Rafinuota prancūzaitė

Fotografė Monika Požerskytė paruošė atsaką režisieriams, sukūrusiems kino juostą "Šioje šalyje nėra vietos senukams". Jis skamba taip: šioje šalyje gyvena laimingi senukai!

Klystate manydami, kad jauna moteris šia fraze pristato Panamos, Paragvajaus ar Kosta Rikos senjorus, kurie jau ne pirmus metus rikiuojasi laimingiausių šalių dešimtuke. Vieno garsiausių šalies fotografų Romualdo Požerskio dukra taip kalba apie Lietuvą. Neįtikima?

"Štai jums įrodymas", – fotografijų albumą "Šimtas metų kartu", pristatytą Vilniaus knygų mugėje, į rankas paėmė M.Požerskytė. Knygoje storu viršeliu – 37 šimto ir daugiau metų sulaukę senoliai. Laimingi, besišypsantys ir spinduliuojantys. Manote, kad metų bagažas žilus plaukus ir raukšles kaktoje įpareigoja slėpti po skarele ar kepure plačiu kraštu, o šypseną, net jei ji bedantė – už stipriai suspaustų lūpų? Anaiptol.

"Greičiausiai mes esame susidarę klaidingą įspūdį, kaip išties turi atrodyti šimtamečiai", – ties Elenos Ūsienės portretu stabtelėjo pašnekovė. Į mus iš fotografijų albumo žvelgė įstabaus grožio šimtametė, kaklą padabinusi juodų ir baltų perlų karoliais. Buvusią lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoją už jos moterišką rafinuotumą ir polėkį M.Požerskytė praminė prancūzaite.

"Tai buvo vienintelė herojė, kuri buvo visiškai nevaldoma ir diktavo savo taisykles. Galiausiai numojau ranka ir paklusau jai", – viešnagę Rietave su šypsena prisiminė fotografė.

Teko sukti lovą

Vilnietė Salomėja Maceikienė prieš fotosesiją papuošalų netraukė, tačiau pasileido tamsiai dažytus plaukus, o šypseną paryškino raudonu lūpdažiu.

Uršulei Veteikienei gėlėtą skarelę padėjo užsirišti artimieji. Šimtametė Utenos rajono gyventoja praėjusią vasarą apako. Nuo tada ji be paliovos meldžiasi. Už vaikus, anūkus ir tuos, kurių nepažįsta, bet linki laimės.

"Taip kasdien nuo ryto iki vakaro ir kankina rožinį", – apie uošvę kalbėjo žentas.

Akmenų kaimo gyventoja 102 metų Melanija Stankevičienė ypatingąją dieną apsirengė marškiniais ir tokios pat spalvos karoliais, o paklausta, ar jos gyslomis neteka bajoriškas kraujas, džiaugėsi, kad metai neatėmė poniškos elegancijos.

"Kalbant apie Melaniją buvo gana sudėtinga situacija. Močiutė guli, nevaikšto, o lova jos stovi priešais langą. Kambarys mažas, apsukti lovos neįmanoma. Nežinau, ką daryti ir kur atsivežtą foną dėti. Šiaip ne taip perstūmėme lovą, nurišome skarą, ir į mus pažvelgė visai kitas žmogus", – jautriomis akimirkomis, kurios spaudė ašaras, dalijosi fotografė.

Staiga ji prisiminė šimtametę Viktoriją ir jos proanūkį Karolį, kurio telefono numerį po pokalbio su ilgaamže jau buvo berenkanti. Viktorija pasiguodė, kad proanūkis, kurį vaikystėje vedžiojosi po Laisvės alėją ir lepino skanėstais, jau kurį laiką jos nebelanko.

Greičiausiai mes esame susidarę klaidingą įspūdį, kaip išties turi atrodyti šimtamečiai.

"Kur tas Karolis?" – išgirdusi Viktorijos dejones, fotografė sunkiai tvardė emocijas. Tiesa, jausmų audra netrukus atslūgo. Pasirodo, aštuoniolikmetis kariškis mylimą prosenelę lanko kas savaitę. Viktorijai paprasčiausiai prailgo laikas. Kitos herojės proanūkis Anykščiuose gyvenančią prosenelę aplankė su visa klase, mat nė vienas vaikas iki tol nebuvo matęs, kaip atrodo šimto metų sulaukęs žmogus.

Nuo vaišių lūžo stalai

105-erių Petronėlė Ladukienė iš Kauno rajono fotografę žavėjo savo paprastumu ir atvirumu.

"Neturiu mokslų. Aš nelankiau mokyklos. Likau našlė šešiasdešimties metų, tada išmokau skaityti. Pati", – senolės su auksine šypsena istoriją perpasakojo fotografė ir dar nuo savęs pridūrė: – Dabar ji gyvena viena. Turi šunį. Sakė, galėtų pati pamelžti karvę, tačiau sunkiai nuo kėdės bepakiltų."

Seniausias fotografijų albumo herojus – Kauno rajono gyventojas Vincas Šileika, pasaulį savo riksmu pasveikino 1910 m. liepos 31 d. 108 metus skaičiuojantis vyras, anot fotografijų albumo autorės, šiuo metu taip pat gyvena vienas. Tiesa, vienišas nesijaučia, mat į duris kasdien pasibeldžia kaimynas su laikraščiu rankoje.

"Pasidomėkite, ar tik tas laikraštis nėra "Kauno diena", – M.Požerskytė stebėjosi ne tik ilgamečio noru šviestis ir sekti naujienų pulsą, bet ir jo svetingumu. – Net ir sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje Vincas sutepė visą lėkštę sumuštinių!"

Beje, nuo vaišių lūžo daugumos fotografijų albumo herojų stalai. Kas į lėkštes krovė cepelinus, kas ant varškės sūrio šviežią medų tepė, pyragais vaišino, o kas lietuvišką naminukę lauktuvių krepšyje tarp pomidorų slėpė.

Spyriojosi fotografuojami

Pradėjusi ieškoti šimtamečių fotografijų albumui, M.Požerskytė nenutuokė, kiek daug jų yra. Tiesa, surinktas ilgamečių sąrašas kaipmat atsisijojo – ne visi senoliai buvo sąmoningi, su kai kuriais nepavyko susikalbėti.

"Nėra ko norėti, juk jų vaikams jau 70 ar 80 metų! – kelionės pradžią prisiminė moteris. – Pas kai kuriuos šimtamečius patekome per anūkus ar proanūkius. Vieniems apie savo atvykimą pranešdavau ryte, kad nesijaudintų, kitiems – iš vakaro. Žinau, kad pastarieji nemiegojo ramiai. Keliems teko skambinti ne sykį, o jų artimųjų klausti... ar jie dar gyvi. Taip, kai tau 100 ar daugiau metų, toks klausimas labai natūralus."

Paklausta, kaip sekėsi bendrauti su senoliais, M.Požerskytė neslėpė, kad neįprastai artimas kontaktas pradžioje ją kiek glumino. Dažnas senolis ją norėjo liesti, apkabinti.

"Aš klaupiausi prie jų, kalbėjau tiesiai į ausį. Vėliau tai nebetrikdė. Ačiū sakau savo vyrui Vaidui – jis nuėmė nemažą dalį fizinio ir emocinio krūvio nuo mano pečių. Fotografuoti, kalbėti ir įrašinėti senolių pokalbius vienai būtų buvę per sunku" , – apie neeilinės fotosesijos iššūkius pasakojo menininkė.

Ne visi senoliai norėjo fotografuotis. Spyriojosi, esą jie seni, negražūs ir niekam neįdomūs. Tiesa, M.Požerskytė netruko jų įkalbėti.

"Mano žodžiai, kad jie – Lietuvos istorija, buvo labai įtaigūs. Sakiau nuoširdžiai, kaip ir tai, kad jie man labai gražūs", – darsyk į raukšlių išvagotus sutiktųjų veidus fotografijų albume dirstelėjo moteris.

Dabar geriau gyventi

"100 metų kartu" autorė po šimtamečių vardais ir pavardėmis nerašė jų profesijų – mažesnėmis raidėmis išraitė tik gimimo metus ir užgyventą turtą – vaikus, anūkus, proanūkius.

"Kodėl? Nes per visą gyvenimą jie ne kartą keitė profesijas. Viena kirpėja amato mokėsi toje pačioje kirpykloje, kurioje lankėsi Antanas Smetona su žmona. Kitas, Amerikos lietuvis, JAV vadovavo atominės elektrinės statybai, o vėliau grįžo į Lietuvą", – apie šimtamečius, kurių gyvenimai pasakoja šalies istoriją, toliau kalbėjo fotografė. Antai viena šimtametė prasitarė mačiusi Hitlerį, kita su ašaromis akyse budino prisiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą, okupaciją ir trėmimus.

"Prašiau jų palyginti tuometę ir dabartinę Lietuvą. Gal ir sunku patikėti, tačiau visi jie vieningai nusprendė, kad per šimtą metų dabar gyvename geriausiai. Galime laisvai keliauti, galime sakyti, ką norime, esame apsirūpinę, o jei nemokame kažko iš valdžios išsireikalauti, patys esame kalti, – taip pat lengvai kaip apie laisvą Lietuvą, jaunystę ar meilę senoliai, anot fotografės, kalbėjo ir apie išėjimą anapilin. – Nė vienas jų nebijo mirties. Kodėl? Gyventi, pasak jų – smagu, tačiau nesinori būti našta vaikams, anūkams. Nepatikėsite, bet viena senolė po pokalbio dokumentinio filmo režisierės Editos Kabaraitės net paklausė, ar ateisime į jos laidotuves."

Žadėjo ateiti į parodą

Tiesa, M.Požerskytės parodos "100 metų kartu" atidarymo sulaukė ne visi herojai.

Lenkdama pirštus fotografė suskaičiavo mažiausiai penkis ilgamečius, baigusius savo žemiškąją kelionę. Vienas tokių – šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Senkus, praėjusių metų sausio 24-ąją pažymėjęs savo 100-ąjį jubiliejų.

"Mano džiaugsmui, keli kalbintieji ir fotografuotieji pažadėjo ateiti į Kauno fotografijos galeriją. Kažkuris jų atvykti planavo viešuoju transportu", – prieš baigdama pokalbį M.Požerskytė dirstelėjo į besišypsantį Mankiškės kaimo gyventojo Aleksandro veidą.

102 metų senolis – vienas iš nedaugelio šimtamečių, gyvenančių poroje. Jo žmonai Suzanai – 96-eri, o pats jis tik prieš dvejus metus liovėsi vairuoti automobilį.

"Sulaukęs 100 metų nuėjo prasitęsti vairuotojo pažymėjimo. Nepavyko. Nors garaže mačiau tebestovintį automobilį, – vienu rankos mostu fotografijų albumą užvertė ir baigiamąją kalbą rėžė autorė. – Žinote, šiais laikais labai populiarios receptų knygos, todėl viliuosi, kad ir ši bus sėkminga. Taip, čia nebus patarimų, kaip skaniai pasigaminti smetonišką vištieną ar barščius su baravykais, tačiau rasite kone keturias dešimtis ilgaamžiškumo ir laimingo gyvenimo receptų."