Šią savaitę M.Žilinsko dailės galerijos kino salėje – neeilinis vakaras. Neeilinis, nes čia bus pristatomas projektas, kurį retu galima pavadinti ne vienu aspektu: dokumentinis filmas apie kaunietį menininką, sukurtas kauniečių kūrėjų.

Naujoji juosta – apie Kaune gimusį ir gyvenantį, tačiau 10 metų Niujorke praleidusį ir su Jonu Meku bendradarbiavusį menininką, dailininką, muzikantą, performansų autorių, "films without camera" kūrėją Eugenijų Varkulevičių. „August Varkalis“ – tai antras režisierės Enrikos Striogaitės dokumentinis filmas. Prieš dvejus metus visuomenei buvo pristatytas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ – apie Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėją Stasį Ratkevičių.

Dokumentinių juostų kūrimo golgotą perėjusi autorė mano, kad antroji juosta bus paskutinė: Kaune – daug įdomių asmenybių, kūrėjos galvoje – daug neįgyvendintų idėjų, tačiau finansinės kliūtys gali atmušti bet kokį norą kurti filmą.

– Filmą pristatote dieną, kurios skaičiai – gana įspūdingi: 2011 11 11. Specialiai pasirinkote tokią datą?

– Oi, ne. Nė nepastebėjau tų sukritusių skaičių, tik galerijos „Aukso pjūvis“ savininkė ir filmo rėmėja Lolita Vyžintienė pastebėjo, kad visai gera data – vienuolikto mėnesio vienuolikta diena. Pernelyg nesureikšminu skaičių, jie – ne raidės ir man nepaklūsta. Nors šiaip tikiu, jog skaičius yra ne vien buhalterijai, arba buhalterija – ne vien piniginėms sąmatoms, tų sąmatų yra ir kitokių. Skaičius yra abstrakti esybė, visai gerai, kad taip sukrito, bet tai visiškas atsitiktinumas, jeigu jis apskritai egzistuoja.

– Koks yra naujausias jūsų filmas? Kaip sekėsi jį kurti, kiek laiko užtruko?

– Filme ištryniau Kauno, Niujorko miestų erdves, koliažo principu kūriau naują erdvę, tą, kurią menininkas nešiojasi savo viduje: joje nugulusios patirtys ir mintys veikia jo kūrybą ir jį patį. Apskritai herojus, na, tas menininkas, apie kurį kuriu filmą, savotiškai diktuoja formą ir filmo principą. Tarkim, šis filmas labai skiriasi nuo pirmojo, nes skirtingi ir mano herojai, asmenybės, o ir aš pati jau kita, nei buvau prieš dvejus metus – kardinaliai nepasikeičiau, bet ant to paties kurpalio juk visko nemausi, neįdomu.
Negalėčiau atsakyti, kiek laiko užtruko, daug – dvejus metus laukiau, kol prie filmo galės prisidėti montažo režisierė Svetlana Gužauskienė, aukščiausios klasės profesionalė ir jautri menininkė. Nebuvo nė minties pasidairyti kito specialisto – su S.Gužauskiene kalbu ta pačia kalba, kaip ir su vienu geriausių Lietuvoje operatoriumi Laisvūnu Karveliu, o tai, kuriant bendrą kūrinį, be galo svarbu. Su tokiais menininkais galėčiau dirbti ir dirbti. Taigi – daug, o sykiu ir visai nedaug laiko užtruko: pora dienų filmavimo, tačiau į tą „kiek laiko užtruko“ įeina ir bemiegės naktys mintyse dėliojant filmą, šimtus kartų peržiūrint nufilmuotą medžiagą, o dar prieš jį – ir įvairūs sumanymai, ieškojimas archyvų, bendravimas su menininku ir jo „atradimas“, įvairūs techniniai niuansai, džiaugsmo ir nevilties akimirkos. Tai tikrai užtruko ne dvi dienas, o šimtus naktų ir dienų – nesudėsi jų tvarkingai į sąmatą, neįkainosi.

– Turbūt neverta klausti ir apie filmo kūrimo išlaidas?

– Neverta, nes tie pinigai, kuriuos gavau iš Kauno miesto savivaldybės, – zuikio ašaros. Iš pradžių jie atrodė dar visai neblogai – juk su manimi buvo žmonės, pirmiausiai menininkai, dirbantys iš idėjos, tačiau, deja, ir jie turi mokėti už šildymą ir visa kita. Taigi iš pradžių tie pinigai dar guodė, tačiau kai pamačiau, kas iš jų liks atskaičius žvėriškus mokesčius – puoliau į neviltį, pamačiau, kad iš širdies dirbantiems kūrėjams – taip sakant, špyga taukuota. Skaičiavau, skaičiavau, kol atguliau į patalą. Man buvo gėda prieš juos ir dar prieš kažką ar už kažką, nežinau, bet daugiau filmų nekursiu, tai – paskutinis, nors galvoje jie, rupūžės, nuolat sukasi ir varo mane iš proto: juk Kaune gyvena šitiek be galo įdomių menininkų. Na, bet reikės pasistengti visa tai užgniaužti, uždusinti, gal pavyks, turėtų pavykti, niekur nedingsi.

– Liūdna, bet kokią nors satisfakciją juk gavote?

– Kai diską, į kurį S.Gužauskienė įrašė filmą, atsinešiau pas dailininką į dirbtuvę, įsijungėme nešiojamąjį kompiuterį – ekrane išniro E.Varkulevičiaus dirbtuvė, tapybos darbai, balandžiai, o aplink tą judantį filmą buvo tie patys daiktai, tik natūroje... Tas dvigubas vaizdas buvo fantastiškas, ypač kai dar vienas balandis, regis, dailininkas kratgalviu vadina jo veislę, ėmė kaišioti snapą pro atvirą langą ir vis mėgino patekti vidun. Labiausiai mane nukovė pats E.Varkulevičius, kuris, matydamas save ekrane, ėmė ginčytis, su kai kuo nesutikti, replikuoti kalbančiam... E.Varkulevičiui.

– Filme išvysime ir Joną Meką?

– Taip, Niujorke E.Varkulevičius rezidavo Jono Meko įkurtame AFA centre – avangardinio kino kalvėje, ten turėjo dirbtuvę, prižiūrėjo AFA dailės galeriją, kūrė filmų plakatus, dalyvavo parodose, daugybėje performansų drauge su J.Meku ir būgnininku Daliumi Naujokaičiu, taip pat ten buvo parodyti jo kurti filmai – „A.Varkalis films without camera“. Visa tai sugulė ir dokumentiniame filme, kuris iš principo yra beveik be pavadinimo, kaip ir daugelis dailininko darbų – taip natūraliai išėjo. Beje, man tai filmas – ne vien apie konkretų dailininką, jo vardą ir pavardę, bet ir apie menininką apskritai, ir jis gyvena ne tiek Niujorke ar Kaune, kiek savo erdvėje, savo namuose, o tie namai gali būti tapyba, muzika, savitas pasaulio suvokimas. Į Niujorką filmo kopija jau išsiųsta, telieka jį pristatyti Kaune.

Kas: dokumentinio filmo apie dailininką E.Varkulevičių premjera "August Varkalis".
Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada: lapkričio 11 d. 16 val.