Balandžio 27 d. pasaulis neteko vienos įtakingiausių šiuolaikinių psichologių – E. Eger mirė sulaukusi 98 metų. Apie jos mirtį pranešė leidinys KSN, remdamasis šeimos pareiškimu socialiniuose tinkluose. Mirties priežastis nepatikslinta, tačiau jos palikimas jau seniai tapo pasaulinio humanistinio diskurso dalimi.
Mergaitė, kuri svajojo šokti
E. Eger gimė 1927 m. rugsėjo 29 d. Košicėje. Ji užaugo žydų šeimoje, mokėsi baleto bei gimnastikos ir netgi treniravosi olimpinėms žaidynėms. Tačiau jos svajonės žlugo, nes, būdama žyde, buvo diskvalifikuota.
Edith jaunystę nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1944 m., kai jai buvo vos 16 metų, ji su šeima buvo deportuota į Aušvicą-Birkenau, rašoma „Greif“.
Ties gyvenimo ir mirties riba
Pirmąją dieną stovykloje jos motina buvo išsiųsta į dujų kamerą. Mirė ir jos tėvas. E. Eger niekada nesužinojo tikslios jo mirties datos. Ji ir jos sesuo Magda išgyveno, tačiau kiekvieną dieną gyveno prie mirties slenksčio.
Edith tapo viena iš nacių gydytojo Josefo Mengele aukų. Kartą būtent jo akivaizdoje ji buvo priversta šokti barake. Už šį šokį jis davė jai gabalėlį duonos, kuriuo ji pasidalijo su kitomis moterimis. Vėliau E. Eger pasakojo, kad ši akimirka jai simbolizavo vidinį pasipriešinimą, įrodymą, kad net ir nežmoniškomis sąlygomis galima išsaugoti žmogiškumą.
Karo pabaigoje kaliniai buvo perkelti į Austriją „mirties maršų“ metu. 1945 m. gegužės 4 d. amerikiečių karys pastebėjo ranką, kuri vos judėjo po kūnų krūva – tai buvo Edith, ji išgyveno. Tačiau tikrasis išsilaisvinimas neatėjo iš karto.
Didžiosios karjeros pradžia
Po karo E. Eger ištekėjo už Bélo Egerio ir 1949 m. persikėlė į Jungtines Valstijas, kur apsigyveno El Pase. Ten ji pradėjo naują gyvenimą, pagimdė tris vaikus, dirbo mokytoja ir, anot „Daily Stoic“, stengėsi būti „kaip visi kiti“.
Naujas jos gyvenimo etapas neprasidėjo iš karto. E. Eger ilgą laiką kovojo su potrauminio streso sutrikimu ir „išgyvenusiųjų kaltės“ jausmu. Metų metus ji negalėjo kalbėti apie savo patirtį, net su savo vaikais.
Tik vėliau ji įstojo į Teksaso universitetą, kur įgijo psichologijos laipsnį. Daktaro laipsnį ji įgijo būdama 50 metų.
Vėliau ji tapo klinikine psichologe, kurios specializacija – potrauminio streso sutrikimo gydymas. Edith dirbo su karo veteranais, smurto aukomis ir kariškiais, konsultavo JAV kariuomenės ir karinio jūrų laivyno dalinius, dėstė Kalifornijos universitete San Diege ir tęsė praktiką beveik iki 90 metų.
Knygos, pakeitusios milijonų žmonių gyvenimus
Didžiausią įtaką E. Eger padarė savo knygomis, kurios tuo pačiu metu yra giliai asmeniškos, bet ir universalios.
Pagrindinis jos kūrinys – memuarai „Pasirinkimas“, kuriuose ji sujungia savo išgyvenimo Aušvice istoriją su klinikiniais atvejais iš savo praktikos. Knygos idėja tokia, kad net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis žmogus turi pasirinkimą – likti auka arba ieškoti laisvės savyje.
Knygoje „Dovana: 12 gyvenimo pamokų“ E. Eger siūlo praktinių įžvalgų, kaip dirbti su traumomis, baime, kalte ir pykčiu. Ji kančią laikė ne pabaiga, o vidinio augimo galimybe.
„Negalima pakeisti praeities, bet galima pasirinkti ateitį“
E. Eger ne kartą pabrėžė, kad negalime pakeisti to, kas mums nutiko, bet galime pasirinkti, kaip gyventi toliau. Jos požiūris į psichologiją buvo pagrįstas asmeninės patirties ir profesinės praktikos deriniu. Ji kalbėjo apie emocijų išgyvenimo svarbą, o ne jų slopinimą, apie atsisakymą aukos vaidmens ir gebėjimą atleisti – pirmiausia dėl savo pačios laisvės.
E. Eger gyvenimas yra ne tik Holokausto išgyvenimo istorija, bet ir istorija apie tai, kaip žmogus gali atsigauti po gilių žaizdų ir padėti kitiems padaryti tą patį.
Jos knygos, paskaitos ir klinikinis darbas išlieka vadovu tiems, kurie susiduria su skausmu, netektimi ir traumomis. Edith asmeninę tragediją pavertė universalia žmogiškumo pamoka: laisvė – tai ne aplinkybės, o pasirinkimas.
Po jos mirties pasaulis prisimena ne tik moterį, kuri išgyveno Aušvice-Birkenau, bet ir žmogų, kuris sugebėjo giliausią traumą paversti stiprybės šaltiniu ir to išmokyti kitus.
(be temos)
(be temos)