retos ir traukia akį“, – sako kanklininkė E. Astrauskė. / E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Unikalus instrumentas

Anot Erikos, kanklėms giminingų instrumentų turi ir kitos šalys. Pavyzdžiui, latviai groja kuoklėmis, suomiai – kantelėmis, o estai – kanelėmis. Vis dėlto, nors šie instrumentai panašūs, jie ne tokie patys. Tad kanklės – išties unikalus instrumentas, gaminamas tik lietuvių meistrų ir būdingas išskirtinai Lietuvai.

„Kanklės turi išties įdomią istoriją, šį instrumentą gaubia legendos. Pavyzdžiui, senovėje, kai giminėje mirdavo žmogus, būdavo kertama eglė ir iš jos gaminamos kanklės. Tikėta, kad, jomis užgrojus, šiuo instrumentu prabyla mirusysis. Ši legenda tarsi paaiškina, kodėl kanklės yra toks ramus, lyriškas, meditatyvus instrumentas – jo prigimtis yra kalbėti mirusių artimųjų balsais, – atskleidžia pašnekovė. – Įdomu ir tai, kad senovėje kanklėmis grodavo vien vyrai, o šiandien jas renkasi išskirtinai moterys muzikantės.“

Po kiekvieno koncerto prieina bent vienas žmogus, kuris pripažįsta nesitikėjęs, kad kanklės gali taip skambėti.

Pasak pašnekovės, tradicinės senosios kanklės turi devynias arba dvylika stygų. Modernesnės kanklės jų turi kur kas daugiau. Koncertinėse kanklėse yra 29 stygos, o pati E. Astrauskė groja kanklėmis su 36 stygomis.

„Kankles, kuriomis groju aš, Lietuvoje gamina vienintelis meistras – Zigmas Liutikas iš Gargždų. Jis mėgsta eksperimentuoti, tad pastebėjęs, kad koncertinės kanklės yra labai sunkios ir joms šiek tiek trūksta boso natų, sukūrė lengvesnes, patogesnes kankles su daugiau stygų ir papildoma boso oktava. Taip pat šioms kanklėms jis įdėjo gitaros stygas, tad nuo grojimo ne taip skauda pirštus, lieka mažiau nuospaudų. Kanklės yra pusiau elektrinės, ant jų įmontuotas garso ėmiklis ir jas galima įgarsinti pasitelkiant laidą, kaip ir elektrines gitaras, – to negalima padaryti su koncertinėmis kanklėmis. Vis dėlto Lietuvoje neradau tinkamo garso ėmiklio, kuris apimtų visą kanklių diapazoną, o ne tik vidurines stygas, tad teko jį specialiai užsakyti iš JAV, – paaiškina muzikantė. – Mano kanklės lengvos, jas nesunku nešti, o tai labai praverčia tolimesnėse kelionėse, ypač koncertuojant ten, kur negalima privažiuoti automobiliu. Jomis taip pat galima atlikti platesnio diapazono kūrinius, kadangi turi daugiau stygų.“

E. Astrauskė pasakoja turinti visų rūšių kanklių. Tradicines kankles, skirtas VU Šiaulių akademijos botanikos sodo įkūrėjo Stasio Gliaudžio atminimui, jai padovanojo meistras Albertas Martinaitis. Koncertines, pačias pirmąsias, kankles Erikai tėvai nupirko, kai ji mokėsi muzikos mokykloje. Jas restauravo jau minėtas Z. Liutikas.

„Modernias, Z. Liutiko gamintas kankles, turiu dvejas. Pirmiausia įsigijau rudas, o vėliau meistro specialiai paprašiau baltų. Tiesa, baltomis kanklėmis groju tik ypatingomis progomis – jos taip pat prisideda prie stereotipų laužymo, kadangi yra gana retos ir traukia akį“, – sako ji.

E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Nepasižymi įnoringumu

E. Astrauskės teigimu, kanklės – neįnoringas instrumentas, iš muzikanto nereikalaujantis ypač geros klausos ar stiprių pirštų. Svarbiausia – noras groti ir įgūdžių lavinimas. Kanklės taip pat nereikalauja ypatingos priežiūros. Tiesiog, kaip ir visi mediniai instrumentai, negali gauti drėgmės ir tiesioginės saulės. Nuo saulės spindulių gali skilti instrumento medis, išsikraipyti stygos.

„Mokyklos laikais, kai vasarą vykdavome į dainų šventes, mes, kanklininkės, kelias valandas grodavome tiesiai į mus spiginant saulei. Tokiu atveju kanklės gali skilti. Tačiau tai labai reti atvejai, – paaiškina pašnekovė. – Kadangi mano kanklės turi net 36 stygas, kartais atsibosta jas derinti. Juolab kad neretai prieš koncertą tai reikia daryti net kelis kartus. Be to, derinant reikia tylos. Jei aplink triukšmas, kokybiškai kanklių suderinti nepavyks.“

Adaptuoja modernią muziką

Pasak pašnekovės, norint kanklėmis atlikti šiuolaikinę muziką, prireikia kūrybiškumo ir sumanumo.

„Šiuolaikinius kūrinius turiu pritaikyti kanklėms. Nėra taip, kad susirandu norimo kūrinio natas ir iškart galiu groti. Turimos natos gali netikti kanklėms, būti joms nepatogios, tad reikia jas adaptuoti. Kartais norimo kūrinio natų net nerandu. Tokiais atvejais ieškau gitaros akordų, iš jų dėlioju boso pagrindą ir bandau iš klausos atkurti kūrinio melodiją. Buvo vienas atvejis, kai neradau kūrinio natų, o akordai nepadėjo. Tada „YouTube“ platformoje suradau vaizdo įrašą, kuriame tas kūrinys atliekamas pianinu ir matyti pianisto rankos. Vis sustabdydama vaizdo įrašą, stebėjau, kokius klavišus spaudžia muzikantas, kad suprasčiau, kaip melodiją reikėtų pagroti kanklėmis, – atskleidžia ji. – Tokiais atvejais labai praverčia gebėjimas suprasti gitaros akordus ir fortepijono pagrindų išmanymas. Platesnės muzikinės žinios man atveria daugiau durų.“

Neseniai E. Astrauskė laimėjo kompozitorės Indrės Stakvilės Ehrhardt organizuotą konkursą, kurio prizas – profesionalus muzikinis klipas. Kompozitorė kvietė įvairius instrumentus įvaldžiusius muzikantus atlikti jos kūrinius ir atsiųsti vaizdo įrašus. Erika pasirinko kūrinį „Laukų auksinės akys“, kurį atliko kanklėmis. Pašnekovės atlikimas sužavėjo kompozitorę ir konkurso komisiją, tad netrukus pasirodys profesionalus E. Astrauskės muzikinis vaizdo klipas, kurio ji labai laukia.

E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Prasmingas mokytojos darbas

Nors E. Astrauskė nuo mažens grojo kanklėmis ir baigė muzikos mokyklą, buvo įsitikinusi, kad niekada netaps kanklininke ar juo labiau – muzikos mokytoja. Todėl, baigusi dvyliktą klasę, iš Šiaulių kilusi mergina atvyko į Kauną studijuoti kūrybinių industrijų.

Erika visada domėjosi kultūra, mėgo įvairius renginius, tad šios studijos jai atrodė labai artimos. Studijuodama kartu pasirinko gretutines pedagogikos studijas. Šiandien ji dirba darželinukų muzikos mokytoja ir priešmokyklinukų mokytoja.

„Man labai patinka vaikus edukuoti apie kankles ir kitus muzikos instrumentus, stebėti, kaip jie vėliau patys niūniuoja daineles. Muzikos mokytojos darbas – tikras penas mano sielai, nors kitados ir sakiau, kad niekada nebūsiu pedagoge, – juokiasi ji. – Mažieji neturi išankstinių nusistatymų apie kankles ir nesilaiko stereotipų. Tad mano auklėjami vaikai kankles žino kaip lyrinį, ramų, meditacinį instrumentą, kuriuo kartais jiems pagroju. Smagu, kad jie dar neturi susiformavusių etikečių ir viską priima atvirai.“

Pašnekovei apmaudu, kad muzikos mokyklose kanklių specialybę renkasi mažai vaikų. Nedaugėja ir kankles gaminančių meistrų. Kita vertus, kanklių muzika šiandien atgimsta iš naujo ir vis daugiau klausytojų įsitikina, kad jos – ne tik senovinis instrumentas.

„Mes, kanklininkės, aktyviai koncertuojame, grojame šiuolaikišką muziką ir stengiamės išpopuliarinti šį unikalų instrumentą. Tegu jis klesti ir būna mėgstamas klausytojų“, – sako Erika.

Ir vestuvėse, ir laidotuvėse

E. Astrauskė ne tik koncertuoja, bet ir groja krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse. Tad savo kanklių muzika ji lydi žmones visais gyvenimo etapais.

„Dažnai manęs klausia, kaip aš galiu groti laidotuvėse, – ar nebūna liūdna? Galbūt sunku suprasti, bet groti laidotuvėse man patinka. Jų metu vyrauja rami, tyli atmosfera, tad grodama atsipalaiduoju. Tokiu atveju man nereikia galvoti apie sceninį įvaizdį, tad tiesiog skambinu tyliai, švelniai ir stengiuosi žmonėms sukurti jautrią, ramią atmosferą. Grodama laidotuvėse jaučiu prasmę, nes matau, kad mano muzika padeda žmonėms“, – atskleidžia ji.

Pašnekovei džiugu, kad kanklių vis dažniau savo vestuvių ceremonijose pageidauja jaunieji, kuriems šis instrumentas kelia sentimentų. Kai kurie jaunieji kankles taip pat renkasi kaip įdomų, mažiau populiarų instrumentą. Erika pastebi, kad kanklių dažnai pageidaujama, jei jaunieji gyvena užsienyje, bet tuokiasi Lietuvoje, ar jei tarp svečių (arba poroje) yra užsieniečių. Vis dėlto dalis kunigų kanklėmis bažnyčioje groti neleidžia. Esą Dievo namuose būtinai turi skambėti vargonai ir giesmės. Tačiau kita dalis dvasininkų su džiaugsmu priima kankles ir padėkoja Erikai už gražią muziką.

„Norėtųsi daugiau atvirumo kanklėms. Juk tai tradicinis mūsų instrumentas, kuris skamba labai švelniai ir net, sakyčiau, angeliškai“, – nuomonę išsako pašnekovė.

Kanklininkė taip pat koncertuoja solo koncertuose, ją pasirodyti kviečia įvairūs kultūros centrai, organizacijos, privatūs žmonės. Koncertų metu E. Astrauskė ne tik muzikuoja, bet ir klausytojus šiek tiek paedukuoja apie kankles, jų istoriją, atliekamus kūrinius.

„Vieno renginio metu esu organizavusi ir protmūšį apie kankles. Smagu, kai žmonės domisi šiuo instrumentu ir nori apie jį daugiau sužinoti“, – džiaugiasi muzikantė.

E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Nesustoti motyvuoja mylimasis

Praėjusią vasarą Erika ištekėjo už mylimojo Jono. Vestuvėse dažnai grojanti kanklininkė juokiasi, kad jos pačios šventėje nebuvo nei kanklių, nei gyvos muzikos apskritai.

„Grodama vestuvėse pastebėjau, kad nuotakos dažnai šventės metu nepamato detalių, į kurias įdėjo daug pastangų ir finansų. Manau, kad tuoktuvių dieną jaunųjų dėmesys būna visai kitur, jiems nerūpi nei stalo kortelės, nei muzika, nei dekoracijos. Nuotakos dažnai pageidauja tam tikro kūrinio, tačiau turiu nuojautą, kad didžiąją dieną jos to kūrinio nė neišgirsta, – šypsosi pašnekovė. – Tad mūsų su vyru vestuvės buvo labai paprastos, jaukios, dėmesį sukoncentravome vienas į kitą. Juk vestuvių esmė ir yra dviejų žmonių meilė ir noras būti kartu, o ne dekoras ar muzika.“

E. Astrauskė pasakoja, kad jos išrinktajam Jonui muzika taip pat yra artima. Jis groja gitara, tuo ir sužavėjo Eriką.

„Kadangi daug dirba, pastaruoju metu Jonas muzikuoja mažiau. Tad namuose aš esu pagrindinė muzikantė, kuri nuolat groja. Vyras visus mano kūrinius jau žino atmintinai, koncertų metu jis netgi pastebi, ką sugrojau ne taip. Džiugu, kad jis supranta, kokia muzika man svarbi, ir paskatina judėti pirmyn. Kartais būna etapų, kai norisi sustoti, padaryti pauzę muzikiniame kelyje, tačiau Jonas motyvuoja ir suteikia stiprybės dirbti toliau“, – džiaugiasi ji.