Jame lankytojai bus supažindinami su mistikos, siaubo archetipų pėdsakais šiuolaikinėje tautosakoje ir kviečiami pasinerti į baimių ir šešėlių pasaulį. „Krebždesiai“ – tai patyrimas, gimęs iš trijų dalių kūrybinio rašymo dirbtuvių „Bibliozauras“ ir jų dalyvių rankraščių. Dalyviams istorijas kurti padėjo rašytoja, publicistė, kūrybos mentorė, studijos „Laisvojo rašymo elementai“ autorė Sandra Bernotaitė. Su ja šiandien ir kalbamės apie mistiką, žmonių baimes ir įspūdžius iš dirbtuvių.

Baimė – jausmas, kuris kyla kaip reakcija į tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Kiekvienam ši emocija pasireiškia skirtingai – vieniems baimė leidžia sukaupti dėmesį ir ieškoti būdų, kaip išvengti grėsmės, kitus sustingdo ir sukausto.

– Kas jums yra baimė? Jei baimė būtų žmogaus pavidalo, kaip ji atrodytų, ką mėgtų?

– Baimė yra vienas iš mūsų savisaugos priemonių. Genetikos moksle žinomas toks Urbacho ir Wiethe’o sutrikimas, kai žmogus iš viso neturi baimės jausmo, ir tai nieko gero nežada. Tačiau pati baimė gali kelti baimę, ir man teko ilgokai gilintis į savo psichiką, kol suvokiau, kad turiu būtent tokią bėdą. Sykį medituodama suteikiau baimei pavidalą: mano baimė – labai gražus padaras tamsiai mėlyna oda, juodais sparnais, safyrinėmis akimis. Tai nei vyras, nei moteris. Sėdėjome su baime viena priešais kitą, ir aš jos atsiprašiau, kad taip ilgai neįsiklausiau į tai, ką ji man sako.

– Ar galėtumėte susidraugauti su šiuo padaru?

– Taip, su savo baime šitaip ir susidraugavau ir kartais vis iššaukiu jos vaizdinį, kad pasikalbėtume apie tai, ko ir kodėl bijau, ko verta vengti. Juk tikrai būna pavojų, dėl kurių mane baimė nori perspėti. Kai kurie pavojai kyla iš manęs pačios – tie galbūt daugiausia nerimo ir sukelia, jeigu jų nepastebiu, ignoruoju, bandau juos išstumti, jie sugrįžta ir smogia iš pasalų. Atlikdama tokią meditaciją su savo baime, galiu paklausti jos, ko dabar labiausiai bijau, ir apmąstyti priežastis.

– Kaip manote, kodėl žmones taip traukia siaubo literatūra ir siaubo filmai?

– Būtent todėl ir traukia, kad tai galimybė padraugauti su savo baimėmis. Siaubo autoriai kuria istorijas, kurios mus nuveda į tamsias vietas, bet ši vaizduotės žaidimo forma yra nepavojinga, be to, kadangi siaubo literatūra priskiriama pramoginei, paprastai tų istorijų pabaiga visada laiminga: su kai kuriomis aukomis ir nuostoliais, bet pagrindiniam veikėjui viskas baigiasi gerai. Skaitytojai ar žiūrovai tapatinasi su pagrindiniu veikėju, vadinasi, ir jie pajunta, kad viskas gali baigtis gerai, pavojus praeina. Toks pasivažinėjimas emocijų linksmaisiais kalneliais mus jaudina ir sykiu pravėdina galvas – ištraukiame iš psichikos kertelių baimes, jas apžiūrime ir pasidedame saugiai vidun. Neignoruodami jų, gyvename drąsiau.

Toks pasivažinėjimas emocijų linksmaisiais kalneliais mus jaudina ir sykiu pravėdina galvas – ištraukiame iš psichikos kertelių baimes, jas apžiūrime ir pasidedame saugiai vidun.

– Šiandienos karo kontekste baimė, atrodo, užima nemažą dalį daugelio žmonių gyvenime. Tačiau šis jausmas yra visiškai kitoks nei žiūrint siaubo filmą ar skaitant Stiveno Kingo romaną. Ar tai lemia realybės faktorius? Galbūt egzistuoja skirtingos baimės rūšys?

– Taip, po žodžiu „baimė“ ar net daugiskaita „baimės“ slepiasi ir daugiau emocijų. Kadangi nesame karo mūšio lauke, greičiausiai turite omenyje ne baimę konkrečiam dalykui, o nerimą dėl to, kad nekontroliuojame situacijos. Jei nerimautume dėl ko nors nerealaus, įsivaizduojamo, iracionalaus, galėtume vadinti tai fobija. Deja, karas realiai vyksta labai artimoje mums šalyje, todėl nerimauti yra ko. Mėgstu posakį: drąsūs žmonės irgi bijo. Būtų gerai nepasiduoti baimei ir nerimui. Nepalūžti galima susiradus sau veiklą, radus būdą, kaip sau ir kitiems padėti. Išsiaiškinti: ko bijome – fizinio skausmo, praradimų, mirties. Gali paaiškėti, kad nerimaujame dėl to, kas mums šią akimirką negresia. Daugiausia kančios sukelia plūduriavimas nemaloniuose praeities prisiminimuose ir mintyse apie galimus ateities scenarijus. Ramina suvokimas, kad yra tik dabar.

– Kas gali įkvėpti kurti fantastines ir mistines siaubo istorijas?

– Paminėjau mirtį. Siaubo istorijos dažniausiai susijusios su mirties grėsme, todėl visai verta pradėti nuo mirties reiškinio, suteikti tam formą. Rašymo dirbtuvėse, pirmame užsiėmime, dalyviams pasiūliau rašyti vaikiškas šiurpes. Papasakojau, kad šiurpės yra vaikų žodinė kūryba, tai trumpos istorijos su aiškia pradžia, viduriu ir pabaiga. Šiurpės būtinai baigiasi blogai, dažniausiai kieno nors mirtimi. Gal suaugusiesiems keista prisiminti, bet vaikystėje mus visus traukė tokie siaubai, mes kieme net sukurdavome tinkamas pasakojimui aplinkybes: sulįsdavom į tamsią patalpą, vidury saulėtos dienos apsiklodavom striukėmis ir skėčiais, kad būtų kuo šiurpiau. Pasakojimo finalas būdavo klyksmai, kvatojimas ir išsilakstymas! Šiurpių pasakojimų tradicija labai sena – viskas prasidėjo, kai pirmykštėse gentyse po medžioklės buvo susėdama aplink laužą ir pasakojimai vykdavo su šokiais, dainomis, vaidinimais. Žmogų baugina tai, kas nežinoma, nematoma, nekontroliuojama: apie tai reikėdavo išsipasakoti, kad būtų galima su tuo gyventi.

– Rašymo dirbtuvėse mokėte kurti siaubo žanro istorijas. Kaip sekėsi pažadinti vaizduotę, kas buvo sunkiausia?

– Dalyviams nebuvo sunku, nes mano užduotys labai paprastos ir netgi kvailos. Gal sunkiau tiems, kurie nepriėmė to kvailumo ir tikėjosi „kurti rimtai“, o tai neįmanoma. Apskritai, vis pabrėžiu, kad dirbtuvės skiriamos žaidimui, kūrybos įrankių atradimui ir išsibandymui, o ne kūrybai – kuriame tada, kai visi po vieną užsidarome savo rašymo kampeliuose. Rezultatai mus visus nustebino. Paaiškėjo, kad rašyti istorijas apie siaubingus dalykus ir dar su bloga pabaiga mums puikiai sekasi. Smagiausia būdavo kiekvieno užsiėmimo pabaigoje skaityti tai, ką parašėme. Būta ir pasibaisėjimo, aikčiojimų, ir juoko. Normalu, kad daliai žmonių sunkiau rašyti nesąmones ir tą šlamštą pateikti kitiems. Juk mes nuo vaikystės mokomi rodyti savo protingąją, šviesiąją, švariąją pusę, o čia staiga prašoma išdykauti. Tačiau net ir bandymas atleisti savo cenzūros varžtus yra teigiamas postūmis į atsipalaidavimą.

– Kokios žmonių baimės ir istorijos atsiskleidė bibliotekoje kurtose istorijose?

– Per pirmąjį užsiėmimą radosi štai tokie gražūs košmarai: kvepiantis dėdės iš penkto aukšto šuniškas dirželis, paverčiantis kiemo vaikus šuniukais; keliaujanti nemirtinga senos aristokratės siela, jėga įsiveržusi ir apsigyvenusi mergaitės kūne; lango atspindys, viešbučio svečius per naktį išvarantis iš proto; miego lenktynės – rytą prabus tas, kuris užmigo ne paskutinis; žudikės laikrodžio ciferblato rodyklės (kai nutyla tiksėjimas, kur jos dingsta?); mergaitė, virtusi kruvina knyga, nuo kurios lentynoje laša: tekšt tekšt tekšt; rūsio grandinė it smauglys tykanti grobio, išalkusi gyvos mėsos; liūdesio malūnas, kuris reikalauja aukos, kada kaime gimsta vaikas; veidrodis, pražiojantis juodą savo burną, ryjantis atsistojusius priešais; pavogtos ir iškarpytos suknelės: širdutėmis, ruoželiais, kryžiukais… Tikiuosi, tai leidžia pajusti, kokios tai baimės.

– Kaunas jau turi savo legendą ir žvėrį, kurį žadinome sausį renginio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidaryme. Jei bibliotekoje gyventų mistinis padaras, koks jis būtų?

– Manau, kad Kauno mitinio žvėries legenda niekada nebus sukurta, ji visada bus kuriama – tai bendras nesibaigiantis kūrybinis procesas, o ne vieno autoriaus kūrinys. Surengiau kelias dešimtis rašymo dirbtuvių Kauno mitinio žvėries tema, ir visada įdomiausia būdavo pamatyti tik žvėries uodegą, pagauti žibtelint jo žvilgsnį, pajusti šešėlį, bet niekada nesutikti jo viso. Tas mistinis padaras labiausiai šiurpina savo buvimu, kai yra nematomas ir nepagaunamas. Tokį jį pajutome ir rašydami bibliotekoje.

„Mistinė pažintis“ – netikėtiems literatūriniams potyriams

Kauno apskrities viešoji biblioteka kartu su partneriais „Kaunas 2022“ ir „Kauno literatūros savaitė“ balandžio 29 d., gegužės 6 ir 7 d. pakvies į „Mistines pažintis“. Bibliotekos organizuojamuose renginiuose miesto gyventojai ir svečiai turės galimybę pasinerti į netikėtus literatūrinius susitikimus netikėtose vietose, pašiaušti odos plaukelius aštresniais potyriais, sužadinti pojūčius, atrasti pamirštą arba dar neatrastą literatūrą ir sutikti bendraminčius, o gal net sielos draugus.

Literatūra – įvairių kultūrų ir visos žmonijos rašytinių kūrinių visuma, savyje talpinanti begales įvairiausių mistinių literatūrinių pasaulių. Biblioteka – šių pasaulių saugotoja, nuolat siūlanti juos atrasti ir pažinti. Intensyvėjant gyvenimo ritmui, greitojo vartojimo kultūrai, tobulėjant technologijoms ir gausėjant įvairiausių veiklų knyga vis labiau pamirštama. Todėl projekto „Mistinė pažintis“ renginiuose netradiciniais formatais bus siekiama priminti apie skaitymo malonumą arba sužadinti jo poreikį.

Vėlyvą balandžio 29-osios vakarą pakviesime įsitraukti į šiurpinančią pažintį su tamsiausiomis bibliotekos kertelėmis ir joje krebždančiais šešėliais performatyviame vyksme „Krebždesiai“. Fragmentiniuose performansuose susipažinsime ne tik su savo baimėmis, bet ir su paslaptingomis bibliotekos istorijomis, gimusiomis iš kūrybinio rašymo dirbtuvių „Bibliozauras“ dalyvių rankraščių: žmonių idėjų, jausmų apie šiuolaikiškus siaubo mitus, gretimus mums pažįstamų erdvių sluoksnius ir kiekvieno slepiamas asmenybių puses. „Krebždesių“ organizatoriai kviečia pasiruošti netikėtiems šiurpuliams – juk kas gali būti baugiau nei susitikti pačią baimę?

Jeigu paragavus paslapčių ir prisilietus prie tamsių bibliotekos kampelių norėsis dar – susitikime gegužės 6 d. 17 val. „Netikėtuose, netikėtų vietų skaitymuose“. Tai dviejų valandų literatūrinis nuotykis, mistinis skaitymų maratonas, kuris ves per keturias intriguojančias, paslaptis slepiančias Kauno miesto erdves. Netikėti literatūros kūriniai į šias erdves pakvies pažiūrėti visai kitoms akimis. Keturios vietos, keturi intriguojantys literatūros kūriniai – visa tai „Netikėtuose, netikėtų vietų skaitymuose“ suteiks galimybę patirti architektūrą ir literatūrą „kitaip“.

Netikėti atradimai Jūsų laukia ir gegužės 7 d. veiksiančioje ekspozicijoje „Literatūrinis pojūčių salonas“, kurioje ieškosime sąsajų tarp literatūros ir pojūčių. Bendradarbiaujant su VšĮ „Pojūčių teatras“ kartu sukurtoje parodoje bus pateikiami literatūros kūriniai ir juose jaučiamų kvapų, skonių ir garsų literatūrinės apraiškos. Jos bus iliustruojamos pasitelkiant jutimus stimuliuojančias priemones. Intriguojanti, skaityti, diskutuoti, pažinti literatūros kūrinį per kvapo, skonio ir garso prizmę kviečianti interaktyvi paroda lankytojų lauks S.Daukanto gatvėje, prie fontano, nuo 11 iki 18 val. Jei kada svarstėte, kokiais kvapais, skoniais ar garsais prabiltų jūsų skaitoma knyga, – ši ekspozicija skirta Jums.

Išlavinę literatūrinius pojūčius interaktyvioje ekspozicijoje, keliausime į Vienybės aikštę, kurioje nuo 12 iki 19 val. kauniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami į romantišką „Aklą pasimatymą su knyga“. Jo metu galėsite pasinerti į smagų nuotykį – išsirinkti aklo pasimatymo knygą iš 1000 leidinių meninės (iš)instaliacijos. Tačiau yra viena sąlyga – rinkdamiesi naująjį skaitinį nematysite nei jos viršelio, nei autoriaus, nei pavadinimo. Užuomina, padėsianti išsirinkti knygą: kūrinį jau perskaičiusio asmens žinutė, kurią rasite užklijuotą ant skaitinio. Šiuo renginiu kviesime ne tik naujai atrasti knygas, dalytis literatūriniais įspūdžiais, bet ir mažinti vartojimą – įrodyti, kad gerų kūrinių gali būti randama ne tik knygynų ar parduotuvių lentynose.

Jau nuo balandžio pabaigos laukia daug netikėtumų ir paslaptimi dvelkiančių atradimų. Todėl pasižymėkite datas kalendoriuje, pasiruoškite ir išdrįskite leistis į jaudinančią ir užburiančią „Mistinę pažintį“.

Projektas „Mistinė pažintis“ yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.