Teko nepagailėti laiko

Seriją Vilniaus universiteto dėstytojų portretų, atskleidžiančių mokytojų, pasirengusių užmegzti šiltą, nuoširdų ir įsiklausantį santykį su savo mokiniais, asmenybes, sukūrė legendinis fotomenininkas, Lietuvos kultūros ir meno nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus ir jaunosios kartos fotografas Artūras Morozovas. Mokytojas ir mokinys.

A.Morozovas pasakoja, kad į jį, kaip į dokumentinio žanro fotografą, kreipėsi Vilniaus universiteto atstovai. Pristatė savo idėją – norėjo, kad dėstytojai būtų nufotografuoti jų darbo aplinkoje, pokalbio metu – ne kažkokioj studijoje, nepozuodami.

"Tie portretai turėjo būti tikri: tikra akimirka, tikra emocija, nesuvaidintas veiksmas – būtent tas žanras, kuris mane ir domina, todėl ir sutikau, – sako fotografas. – Studijinė fotografija manęs nejaudina, aš ja netikiu. Žiūriu į A.Sutkaus fotografijas, kitų klasikų kūrinius ir suprantu, kiek daug jie skyrė laiko tiems žmonėms fotografuoti. Ne tik gatvėse sutiktiems ar regionuose gyvenantiems, bet ir tiems, kurie iš tikrųjų buvo labai svarbūs mūsų valstybei. Tie portretai net ir po daugelio metų turi didelį svorį. Kaip fotografas, suvokiau projekto prasmę ir svarbą – turėti galimybę puikiomis sąlygomis, jų aplinkoje nufotografuoti penkiolika dėstytojų. Taip viskas ir prasidėjo."

Portretų projektas, anot pašnekovo, planuojamas tęstinis, o iš pradžių buvo atrinkta penkiolika labai skirtingų asmenybių – tiek vyrų, tiek moterų, tiek humanitarų, tiek tiksliųjų mokslų atstovų. Buvo atsižvelgta ir į fotografo pageidavimus, ką iš dėstytojų jis norėtų fotografuoti.

Tikroji fotografija užsimezga per santykį, buvimą su žmogumi, supratimą, ką tu fotografuoji, pokalbį.

"Aš pats šiuo metu studijuoju filosofiją, tad man buvo labai įdomu per objektyvą su Filosofijos fakulteto dėstytoju docentu Jonu Dagiu susitikti, kurio mintys man labai įdomios. Dar profesorius Rimvydas Laužikas – daug girdžiu apie jo ir jo žmonos kulinarinius ieškojimus. Žinoma, rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, politologas doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Tai tie žmonės, kuriuos norėjau artimiau pažinti, tad ir pasinaudojau tokia galimybe", – sako A.Morozovas.

Fotografas pripažįsta negalvojęs, kad fotografuoti dėstytojus bus toks didelis iššūkis. Juk viena – kalbėtis su humanitarinės srities atstovu, kur pats šį tą išmanai ir randi bendrą kalbą, turi daug klausimų, ir visai kas kita – palaikyti įdomų pokalbį su, sakykim, fiziku, kai toje srityje pats nelabai ką išmanai. O formatas buvo suplanuotas būtent toks, tad kiekvienam susitikimui teko ruoštis. Juk negali dvi valandas kažkokiomis banaliomis temomis kalbėtis – žmogui bus neįdomu ir tai, natūralu, atsispindės nuotraukose. Žinoma, gelbėjo ir universalios temos, kurios visiems jautrios ir įdomios.

Kartos: A. Sutkus dalijasi su A. Morozovu ne tik žiniomis apie fotografiją, bet ir savo gyvenimiškąja patirtimi. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dirbu spaudoje, tad žinau, kad važiuodamas pas kokį nors žmogų pats visada geriau jautiesi, jei esi bent šiek tiek pasiruošęs. Ir kaip kartais gali išmušti iš vėžių pašnekovą, kuris tau skiria laiko, o tu jam sakai: "Na, tai papasakokite apie save", – sako Artūras. – O čia dar prisidėjo ir kiti iššūkiai: kokią nuotaiką tu sukeli, kokia pokalbio tema, tai gali matyti vėliau portrete. Jeigu žmogui neįdomu, jo veidas, gestai, kūno kalba pasikeičia, žvilgsnis nebeblizga. Bet kai įvilioji kalbėti tema, kuri jaudina arba yra jo interesų sritis, tada jis visai kitaip atsiskleidžia."

Tad pokalbių buvo labai daug ir įdomių. Fotografas juokauja, kad po fotografavimo pats jausdavosi kaip po geros paskaitos – tiek padirbėjęs, tiek daug naujo sužinojęs.

Pravertė mokytojo patarimai

Kadangi tema buvo mokinio ir mokytojo santykis, kažkokių patirčių – ne tik žinių – perdavimas, prisidėti prie projekto buvo pakviestas fotografas A.Sutkus, A.Morozovo mokytojas.

"Mes turėjome visišką laisvę kalbėtis, diskutuoti, nors aš ir šiaip su Antanu beveik kiekvieną dieną kalbuosi. Jis tikrai yra tapęs mano mokytoju šiuos kelerius metus, – pasakoja Artūras. – Kalbamės ne tik apie fotografiją. Gal net mažiausiai apie fotografiją. Apskritai – apie buvimą fotografu, kūrėju, menininku, apie tam tikrų vertybių išlaikymą, apie labai daug žmogiškų dalykų."

A.Sutkus, pasak pašnekovo, daug fotografavęs universitetą, tad ir šioje situacijoje kolegos turėjo apie ką pasikalbėti.

"Aš jo klausiau, kaip jis atranda tą neformalų, žmogišką dėstytojo veidą, nepasant visų titulų ir akademinių laipsnių. A.Sutkus ir patarė man daug laiko kartu praleisti, šnekant paliesti įvairiausias temas, kol kažkada pajusi, kad žmogus tarsi atsirakina", – pasakoja fotografas.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius dr. Algirdas Utkus: "Teisingas, tikslus ir laiku užduotas klausimas gali dovanoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę."  / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr.

A.Morozovas teigia, kad jam buvo labai įdomus atradimas, kaip pokalbio tema gali tapti tarsi savotiška erdve žmogui, kur jis gali jaustis laisvai ir būti savimi, labiau atsipalaidavęs. Ir kaip gali būti žmogui sunku stovėti prieš kamerą, kai jo prašoma tiesiog žiūrėti į fotoaparatą arba kalbama apie kažkokius dalykus, kurie jam neįdomūs. Ir A.Sutkus sakė: turi tas temas atrakinti žmoguje.

Ir iš tiesų – atrodytų, juk dėstytojai įpratę kalbėti prieš auditoriją. Bet stovėti priešais fotoaparatą – neįprasta patirtis daugeliui, tik kai kurie gali visiškai laisvai jaustis, nekreipti dėmesio, o dauguma galvoja, kur dėti rankas, kur žiūrėti, kaip čia jie atrodo, tampa susikaustę. Tol, kol neatrandi temos, kuri žmogui jautri, įdomi. Tada matai, kaip atsipalaiduoja veidas, suspindi akys, pradeda natūraliai gestikuliuoti. Arba nustoja kalbėti ir panyra į kažkokį susimąstymą – gal sekundei, minutei, bet tas momentas labai iškalbingas. Ir tada pavyksta tos įdomiausios nuotraukos.

"Pavyzdžiui, M.Jastramskį nufotografavau viename praėjime į Vilniaus universiteto kiemus, kur jis tiesiog stabtelėjo, susimąstė. Ir ta nuotrauka... Vis galvojau, kodėl ji man pačiam kažkokia įdomi, paliečianti? Tikriausiai todėl, kad medijose labai mažai matome susimąsčiusių žmonių. Dažniausiai jie žiūri į objektyvą, žino, kad juos fotografuoja. O kai žmogus užsimiršta ir panyra į mintis – tokie momentai fotografams yra tikrai auksiniai", – sako pašnekovas.

Ir A.Sutkaus patirtimi paremti patarimai Artūrui tikrai pravertė: "Pavyzdžiui, aš sakau – ką daryti, jei kai kurie žmonės, kai pokalbio metu fotografuoju, vos pakėlus fotoaparatą iškart sustingsta, nustoja kalbėti ir žiūri į fotoaparatą arba šypsosi? Antano atsakymas buvo: "Devynis kartus pakelsi, bet po dešimto karto jis tiesiog pripras ir nebekreips dėmesio." Taip ir nutikdavo. Tikrai. Aišku, kartais ne dešimt kartų reikėdavo pakelti. Būdavo, jau praleidai valandą su žmogumi, bet žinai, kad neturi to ypatingo kadro, neišvydai jo pro fotoaparato akutę. Bet praeina pusantros, ir tas lūžis įvyksta – gal žmogus pavargsta, gal pagaliau atsipalaiduoja."

Diskusijų tarp fotografų kilo ir dėl to, kokią aplinką rodyti, kaip išvengti formalumo. Pažiūrėjęs kai kuriuos portretus, kurie pačiam autoriui patiko, A.Sutkus pasakė: "Ne, čia labai formalu, pozuotas portretas." Artūrui patikinus, kad čia nepozuota, mokytojas atsakė: "O koks skirtumas? Jeigu man taip atrodo, tai ir kitiems gali atrodyti."

Atsakymų vis dar ieško

Pasak A.Morozovo, A.Sutkus iki šiol svarsto, kas svarbiausia fotografijoje. Kodėl viena ar kita nuotrauka mus jaudina? Į tą žmogaus portreto fotografavimo žanrą, matyt, galima gilintis iki begalybės.

"Kuo, pavyzdžiui, Antano fotografijos yra ypatingos? Manau, fotografo santykiu su žmogumi. Žvilgsnis – kaip žmonės žiūri Antano fotografijose. Kaip jie stovi... Kai žmogus paniręs savo mintyse, gal susikūprinęs, jo žvilgsnis nudelbtas. Tokį lygį pasiekti, man atrodo, yra didžiausia fotografo meistrystė, – sako Artūras. – Dabar mes visi pavargę nuo tų pasitempusių, modelio pozomis stovinčių žmonių. O juk yra ir kitokių – susimąsčiusių, nuliūdusių ar kvatojančių iš visos širdies. Tai tikra, tai veikia ir visada veiks."

Fotografas pasakoja kelias A.Sutkaus parodas vežęs į užsienį ir visada su nuostaba žiūrėdavęs, kaip kokie nors užsieniečiai stovi prie kažkokio dzūko žemdirbio portreto ir tas portretas juos jaudina – jie aptarinėja, nusifotografuoja, kiti net nusiperka ir savo namuose pasikabina. Atrodytų – kodėl, juk tai visiškai nepažįstamas žmogus iš Lietuvos kaimo. Bet, matyt, kažkas ten yra.

Vilniaus universiteto Verslo mokyklos lektorė Gražina Cislikauskienė: "Barjero tarp dėstytojo ir studento panaikinimas – tiesiausias kelias į atviras diskusijas, o užduodami klausimai leidžia išsiaiškinti studentų poreikius, interesus ir turimą patirtį." / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr.

A.Morozovas sako, kad norėtų fotografijoje bent priartėti prie to, ką darė Lietuvos humanistų karta, klasikų karta, tokie, kaip A.Sutkus, – kur žmogaus domėjimasis žmogumi yra svarbiausia. Jie sugebėdavo užfiksuoti žmogų taip, kad jis nepozuotų, paliesti jautriausią momentą, atverti vidų.

Fotografijos nespalvotos, bet jos pilnos spalvų. Iš tų fotografijų galime sužinoti, kaip gyveno mūsų tėvai ar seneliai, kokia buvo jų buitis, kokia kasdienybė, kokios dramos.

"Man įdomu, kaip iš mano ar mano kolegų fotografijų šis laikmetis bus matomas po kokių penkiasdešimties metų. Ar taip pat iš jų galima bus daug sužinoti?" – svarsto pašnekovas.

Kartos išskirtinumas

A.Morozovas yra baigęs meno istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Bet nuo pat pirmo kurso dirbo fotografu žiniasklaidoje – fotografija paviliojo: istorijų pasakojimas vaizdais, nuotykiavimas su fotoaparatu, patirtys. Kelionės į užsienio šalis, karinių konfliktų zonas, pasaulinių aktualijų stebėjimas iš labai arti – jį tai žavėjo.

Bet per tuos trylika metų įdomiausi buvo paprasti žmonės, kurie netampa istorijos dalimi, – ką jie išgyvena per tuos pokyčius? Ką išgyvena kaimų gyventojai, kurie evakuojami per karinius konfliktus? Ką išgyvena kariai, kurie visiškai nepasiruošę kovoti?

Iš kur tas domėjimasis žmogumi? "Aš užaugau su A.Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio albumais. Fotografija turi būti tokia, kokią kūrė jie, – pasaulį matyti per žmogų, – sako A.Morozovas. – Aš, kaip ir dauguma jų, esu savamokslis. Apie A.Sutkų kalbu kaip apie mokytoją iš didžiosios raidės, kuris yra tas pavyzdys, į kurį lygiuojiesi, autoritetas. Kuris tau perduoda ne tik fotografijos žinias, bet ir gyvenimiškąją patirtį."

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas filosofas dr. Jonas Dagys: "Klausdamas žmogus pripažįsta savo ribotumą, tačiau tik taip įmanoma atsiverti pasauliui, socialinei ir fizinei aplinkai bei neužsidaryti savyje." / A.Sutkaus ir A.Morozovo nuotr.

O Artūro artima bičiulystė su A.Sutkumi užsimezgė labai netikėtai prieš kokius šešerius metus – fotomenininkas paskambino ir paklausė, ar jaunas fotografas nenorėtų pristatyti jo knygos.

"Jis kažkur pamatė mano fotografijų ir panoro susipažinti. Tikrai labai nustebau, nes A.Sutkus man buvo tarsi legenda, prie kurios neįmanoma prisiliesti, kurio albumus vartai ir žaviesi, aikčioji... Ir staiga sėdi jo namuose ir kalbi apie dalykus, kurie tave jaudina, – prisimena pašnekovas. – Čia vėlgi norisi kalbėti apie tos kartos išskirtinumą. Tai ne tik žmogų fotografuojanti karta, bet ir patys labai žmogiški, mylintys žmones, kuriuos fotografuoja. Tai labai toli nuo šiandienės dokumentinės, spaudos fotografijos, kai atbėgi, fotografuoji žmogų net nepasisveikinęs, papliauškini, grįžti, nusiunti į redakciją nuotraukas. O juk tikroji fotografija užsimezga per santykį, buvimą su žmogumi, supratimą, ką tu fotografuoji, pokalbį. Tai yra Lietuvos humanistinės fotografijos mokykla."