– Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

– Fotografuoti pradėjau keliaudamas. Iš pradžių keliaudavau praktiškai neturėdamas pinigų. Net sunku dabar paaiškinti, kaip tai vykdavo. Aišku, padėdavo geri žmonės. Ilgainiui kelionių tikslas vis labiau susisiedavo su fotografija. Pamačiau, kad nuotraukos atveria visas duris. Per tuos trylika kelionių metų pripratau, kad viskas aplinkui keičiasi, keičiasi vietos ir žmonės, keičiasi nuomonės, požiūriai ir įpročiai, o fotografija išlieka vienintele konstanta nuo pirmos kelionės.

– Ką savo fotografijomis bandai užfiksuoti?

– Fiksuoju istorijas. Mane domina įvairios bendruomenės – bendros jų istorijos ir pavieniai žmonės. O tarp eilučių gimsta ir kitokie projektai – meniniai darbai, portretai, akimirkos, kelionių dienoraščiai, gatvės ir peizažų fotografija. Vienaip ar kitaip, mano aistra – dokumentika, į kurią sudedu visą savo patirtį – tiek fotografinę, tiek gyvenimišką.

– Sakai, kad fiksuoji istorijas. Kokių istorijų ieškai?

– Nežinau, ar ieškau. Galbūt istorijos pačios mane suranda – tam tikros temos tarsi persekioja ir nuolat prie jų sugrįžtu. Pavyzdžiui, migracijos ir kitoniškumo tema, kuri ir man pačiam yra be galo jautri. Suvokiu, kad esu baltasis vyras su vakariečio pasu ir dėl to keliaudamas turiu nemažai privilegijų, dėl kurių dažnai jaučiu neteisybę. Ypač šalyse, kur, būdamas svečiu, tarsi turiu daugiau teisių ir galimybių nei vietiniai gyventojai. Taip pat raganos, arba, kitaip sakant, stiprios moterys, vadinančios save raganomis, turinčios garsų vidinį balsą ir jo klausančios, dar gatvės cirkas ir… žinoma, protestai. Mėgstu bet kokio dydžio ar formos protestus – kai žmonės išeina į gatves, kai susivienija dėl vienos idėjos, kai atmosfera užverda ir prisipildo įtampos ir nuojautos, kad tuoj kažkas keisis. Ši energija labai uždega.

– Kaip manai, istorijas fotografuoji labiau iš išorės ar iš vidaus?

– Viską apsprendžia laikas. Jeigu turiu pakankamai laiko, dažniausiai mane priima, ir tada jau fotografuoju iš vidaus. Kartais tiesiog reikia veikti greitai. Taip pat dažnai nutinka, kad istorija randasi netikėtai, jau žvelgiant į fotografijas. Dar būna, kad pats gan aktyviai įsitraukiu į istoriją ir fiksuoju savo dalyvavimą joje.

Ankstesni darbai, natūralu, atsirasdavo mažiau planuojant. Keliauji, užklysti kur nors, susipažįsti su kuo nors ir fotografuoji, kitaip sakant, fotografija išplaukdavo iš kelionės, iš gyvenimo. Šiandien aš jau daug daugiau planuoju ir mano kelionės tikslas dažniausiai būna fotografija, galvoju, ką ten ir ten galėčiau nuveikti iš fotografinės pusės.

Kita vertus, dokumentuodamas istorijas, visada išnaudoju pirmąjį impulsyvų įspūdį. Todėl, prieš važiuodamas į tam tikrą vietą, specialiai stengiuosi neprisiskaityti per daug informacijos apie istorijos objektą. Iš pradžių patiriu pats ir tik gerokai vėliau pradedu domėtis kontekstu ir kitais svarbiais momentais.

– Dokumentika yra meno rūšis, kuri tarsi mažiausiai perdirba realybę. Koks tavo santykis su realybe?

– Man labai patinka Lotynų Amerikoje gimęs literatūros žanras – magiškasis realizmas. Tad ir savo nuotraukas vadinu magiška realybe. Na, nes realybė tokia ir yra. Viskas, ką matome aplinkui, mums kalba.

Kartais net atrodo, kad savo mentalitetu man artimesni Meksikos gyventojai. Bet aš neprisirišu prie vietos. Esu ten, kur esu. Ir labiausiai mėgstu keliauti vienas, kai esu atsakingas tik už save.

– O kiek toji realybė, pavyzdžiui, žmonės pasikeičia tau išsitraukus fotoaparatą?

– Labai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų, pirmos kelionės į Afriką metu, žmonės labai baidėsi fotoaparato, o jau prieš trejus metus, lankantis ten antrą kartą, situacija atrodė kardinaliai pasikeitusi – beveik visi turėjo išmaniuosius telefonus su kameromis, buvo dingęs fotografavimosi tabu ir žmonės tiesiog prašėsi į kadrą. Tačiau teko būti ir tokiose bendruomenėse, tarkim Meksikoje, kur pamatę fotoaparatą žmonės kaipmat bėgdavo slėptis, nes tiki, kad nuotraukoje pasiliks jų siela.

Bet kokiu atveju aš gerbiu kiekvieno ribas ir jaučiu, kada fotoaparato geriau neišsitraukti. Galbūt todėl mane daug kas įsileidžia ir pasitiki.

– Panašiai, kaip tikima kai kurių genčių, Susan Sontag savo knygoje „Apie fotografiją“ yra išryškinusi grobuonišką fotografijos aspektą – fotografuodami mes tarsi pasisaviname fotografijos objektus. Ji net sulygino fotoaparatą su ginklu. Ką tu manai apie tokį požiūrio kampą?

– O anarchistas poetas Hakim Bey (tikrasis vardas Peteris Lambornas Wilsonas) turizmą yra pavadinęs didžiausia XXI a. terorizmo išraiška. Ir aš su juo visiškai sutinku – jau nėra paslaptis, kad organizuotas turizmas išnaudoja, vartoja ir daro didelę žalą žmonėms beveik visame pasaulyje. Pavyzdžiui, yra tekę lankytis Benino vudu festivalyje, čia kasmet susirenka įvairios vudu sektos, demonstruoja savo ritualus, švenčia ir bendrauja. Labai nekantravau užfiksuoti šio festivalio akimirkas, tačiau atvykęs išvydau krūvą autobusų su turistais iš Anglijos, Prancūzijos bei kitur ir supratau, kaip stipriai išnaudojama yra vietinė kultūra. Baltieji už tokią pramogą moka milžiniškus pinigus, kurie maitina milžinišką vakarietiško turizmo infrastruktūrą ir nepasiekia vietinių gyventojų. Tai, visų pirma, yra neetiška. Tad iš šios kelionės parsivežiau labai neblogą reportažą apie baltuosius vudu kontekste. Tos pačios kelionės metu gimė ir dar neįgyvendinta idėja sukurti foto seriją „Juodai-balta Afrika“, pasakojančią apie itin sudėtingus rasių santykius Afrikos žemyne.
O grįžtant prie tavo klausimo, manau, čia labai svarbu atsakyti į klausimus – kodėl tu keliauji ir kodėl fotografuoji? Man šie klausimai iškilo, kai pastebėjau, kad keliaudamas patenku ten, kur kiti užsieniečiai neįsileidžiami. Supratau, kad negaliu vien imti, ir pagalvojau, kad fotografuodamas su didžiausia pagarba fotografuojamiems aš tarsi atiduodu kažką atgal, susimoku skolą.

– Greičiausiai didžiausia skola, kurią planuoji susimokėti, yra būsima fotografijų knyga. Papasakok daugiau apie ją.

– Tai yra fotoistorijų ir fotoesė iš Meksikos knyga pavadinimu „Rezidentai ir lankytojai“. Meksika yra didžiulis mikro- ir makrokultūrų baseinas, kuriame egzistuoja akivaizdi skirtis tarp čiabuvių bendruomenių ir ispanų kolonizacijos – du labai skirtingi Meksikos pasauliai. O ir aš pats daug kur esu tarsi ir savas, bet visada atėjūnas. Šis konfliktas mano knygoje ir yra nagrinėjamas. Ir manau, šiandien, kai išgyvename migracijos krizę, rezidentai ir lankytojai taps vis dažniau eskaluojama tema.  

– O ar yra tokių istorijų, kurių nenori ar galbūt nesijauti turintis teisę viešinti?

– Kai pirmą kartą atsidūriau Ganoje, patekau į tokį kaimelį ir ten vyko karūnacija. Kaimo bendruomenė išsirinko dvi baltas merginas savo karalienėmis, kad šios padėtų jam vystytis. Užsilikau ten ilgiau, nei buvau planavęs, ir viską dokumentavau. Tačiau iki šiol dar nepasidalinau šia istorija. Nežinau, kaip ją papasakoti. Trumpai tariant, tai istorija apie dvi baltaodes merginas, kurios, norėdamos padėti, mažame kaimelyje įkuria NVO ir, pačios šito nenorėdamos, tampa karalienėmis. Viskas vyksta kultūriniame kontekste, kur šviesi odos spalva yra a priori išaukštinama ir net sušventinama. Gana yra viena iš religingiausių pasaulio šalių (jei neklystu, tai dvylikta religingiausia šalis pasaulyje), o vienas iš stipriausių kolonizacijos padarinių šiuolaikinėje Afrikoje yra sušventintas balto žmogaus įvaizdis. Žvelgiant į tai iš šono, matai, kad taip yra dėl balto dievo, užvaldžiusio juodaodžių sąmonę. Be galo jautri istorija, kurioje susimaišė žmogiški santykiai, religija ir mikropolitinis kaimelių gyvenimas.

Dar yra viena istorija apie raganų stovyklas Ganoje. Ten iki šiol moterį galima apkaltinti raganavimu ir atskirti nuo visuomenės. Vienoje iš stovyklų praleidau tik tris dienas ir, nors ir padariau nemažai portretų, prieš juos viešindamas, dar noriu sugrįžti į tą kaimą ir išplėsti šią istoriją. Nuotraukas papildyti garso įrašu su moterų istorijomis ir dar pafotografuoti. Ir, žinoma, praleisti ten daugiau laiko, geriau susipažinti su esama situacija.

Taip pat turiu skaudžios patirties, kai mano nuotraukos buvo pavogtos ir, tarkim, atsidūrė negerose rankose. Tad nuo to laiko nuotraukas viešinu atsakingiau ir rečiau – toli gražu ne viskuo dalinuosi socialiniuose tinkluose. Galų gale, patekusios į socialinę mediją, jos labai greitai būna tarsi nuplaunamos to nuolatinio informacijos srauto ir netenka magijos. Būtent dėl to ir noriu išleisti knygą ir dažnai spausdinu jas ant popieriaus.

– Esi sutikęs tikinčių, kad nuotraukose lieka jų sielos. O kaip manai, kiek tu fotografuodamas ir keliaudamas netekai savo įgimtos tapatybės?

– Gimiau ir užaugau Antakalnyje, tačiau stipraus emocinio ryšio su Lietuva niekada neturėjau. Kartais net atrodo, kad savo mentalitetu man artimesni Meksikos gyventojai. Bet aš neprisirišu prie vietos. Esu ten, kur esu. Ir labiausiai mėgstu keliauti vienas, kai esu atsakingas tik už save.

O kalbant apie tapatybę, keliaudamas ir fotografuodamas aš daugiau gaunu, nei netenku.

– Kelionėse neišvengiami ne tik malonūs nuotykiai, bet ir įvairūs pavojai. Ar nebijai, kad gali kas nutikti?

– Kol fotografuoju, jaučiu ramybę, jaučiuosi, tarsi esu apsaugotas. Jeigu situacija pavojinga, baimės jausmą suvaldau būtent į rankas paėmęs fotoaparatą.

– Šiandien pandemija, nori nenori, apkarpė keliautojams sparnus. Ar karantinas kaip nors prisidėjo prie tavo fotografijos?

– Be to, kad pradėjau fotografuoti Vilnių pandemijos atmosferoje, labiausiai džiaugiuosi, kad karantinas davė laiko pabūti su prikauptų nuotraukų archyvu, rašyti tekstus, organizuoti fotoserijas, kristalizuoti knygos idėją. Per pirmus uždarymo mėnesius padariau darbus, kuriems dėl nuolatinio judėjimo negalėjau atrasti laiko.